TEXT 10

Tekstas

Tekst

tam uvāca hṛṣīkeśaḥ
prahasann iva bhārata
senayor ubhayor madhye
viṣīdantam idaṁ vacaḥ

Synonyms

tam — jam; uvāca — tarė; hṛṣīkeśaḥ — juslių valdovas Kṛṣṇa; prahasan — šypsodamasis; iva — kaip; bhārata — o Dhṛtarāṣṭra, Bharatos aini; senayoḥ — kariuomenių; ubhayoḥ — abiejų pusių; madhye — viduryje; viṣīdantam — sielvarto palaužtam; idam — šiuos; vacaḥ — žodžius.

tam — til ham; uvāca — sagde; hṛṣīkeśaḥ — sansernes herre, Kṛṣṇa; prahasan — smilende; iva — som om; bhārata — O Dhṛtarāṣṭra, Bharatas efterkommer; senayoḥ — af hærene; ubhayoḥ — af begge sider; madhye — mellem; viṣīdantam — til den sørgende; idam — de følgende; vacaḥ — ord.

Translation

O Bharatos aini, tuomet Kṛṣṇa, stovėdamas abiejų kariuomenių viduryje, šypsodamasis taip tarė sielvarto palaužtam Arjunai.

O Bharatas efterkommer, derpå talte en smilende Kṛṣṇa midt imellem de to hære følgende ord til den sorgtyngede Arjuna.

Purport

KOMENTARAS: Kalbasi artimi draugai – Hṛṣīkeśa ir Guḍākeśa. Jie draugai, todėl abu lygūs, bet vienas jų savo noru tampa kito mokiniu. Kṛṣṇa šypsosi, nes draugas nusprendžia būti Jo mokiniu. Viešpats, kaip visa ko valdovas, visada užima aukščiausią padėtį. Bet vis dėlto Jis sutinka tapti bhakto draugu, sūnumi ar mylimuoju, jei tik šis pageidauja Jį tokį matyti. Kai tik Arjuna pripažino, kad Viešpats – mokytojas, Kṛṣṇa nedelsdamas ėmėsi šio vaidmens ir rimtai, kaip ir dera tokiais atvejais, pradėjo kalbėtis su Savo mokiniu. Iš konteksto galima suprasti, jog mokytojo ir mokinio pokalbis vyko atvirai, girdint abiejoms kariuomenėms – kad naudos iš jo galėtų turėti visi susirinkusieji. Taigi „Bhagavad-gītos“ dialogai skirti ne kokiam nors vienam asmeniui, visuomenei ar grupei, bet visiems – ir draugai, ir priešai turi lygią teisę juos girdėti.

FORKLARING: Samtalen fandt sted mellem fortrolige venner, nemlig Hṛṣīkeśa og Guḍākeśa. Som venner var de begge på samme niveau, men en af dem overgav sig frivilligt til den anden som elev. Kṛṣṇa smilede, fordi en ven havde valgt at blive Hans discipel. Som Herre over alt befinder Kṛṣṇa Sig altid i en overordnet position som alles Herre, og alligevel indvilliger Han i at blive ven, søn eller elsker til en hengiven, der ønsker at se Ham i en sådan rolle. Men da Han blev antaget som mester, påtog Han Sig med det samme rollen og talte til disciplen som en mester, dvs. med den alvor, der var påkrævet. Det lader til, at samtalen mellem mester og discipel fandt sted i begge hæres påhør, så alle kunne drage fordel af den. Således henvender Bhagavad-gītās dialog sig ikke kun til en bestemt person eller et bestemt samfund eller land, men er for alle, og venner såvel som fjender har lige stor ret til at høre den.