Bg. 2.2

KOMENTARAS: Kṛṣṇa ir Aukščiausiasis Dievo Asmuo yra viena ir tas pat. Todėl visame Gītos tekste į Viešpatį Kṛṣṇą kreipiamasi žodžiu „Bhagavān“. Bhagavānas – tai galutinė Absoliuti Tiesa. Absoliuti Tiesa suvokiama trimis aspektais: kaip Brahmanas, ar beasmenė visa persmelkianti dvasia; Paramātmā – Aukščiausiasis lokalizuotu aspektu, glūdintis visų gyvųjų esybių širdyse, ir Bhagavānas – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Viešpats Kṛṣṇa. „Śrimad-Bhāgavatam“ (1.2.11) ta Absoliučios Tiesos koncepcija aiškinama šitaip:

„Absoliučios Tiesos žinovas suvokia Ją trimis pažinimo aspektais, kurie yra lygiaverčiai. Trys Absoliučios Tiesos aspektai – tai Brahmanas, Paramātmā ir Bhagavānas.“

Minėtus tris dieviškuosius aspektus iliustruoja saulės pavyzdys. Saulė irgi turi tris skirtingus aspektus: šviesą, saulės paviršių bei pačią planetą. Studijuojantis tik saulės šviesą yra pradedantis tyrinėtojas. Toliau pažengė tas, kuris pažįsta saulės paviršių. Tačiau pažinimo viršūnę pasiekia tas, kuris prasiskverbia į patį saulės rutulį. Paprasti tyrinėtojai, kuriems užtenka pažinti tik saulės šviesą, jos sugebėjimą visur prasismelkti ir akinantį beasmenį spindėjimą – panašūs į tuos, kurie įstengia suvokti tiktai Absoliučios Tiesos Brahmano aspektą. Tyrinėtojas, pasiekęs aukštesnę pažinimo pakopą, pažįsta jau saulės diską. Toks pažinimas tolygus Absoliučios Tiesos Paramātmos aspekto pažinimui. O tyrinėtojas, pajėgiantis prasiskverbti į pačias saulės planetos gelmes, lyginamas su tuo, kuris patyrė Aukščiausios Absoliučios Tiesos asmenybės bruožus. Todėl bhaktai, ar transcendentalistai, patyrę Absoliučios Tiesos Bhagavāno bruožus – tai aukščiausio lygio transcendentalistai, nors visų Absoliučios Tiesos tyrinėtojų objektas yra vienas. Saulės šviesa, saulės diskas ir procesai, vykstantys saulės rutulio viduje – neatskiriami. Bet vis dėlto šių trijų skirtingų aspektų tyrinėtojų negalima priskirti vienai kategorijai.

Sanskrito žodį bhagavān paaiškino didis autoritetas, Vyāsadevos tėvas Parāśara Munis. Aukščiausioji Asmenybė, valdanti visus turtus, galybę, šlovę, grožį, žinojimą ir atsižadėjimą, vadinasi Bhagavānas. Daug yra labai turtingų, galingų, gražių, garsių, išprususių ir atsižadėjusių žmonių, tačiau nė vienas jų negali tvirtinti, jog jam priklauso absoliučiai visi turtai, visa galybė etc. Šitaip teigti turi teisę tiktai Kṛṣṇa, nes Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Jokia gyvoji esybė, net ir Brahmā, Viešpats Śiva arba Nārāyaṇa negali valdyti visų turtų ir galybės taip, kaip valdo Krsna. Tuo remdamasis pats Viešpats Brahmā „Brahma-saṁhitoje“ daro išvadą, kad Viešpats Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Jam lygių ar aukštesnių už Jį nėra. Jis – pirmapradis Viešpats, arba Bhagavānas, taip pat vadinamas Govinda. Jis – aukščiausioji visų priežasčių priežastis.

„Daug asmenybių turi Bhagavāno savybių, tačiau Kṛṣṇa visų aukščiausias, nes Jo pranokti negali niekas. Jis – Aukščiausiasis Asmuo, o Jo amžinas kūnas kupinas žinojimo bei palaimos. Jis – pirmapradis Viešpats Govinda, visų priežasčių priežastis.“ („Brahma-saṁhitā“ 5.1)

Bhāgavatam pateikiamas ilgas Aukščiausiojo Dievo Asmens inkarnacijų sąrašas, bet Kṛṣṇa šventraštyje vadinamas pirminiu Dievo Asmeniu, kuris skleidžia daugybę inkarnacijų ir Dievo Asmenų:

„Visos suminėtos Aukščiausiojo Dievo Asmens inkarnacijos yra arba Jo pilnutinės ekspansijos, arba pilnutinių Jo ekspansijų dalys, tačiau Kṛṣṇa yra Pats Aukščiausiasis Dievo Asmuo.“ (SB 1.3.28)

Taigi Kṛṣṇa – pirminis Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Absoliuti Tiesa, Supersielos ir beasmenio Brahmano šaltinis.

Aukščiausiojo Dievo Asmens akivaizdoje Arjunai tikrai nederėjo sielvartauti dėl savo gentainių, todėl Kṛṣṇa išreiškia Savo nuostabą žodžiu kutaḥ – „iš kur?“ Tokių nešvarių minčių niekaip negalima buvo tikėtis iš žmogaus, priklausančio civilizuotų žmonių klasei – āryams. Žodžiu āryas tinka pavadinti žmones, kurie žino gyvenimo vertę ir savo civilizaciją grindžia dvasiniu pažinimu. O tie, kurie vadovaujasi materialia būties samprata, nežino, jog gyvenimo tikslas – suvokti Absoliučią Tiesą, Viṣṇu, ar Bhagavāną. Juos pakeri išorinės materialaus pasaulio savybės, ir todėl jie nežino, kas yra išsivadavimas. Žmonės, kurie nežino, kaip išsivaduoti iš materijos nelaisvės, nėra āryai. Arjuna – kṣatriyas, tad, atsisakydamas kautis, jis vengia jam nurodytų pareigų. Šitoks menkadvasiškas poelgis āryams nebūdingas. Vengimas atlikti pareiga stabdo dvasinę pažangą ir net nepadeda pagarsėti materialiame pasaulyje. Viešpats Kṛṣṇa nepritaria tariamai Arjunos užuojautai savo gentainiams.