Skip to main content

TEXT 73

TEXT 73

Tekstas

Tekst

arjuna uvāca
naṣṭo mohaḥ smṛtir labdhā
tvat-prasādān mayācyuta
sthito ’smi gata-sandehaḥ
kariṣye vacanaṁ tava
arjuna uvāca
naṣṭo mohaḥ smṛtir labdhā
tvat-prasādān mayācyuta
sthito ’smi gata-sandehaḥ
kariṣye vacanaṁ tava

Synonyms

Synonyms

arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; naṣṭaḥ — išsklaidyta; mohaḥ — iliuzija; smṛtiḥ — atmintis; labdhā — atgauta; tvat-prasādāt — Tavo malone; mayā — mano; acyuta — o neklystantis Kṛṣṇa; sthitaḥ — tvirtas; asmi — aš esu; gata — pranyko; sandehaḥ — visos abejonės; kariṣye — vykdysiu; vacanam — nurodymą; tava — Tavo.

arjunaḥ uvāca — Arjuna sagde; naṣṭaḥ — bortvejret; mohaḥ — illusion; smṛtiḥ — erindring; labdhā — genvundet; tvat-prasādāt — gennem Din nåde; mayā — af mig; acyuta — O ufejlbarlige Kṛṣṇa; sthitaḥ — forankret; asmi — jeg er; gata — fjernet; sandehaḥ — alle tvivl; kariṣye — jeg vil udføre; vacanam — ordre; tava — Din.

Translation

Translation

Arjuna tarė: Mano brangus neklystantis Kṛṣṇa, mane apėmusi iliuzija išsisklaidė. Tavo malone man grįžo atmintis. Dabar esu tvirtas ir nedraskomas abejonių. Aš pasiruošęs daryti taip, kaip Tu nurodysi.

Arjuna sagde: Min kære Kṛṣṇa, O Du ufejlbarlige, min illusion er nu overstået. Ved Din nåde har jeg genvundet min hukommelse. Jeg står nu fast og er fri for tvivl og rede til at handle ifølge Dine instruktioner.

Purport

Purport

KOMENTARAS: Prigimtinė gyvosios esybės, šiuo atveju – Arjunos, padėtis – veikti vadovaujantis Aukščiausiojo Viešpaties įsakymais. Žmogaus uždavinys – disciplinuoti save. Śrī Caitanya Mahāprabhu sako, kad gyvoji esybė yra amžinas Aukščiausiojo Viešpaties tarnas – tokia jos tikroji padėtis. Kai gyvoji esybė tai užmiršta, ją sąlygoja materiali gamta, o tarnaudama Aukščiausiajam Viešpačiui, ji tampa išvaduotu Viešpaties tarnu. Prigimtinė gyvosios esybės padėtis – būti tarnu. Ji tarnauja arba iliuzinei energijai, māyai, arba Aukščiausiajam Viešpačiui. Jei gyvoji esybė tarnauja Aukščiausiajam Viešpačiui, ji yra savo normalioje būklėje, o jei pasirenka tarnauti iliuzinei, išorinei energijai, be abejonės, patenka nelaisvėn. Apimta iliuzijos gyvoji esybė vergauja materialiame pasaulyje. Ją kausto geismas ir troškimai, ir vis dėlto ji galvoja esanti pasaulio valdovė. Šitai vadinasi iliuzija. Kai žmogus išsivaduoja, iliuzija pradingsta, ir jis savo noru atsiduoda Aukščiausiajam, veikia, vadovaudamasis Jo troškimais. Paskutinė iliuzija, paskutiniai gyvajai esybei paspęsti māyos spąstai – tvirtinimas, kad ji esanti Dievas. Gyvoji esybė laiko save nebe sąlygota siela, o Dievu. Ji tokia neišmintinga, jog nesuvokia paprasčiausio dalyko: jei ji būtų Dievas, ar ją galėtų apnikti abejonės. Apie tai ji nepagalvoja. Žodžiu, tokie yra paskutiniai iliuzijos spąstai. Iš tikrųjų, išsivaduoti iš iliuzinės energijos – tai pažinti Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, ir sutikti veikti pagal Jo įsakymus.

FORKLARING: Den naturlige position for et levende væsen, der her er repræsenteret af Arjuna, er at handle i overensstemmelse med den Højeste Herres ordrer. Det levende væsen er bestemt til selvdisciplin. Ifølge Śrī Caitanya Mahāprabhu er det levende væsens virkelige position at være den Højeste Herres evige tjener. Når det levende væsen glemmer dette princip, bliver det betinget af den materielle natur, men ved at tjene den Højeste Herre bliver man Guds befriede tjener. Det levende væsens naturlige position er at være en tjener. Enten må man tjene den illusoriske māyā eller den Højeste Herre. Når man tjener den Højeste Herre, er man i sin normale tilstand, men foretrækker man at tjene den illusoriske ydre energi, kommer man med sikkerhed til at leve i trældom. Det levende væsen tjener under illusion i den materielle verden. Han er bundet af sin lyst og sine begær, og alligevel betragter han sig selv som verdens hersker. Dette kaldes illusion. Når en person bliver befriet, ophører hans illusion, og han overgiver sig frivilligt til den Højeste for at handle efter Hans ønsker. Den sidste illusion, māyās sidste fælde for at fange det levende væsen, er ideen om, at han er Gud. Det levende væsen tror, at han ikke længere er en betinget sjæl, men Gud. Han er så uintelligent, at han ikke engang tænker på, at hvis han var Gud, hvordan kunne han da være i tvivl? Det tænker han ikke over. Så det er illusionens sidste faldgrube. Virkelig at blive fri for den illusoriske energi betyder at forstå Kṛṣṇa, Guddommens Højeste Personlighed, og indvillige i at handle ifølge Hans ordre.

Šiame posme svarbi reikšmė tenka žodžiui moha. Moha nurodo tai, kas priešinga žinojimui. Tikrasis žinojimas – tai supratimas, jog kiekviena gyvoji būtybė yra amžinas Viešpaties tarnas, tačiau užuot susitaikiusi su šia savo padėtimi, gyvoji būtybė mano esanti ne tarnas, o materialaus pasaulio valdovas, nes geidžia viešpatauti materialioje gamtoje. Tokia jos iliuzija. Tačiau Viešpaties ar jo tyro bhakto malone tą iliuziją galima nugalėti, ir kai ji išsisklaido, gyvoji esybė sutinka veikti su Kṛṣṇos sąmone.

I verset her er ordet mohaḥ meget vigtigt. Mohaḥ refererer til det modsatte af kundskab. Sand kundskab er i virkeligheden forståelsen af, at hvert eneste levende væsen er Herrens evige tjener, men i stedet for at opfatte sig selv som sådan tror det levende væsen, at han ikke er en tjener, men denne materielle verdens herre, for han ønsker at herske over den materielle natur. Det er hans illusion. Denne illusion kan man blive kvit ved Herrens nåde eller ved en ren hengivens nåde, og når illusionen er overstået, indvilliger man i at handle i Kṛṣṇa-bevidsthed.

Būti Kṛṣṇos sąmonės – reiškia vykdyti Kṛṣṇos nurodymus. Apgauta išorinės materialios energijos, sąlygota siela nesupranta, kad Aukščiausiasis Viešpats yra valdovas, kupinas žinojimo ir visa ko savininkas. Jis gali dovanoti Savo bhaktams ką tik panori. Jis yra visų draugas, tačiau bhaktui Jis ypač prielankus. Jis valdo materialią gamtą ir visas gyvąsias esybes, yra neišsenkamo laiko valdovas, kupinas visų turtų ir galybės. Aukščiausiasis Dievo Asmuo gali dovanoti bhaktui net Patį Save. Jo nepažįstantis žmogus yra užkerėtas iliuzijos. Toks žmogus netampa bhaktu ir toliau vergauja māyai. Tačiau Arjuna, išgirdęs „Bhagavad-gītą“ iš Aukščiausiojo Dievo Asmens lūpų, iš karto atsikratė visų iliuzijų. Jis suprato, kad Kṛṣṇa – ne vien jo draugas, bet ir Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Jis išties suvokė Kṛṣṇą. Taigi studijuoti „Bhagavad-gītą“ – tai suvokti Kṛṣṇą. Kai žmogus įgyja visišką žinojimą, jis savaime atsiduoda Kṛṣṇai. Todėl Arjuna, supratęs, jog Kṛṣṇa sumanė pristabdyti nereikalingą gyventojų gausėjimą, paklusdamas Kṛṣṇos troškimui sutiko kautis. Jis vėl paėmė į rankas ginklą – strėles ir lanką – ir Aukščiausiojo Dievo Asmens įsakymu pasirengė mūšiui.

Kṛṣṇa-bevidsthed betyder at handle ifølge Kṛṣṇas ordre. Fordi den betingede sjæl er vildledt af den ydre materielle energi, ved han ikke, at den Højeste Herre er herskeren, der er fuld af viden og altings ejer. Han kan skænke Sine hengivne, hvad Han vil. Han er alles ven, og Han er især velvillig stemt over for Sin hengivne. Han er herskeren over denne materielle natur og over alle levende væsener. Han behersker også den utrættelige tid, og Han er fuld af alle overdådigheder og alle kræfter. Guddommens Højeste Personlighed kan tilmed give Sig selv til Sin hengivne. Den, der ikke kender Ham, er underlagt illusionens forhekselse. Da bliver man ikke en hengiven, men māyās tjener. Efter at have hørt Bhagavad-gītā fra Guddommens Højeste Personlighed blev Arjuna imidlertid fri for al illusion. Da forstod han, at Kṛṣṇa ikke alene var hans ven, men også Guddommens Højeste Personlighed. Og han forstod faktisk Kṛṣṇa. Så at studere Bhagavad-gītā er virkelig at forstå Kṛṣṇa. Når et menneske er i fuld viden, overgiver det sig helt naturligt til Kṛṣṇa. Da Arjuna forstod, at det var Kṛṣṇas plan at reducere den unødvendige befolkningsforøgelse, indvilligede han i at kæmpe ifølge Kṛṣṇas ønske. Han greb atter sine våben – sin bue og sine pile – for at kæmpe på Guddommens Højeste Personligheds ordre.