TEXT 16

Tekstas

Tekst

nāsato vidyate bhāvo
nābhāvo vidyate sataḥ
ubhayor api dṛṣṭo ’ntas
tv anayos tattva-darśibhiḥ

Synonyms

na — niekada; asataḥ — neegzistuojančiojo; vidyate — yra; bhāvaḥ — buvimas; na — niekada; abhāvaḥ — kintamumas; vidyate — yra; sataḥ — amžino; ubhayoḥ — abiejų; api — tikrai; dṛṣṭaḥ — pastebėta; antaḥ — išvada; tu — tikrai; anayoḥ — jų; tattva — tiesą; darśibhiḥ — reginčiųjų.

na — mitte kunagi; asataḥ — mitteeksisteeriv; vidyate — on; bhāvaḥ — kestus; na — mitte kunagi; abhāvaḥ — omadusi muutev; vidyate — on; sataḥ — igavene; ubhayoḥ — kahest; api — tõesti; dṛṣṭaḥ — vaadeldav; antaḥ — järeldus; tu — tõepoolest; anayoḥ — nende; tattva — tõe; darśibhiḥ — nägijate poolt.

Translation

Regintieji tiesą priėjo išvadą, kad tai, kas neegzistuoja [materialus kūnas] – nepastovu, o tai, kas amžina [siela] – nekinta. Šią išvadą jie padarė ištyrinėję abiejų reiškinių esmę.

Need, kes näevad tõde, on jõudnud järeldusele, et mitteeksisteeriv [materiaalne keha] pole püsiv ning et igavene [hing] ei muutu. Sellisele järeldusele on nad jõudnud mõlema olemust uurides.

Purport

KOMENTARAS: Nuolatos besikeičiantis kūnas – laikinas. Šių laikų medicina pripažįsta, kad dėl įvairiausių ląstelių veiklos kūnas kinta kas akimirką – jis auga ir sensta. Tačiau dvasinė siela egzistuoja nuolatos, visada yra tokia pati; jai nedaro įtakos jokie kūno bei proto pokyčiai. Tuo materija ir skiriasi nuo dvasios. Pagal prigimtį kūnas nepastovus, o siela – amžina. Šią išvadą prieina visi regintys tiesą: ir impersonalistai, ir personalistai. „Viṣṇu Purāṇoje“ (2.12.38) teigiama, kad Viṣṇu ir Jo buveinės pačios savaime skleidžia dvasinės būties šviesą (jyotīṁṣi viṣṇur bhuvanāni viṣṇuḥ). Žodžiai tai, kas egzistuoja ir tai, kas neegzistuoja gali nurodyti tiktai dvasią ir materiją. Tokios nuomonės laikosi visi regintieji tiesą.

Muutustele alluv keha on ajalik. Seda, et keha pidevalt muutub, areneb ja vananeb erinevate rakkude tegevuste ja vastastikuse mõju tõttu, tunnistavad ka tänapäeva meditsiiniteadlased. Kuid vaimne hing eksisteerib pidevalt, jäädes alati samaks, olenemata keha ja mõistuse muutumisest. Selles seisnebki mateeria ja vaimu erinevus. Juba oma looduse poolest on keha pidevalt muutuv ning hing igavene. Sellise järelduseni on jõudnud kõik tõenägijad, nii personalistid kui ka impersonalistid. „Viṣṇu Purāṇas" (2.12.38) kinnitatakse seejuures, et Viṣṇu ja Tema elupaigad on isevalgustuvad (jyotīṁṣi viṣṇur bhuvanāni viṣṇuḥ). Sõnad „eksisteeriv" ja „mitteeksisteeriv" tähistavad vastavalt hinge ja mateeriat. Seda kinnitavad kõik tõenägijad.

Taip Viešpats pradeda mokyti gyvąsias esybes, kurioms klaidinantį poveikį daro neišmanymas. Neišmanymas pašalinamas atkuriant amžiną ryšį tarp garbintojo ir garbinamo objekto ir suvokiant skirtumą tarp Aukščiausiojo Dievo Asmens ir Jo sudėtinių dalelių – gyvųjų esybių. Aukščiausiojo prigimtį galime suvokti nuodugniai tyrinėdami save, savo santykį su Juo suvokdami kaip dalies santykį su visuma. „Vedānta-sūtroje“ bei „Śrīmad-Bhāgavatam“ Aukščiausiasis vadinamas visų emanacijų šaltiniu. Šias emanacijas galima pažinti per aukštesniosios bei žemesniosios gamtos reiškinius. Gyvosios esybės priklauso aukštesniajai gamtai, – tai bus atskleista septintame skyriuje. Nors energija ir energijos šaltinis nesiskiria, tačiau šaltinis laikomas Aukščiausiuoju, o energija ar gamta – pavaldžia Jam. Taigi gyvosios esybės visada pavaldžios Aukščiausiam Viešpačiui kaip tarnas – šeimininkui, o mokinys – mokytojui. Kai užvaldo neišmanymas, šių akivaizdžių tiesų suvokti tampa neįmanoma, todėl siekdamas išsklaidyti neišmanymą bei apšviesti protą visų laikų visoms gyvosioms esybėms, Viešpats dėsto „Bhagavad-gītą“.

Nii algavad Jumala juhtnöörid elusolendeile, kes on teadmatusest segadusse viidud. Teadmatuse hajutamine põhineb teenri ja teenitava vaheliste igaveste suhete taaskehtestamisel, millega kaasneb Jumala Kõrgeima Isiksuse ja Tema lahutamatute osakeste – elusolendite – vaheliste erinevuste mõistmine. Jumala looduse mõistmiseni võib jõuda iseenda põhjaliku uurimise läbi, teadvustades enda ja Jumala vahelisi suhteid osakese ja terviku vaheliste suhetena. Nii „Vedānta-sūtrates" kui ka „Śrīmad- Bhāgavatamis" aktsepteeritakse Kõrgeimat kui kõikide avaldumiste allikat. Sellised avaldumised väljenduvad kõrgema ja madalama looduse hierarhiatena. Elusolendid kuuluvad kõrgemasse loodusse, nagu selgitatakse seitsmendas peatükis. Ehkki energia ja selle allikas ei erine teineteisest, peetakse allikat kõrgemaks ning energiat ehk loodust sellele alluvaks. Seepärast on elusolendid alati Kõigekõrgemale Jumalale alluvad, nii nagu teener allub isandale või õpilane õpetajale. Sellist puhast tarkust pole võimalik mõista teadmatuse nõiduse küüsis viibides. Et seda teadmatust hajutada, andis Jumal „Bhagavad-gītā" valgustavad teadmised kõikideks aegadeks kõikide elusolendite heaks.