Skip to main content

TEXT 16

VERŠ 16

Tekstas

Verš

nāsato vidyate bhāvo
nābhāvo vidyate sataḥ
ubhayor api dṛṣṭo ’ntas
tv anayos tattva-darśibhiḥ
nāsato vidyate bhāvo
nābhāvo vidyate sataḥ
ubhayor api dṛṣṭo ’ntas
tv anayos tattva-darśibhiḥ

Synonyms

Synonyma

na — niekada; asataḥ — neegzistuojančiojo; vidyate — yra; bhāvaḥ — buvimas; na — niekada; abhāvaḥ — kintamumas; vidyate — yra; sataḥ — amžino; ubhayoḥ — abiejų; api — tikrai; dṛṣṭaḥ — pastebėta; antaḥ — išvada; tu — tikrai; anayoḥ — jų; tattva — tiesą; darśibhiḥ — reginčiųjų.

na — nikdy; asataḥ — nejestvujúce; vidyate — je; bhāvaḥ — trvanie; na — nie; abhāvaḥ — meniaca vlastnosť; vidyate — je; sataḥ — večné; ubhayoḥ — obidvoch; api — skutočne; dṛṣṭaḥ — pozorovať; antaḥ — záver; tu — istotne; anayoḥ — z nich; tattva — pravdu; darśibhiḥ — tí, ktorí vidia.

Translation

Překlad

Regintieji tiesą priėjo išvadą, kad tai, kas neegzistuoja [materialus kūnas] – nepastovu, o tai, kas amžina [siela] – nekinta. Šią išvadą jie padarė ištyrinėję abiejų reiškinių esmę.

Tí, ktorí vidia pravdu, dospeli k záveru, že to, čo je iluzórne (hmotné telo), je pominuteľné, a to, čo je večné (duša), sa nemení. K tomuto záveru dospeli, keď študovali povahu jedného i druhého.

Purport

Význam

KOMENTARAS: Nuolatos besikeičiantis kūnas – laikinas. Šių laikų medicina pripažįsta, kad dėl įvairiausių ląstelių veiklos kūnas kinta kas akimirką – jis auga ir sensta. Tačiau dvasinė siela egzistuoja nuolatos, visada yra tokia pati; jai nedaro įtakos jokie kūno bei proto pokyčiai. Tuo materija ir skiriasi nuo dvasios. Pagal prigimtį kūnas nepastovus, o siela – amžina. Šią išvadą prieina visi regintys tiesą: ir impersonalistai, ir personalistai. „Viṣṇu Purāṇoje“ (2.12.38) teigiama, kad Viṣṇu ir Jo buveinės pačios savaime skleidžia dvasinės būties šviesą (jyotīṁṣi viṣṇur bhuvanāni viṣṇuḥ). Žodžiai tai, kas egzistuoja ir tai, kas neegzistuoja gali nurodyti tiktai dvasią ir materiją. Tokios nuomonės laikosi visi regintieji tiesą.

Hmotné telo nemá trvalú existenciu. Aj moderná lekárska veda priznáva, že bunky v tele sa každým okamihom neprestajne menia a spôsobujú tak rast a zánik tela. Duša má však trvalú existenciu a zostáva rovnaká napriek všetkým premenám tela a mysle. To je rozdiel medzi hmotou a dušou. Telo sa stále mení, zatiaľ čo duša je večná. K tomuto záveru dospeli stúpenci osobnej i neosobnej filozofie. Táto skutočnosť je potvrdená tiež vo Viṣṇu Purāṇe (jyotīṁṣi viṣṇur bhuvanāni viṣṇuḥ; 2.12.38). Uvádza sa, že v duchovnom svete majú Viṣṇu a Jeho planéty samožiariacu duchovnú existenciu. Slová sataḥ — to, čo je večné — a asataḥ — to, čo je iluzórne — sa vzťahujú iba na dušu a hmotu.

Taip Viešpats pradeda mokyti gyvąsias esybes, kurioms klaidinantį poveikį daro neišmanymas. Neišmanymas pašalinamas atkuriant amžiną ryšį tarp garbintojo ir garbinamo objekto ir suvokiant skirtumą tarp Aukščiausiojo Dievo Asmens ir Jo sudėtinių dalelių – gyvųjų esybių. Aukščiausiojo prigimtį galime suvokti nuodugniai tyrinėdami save, savo santykį su Juo suvokdami kaip dalies santykį su visuma. „Vedānta-sūtroje“ bei „Śrīmad-Bhāgavatam“ Aukščiausiasis vadinamas visų emanacijų šaltiniu. Šias emanacijas galima pažinti per aukštesniosios bei žemesniosios gamtos reiškinius. Gyvosios esybės priklauso aukštesniajai gamtai, – tai bus atskleista septintame skyriuje. Nors energija ir energijos šaltinis nesiskiria, tačiau šaltinis laikomas Aukščiausiuoju, o energija ar gamta – pavaldžia Jam. Taigi gyvosios esybės visada pavaldžios Aukščiausiam Viešpačiui kaip tarnas – šeimininkui, o mokinys – mokytojui. Kai užvaldo neišmanymas, šių akivaizdžių tiesų suvokti tampa neįmanoma, todėl siekdamas išsklaidyti neišmanymą bei apšviesti protą visų laikų visoms gyvosioms esybėms, Viešpats dėsto „Bhagavad-gītą“.

Toto je začiatok Kṛṣṇovho učenia, ktoré je určené pre živé bytosti pomýlené vplyvom nevedomosti. Odstrániť nevedomosť znamená obnoviť večný vzťah medzi uctievateľom a objektom uctievania a tiež pochopiť rozdiel medzi Najvyšším Pánom a Jeho nepatrnými časťami, živými bytosťami. Povahe Najvyššieho môžeme porozumieť prostredníctvom dôkladného skúmania našej pravej podstaty, a tak dospejeme k poznaniu, že rozdiel medzi nami a Bohom je ako rozdiel medzi časťou a celkom. Vo Vedānta-sūtre a v Śrīmad-Bhāgavatame je Najvyšší Pán prijímaný ako zdroj všetkých nižších i vyšších energií. Aj keď medzi energiou a jej zdrojom nie je rozdiel, zdroj je vždy nadradený a energia podriadená. Živé bytosti sú preto Najvyššiemu Pánovi vždy podriadené, aj keď patria do vyššej energie. Tak je to napríklad v prípade služobníka a pána, alebo žiaka a učiteľa; podrobnejšie to bude vysvetlené v siedmej kapitole. Kým je však človek zakliaty v nevedomosti, nemôže túto náuku jasne pochopiť. Śrī Kṛṣṇa predniesol Bhagavad-gītu, aby navždy osvietil všetky živé tvory a odstránil hmotnú nevedomosť.