Skip to main content

TEXT 66

TEXT 66

Tekstas

Texte

sarva-dharmān parityajya
mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja
ahaṁ tvāṁ sarva-pāpebhyo
mokṣayiṣyāmi mā śucaḥ
sarva-dharmān parityajya
mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja
ahaṁ tvāṁ sarva-pāpebhyo
mokṣayiṣyāmi mā śucaḥ

Synonyms

Synonyms

sarva-dharmān — visų atmainų religijas; parityajya — atmesdamas; mām — Man; ekam — vienam; śaraṇam — atsidavimo; vraja — siek; aham — Aš; tvām — tave; sarva — nuo visų; pāpebhyaḥ — atoveikių už nuodėmes; mokṣayiṣyāmi — išvaduosiu; — ne; śucaḥ — baiminkis.

sarva-dharmān: toutes les formes de pratique religieuse; parityajya: abandonnant; mām: à Moi; ekam: seulement; śaraṇam: pour t’abandonner; vraja: va; aham: Je; tvām: te; sarva: de toutes; pāpebhyaḥ: les suites des péchés; mokṣayiṣyāmi: délivrerai; mā: ne pas; śucaḥ: t’inquiète.

Translation

Translation

Atmesk visų atmainų religijas ir tiesiog atsiduok Man. Aš išgelbėsiu tave nuo atoveikio už visas nuodėmes. Nesibaimink.

Laisse là toutes formes de pratique religieuse et abandonne-toi simplement à Moi. Je te délivrerai de toutes les suites de tes fautes. N’aie nulle crainte.

Purport

Purport

KOMENTARAS: Viešpats apibūdino įvairius žinojimo ir religijos procesus: žinias apie Aukščiausiąjį Brahmaną, apie Supersielą, apie įvairius luomus ir socialinio gyvenimo skyrius, papasakojo apie sannyāsą, atsižadėjimą ir neprisirišimą, apie juslių bei proto valdymą, apie meditaciją etc. Jis visapusiškai apibūdino įvairių tipų religijas. O dabar, apibendrindamas „Bhagavad-gītos“ turinį, Viešpats sako, kad Arjuna privalo atmesti visus jam išaiškintus procesus ir tiesiog atsiduoti Kṛṣṇai – tai išgelbės jį nuo atoveikio už visas nuodėmes, nes Viešpats žada Pats jį apsaugoti.

Le Seigneur a décrit divers aspects du savoir ainsi que plusieurs pratiques religieuses: la connaissance du Brahman Suprême et de l’Âme Suprême, les différents varṇas et āśramas, le sannyāsa, le détachement, la maîtrise du mental et des sens, la méditation, etc. Et à présent, résumant la Bhagavad-gītā, Il demande à Arjuna de rejeter toutes les voies de la religion qu’Il lui a exposées précédemment pour simplement s’abandonner à Sa personne. Par cet abandon, Arjuna se verra débarrassé de toutes les réactions consécutives à ses actes coupables, car le Seigneur promet en personne de lui accorder Sa protection.

Septintame skyriuje buvo pasakyta, kad garbinti Viešpatį Kṛṣṇą gali tik tas, kuris išsivadavo nuo atoveikio už visas nuodėmes. Gali atrodyti, kad tol, kol neišsivaduoji nuo atoveikio už visas nuodėmes, negalima įsijungti į atsidavimo procesą. Tačiau abejones išsklaido šis posmas: jei kol kas dar neišsivadavai nuo atoveikio už visas nuodėmes, atsidavimo Śrī Kṛṣṇai procese savaime išsivaduosi. Papildomos pastangos, norint išsivaduoti nuo atoveikio už nuodėmes, nėra būtinos. Tereikia neabejojant pripažinti Kṛṣṇą aukščiausiu visų gyvųjų esybių išganytoju, ir su tikėjimu bei meile Jam atsiduoti.

Le septième chapitre enseignait que seul celui qui s’est affranchi de toutes les conséquences de ses péchés peut entreprendre d’adorer le Seigneur, Kṛṣṇa. Ce qui pourrait nous amener à penser qu’à moins d’être libre de toutes les suites de ses fautes, il est impossible d’emprunter la voie de l’abandon au Seigneur. Pour dissiper de tels doutes, notre verset explique que même celui qui n’est pas encore affranchi de toutes les conséquences de ses péchés le sera automatiquement par le seul fait d’adopter la voie de l’abandon à Kṛṣṇa. Il n’est nullement nécessaire de fournir des efforts acharnés visant à se libérer soi-même des suites de ses actes coupables. Il faut accepter sans hésitation Kṛṣṇa comme le sauveur de tous les êtres. Avec foi et amour, il faut s’abandonner à Lui.

Atsidavimo Kṛṣṇai procesas aprašytas „Hari-bhakti-vilāsoje“ (11.676):

Le Hari-bhakti-vilāsa (11.676) décrit ce processus d’abandon:

ānukūlyasya saṅkalpaḥ
prātikūlyasya varjanam
rakṣiṣyatīti viśvāso
goptṛtve varaṇaṁ tathā
ātma-nikṣepa-kārpaṇye
ṣaḍ-vidhā śaraṇāgatiḥ
ānukūlyasya saṅkalpaḥ
prātikūlyasya varjanam
rakṣiṣyatīti viśvāso
goptṛtve varaṇaṁ tathā
ātma-nikṣepa-kārpaṇye
ṣaḍ-vidhā śaraṇāgatiḥ

Pagal pasiaukojimo proceso reikalavimus reikia išpažinti tuos religinius principus, kurie ilgainiui atves prie pasiaukojimo tarnystės Viešpačiui. Galima vykdyti tam tikras pareigas pagal veiklos pobūdį, priklausomai nuo to, kokiai socialinei grupei priklausai, tačiau veltui darbuojasi tas, kuris vykdydamas pareigas nepriartėja prie Kṛṣṇos sąmonės. Reikia vengti visko, kas neveda į tobulą Kṛṣṇos sąmonės būvį, ir tikėti, kad bet kokiomis aplinkybėmis Kṛṣṇa apsaugos nuo visų sunkumų. Nėra jokio reikalo rūpintis, kaip palaikyti gyvybę – tuo pasirūpins Kṛṣṇa. Mes privalome suvokti savo bejėgiškumą ir vieninteliu gyvenimo pažangos pagrindu laikyti Kṛṣṇą. Kai tik žmogus rimtai atsideda pasiaukojimo tarnystei visiškai suvokdamas Kṛṣṇą, jis tuojau pat nusiplauna visas materialios gamtos nešvarybes. Egzistuoja įvairūs religijos keliai ir apsivalymo būdai, pagrįsti žinojimo gilinimu, meditacija pagal mistinės yogos sistemą etc., tačiau tam, kuris atsiduoda Kṛṣṇai, tiek daug metodų praktikuoti nereikia. Pakanka atsiduoti Kṛṣṇai ir bus išvengta beprasmio laiko švaistymo. Taip greitai pažengiama į priekį ir išsivaduojama nuo atoveikio už visas nuodėmes.

Lorsqu’on suit la voie dévotionnelle, on ne doit respecter que les principes religieux qui conduisent au service dévotionnel du Seigneur. Car même si l’homme remplit le devoir qui lui est assigné en fonction du varṇa ou de l’āśrama auquel il appartient, s’il ne devient pas conscient de Kṛṣṇa, toutes ses actions auront été vaines. Tout ce qui ne conduit pas à la perfection de la conscience de Kṛṣṇa doit être évité. On doit être intimement convaincu qu’en toutes circonstances, Kṛṣṇa nous protégera des difficultés qui se présenteront. Il ne faut donc pas se soucier de la manière dont on va pouvoir maintenir le corps en vie, car Kṛṣṇa y veille. On doit se considérer sans recours et voir que Kṛṣṇa est au fondement de son progrès dans l’existence. Car, aussitôt que l’on pratique avec sérieux le service dévotionnel, en pleine conscience de Kṛṣṇa, on se trouve purifié de toutes les souillures provenant de la nature matérielle. Il existe toute une variété de pratiques religieuses et de méthodes de purification, telles que le développement de la connaissance, le yoga de la méditation, etc., mais celui qui s’abandonne à Kṛṣṇa n’a aucun besoin d’observer tant de pratiques. Ce seul abandon lui évitera des pertes de temps, car il progressera rapidement et se verra libéré de toutes les conséquences de ses fautes.

Mus turėtų žavėti nuostabus Kṛṣṇos pavidalas. Aukščiausiąjį Dievo Asmenį vadina „Kṛṣṇa“, nes Jis yra visų patraukliausias. Laimingas tas, kuris susižavėjo kupinu grožio, visų galingiausiu ir visagaliu Kṛṣṇa. Yra įvairių rūšių transcendentalistų: vieni jų ypač žavisi beasmeniu Brahmanu, kitus labiau traukia Supersielos aspektas etc., tačiau tas, kurį traukia asmeniškas Aukščiausiojo Dievo Asmens aspektas ir, visų pirma, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Patsai Kṛṣṇa, yra visų tobuliausias transcendentalistas. Kitaip sakant, sąmoninga pasiaukojimo tarnystė Kṛṣṇai – tai visų slaptingiausia žinojimo dalis, – tokia visos „Bhagavad-gītos“ esmė. Transcendentalistais vadinami tiek karma-yogai ir filosofai empirikai, tiek mistikai ir bhaktai, tačiau tyras bhaktas – visų geriausias. Labai svarbią reikšmę turi žodžiai mā śucaḥ: „Nebijok, nesvyruok, liaukis nerimavęs.“ Žmogų gali sugluminti tai, kad reikia atmesti visų formų religijas ir tiesiog atsiduoti Kṛṣṇai, tačiau nerimauti nėra pagrindo.

Chacun devrait se sentir attiré par la beauté de Kṛṣṇa. On Le nomme Kṛṣṇa car Il est infiniment fascinant. Grande est la fortune de celui qui éprouve de l’attrait pour la forme magnifique, toute-puissante, de Kṛṣṇa. Parmi les différents types de spiritualistes, certains sont attachés au Brahman impersonnel, d’autres à l’Âme Suprême, etc., mais ceux qu’attire l’aspect personnel de Dieu, et par-dessus tout, ceux qui sont fascinés par la Personne Suprême dans Sa forme de Kṛṣṇa, sont certes les plus parfaits. Ainsi, le service de dévotion dans la conscience de Kṛṣṇa constitue la part la plus secrète du savoir et l’essence même de la Bhagavad-gītā. Bien que les karma-yogīs, les philosophes empiristes, les yogīs mystiques et les dévots soient tous des spiritualistes, le pur dévot les surpasse tous. Ici, les mots mā śucaḥ, « n’aie nulle crainte », sont lourds de sens. On pourrait, en effet, hésiter à rejeter toutes formes de pratique religieuse pour simplement s’abandonner à Kṛṣṇa, mais une telle crainte est sans fondement.