TEXT 55

Tekstas

Tekst

bhaktyā mām abhijānāti
yāvān yaś cāsmi tattvataḥ
tato māṁ tattvato jñātvā
viśate tad-anantaram

Synonyms

bhaktyā — per tyrą pasiaukojimo tarnystę; mām — Mane; abhijānāti — gali pažinti; yāvān — tiek, kiek; yaḥ ca asmi — koks Aš esu; tattvataḥ — iš tiesų; tataḥ — po to; mām — Mane; tattvataḥ — iš tiesų; jñātvā — pažinęs; viśate — jis įžengia; tat-anantaram — po to.

bhaktyā — gennem ren hengiven tjeneste; mām — Mig; abhijānāti — man kan forstå; yāvān — så meget som; yaḥ ca asmi — som Jeg er; tattvataḥ — i sandhed; tataḥ — derefter; mām — Mig; tattvataḥ — i sandhed; jñātvā — efter at have at forstået; viśate — han træder ind i; tat-anantaram — derefter.

Translation

Pažinti Mane, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, tokį, koks Aš esu, galima tik per pasiaukojimo tarnystę. Kai su pasiaukojimu tarnaudamas žmogus visiškai įsisąmonina Mane, jis gali įžengti į Dievo karalystę.

Man kan udelukkende forstå Mig, som Jeg er, som Guddommens Højeste Personlighed, gennem hengiven tjeneste. Og når man gennem en sådan hengivenhed er i fuld bevidsthed om Mig, kan man komme til Guds rige.

Purport

KOMENTARAS: Nebhaktai ir spekuliatyvūs mąstytojai negali pažinti Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, ir Jo pilnutinių skleidinių. Norintis patirti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį turi pradėti tyrai su pasiaukojimu tarnauti Viešpačiui, vadovaujamas tyro bhakto. Antraip tikroji Aukščiausiojo Dievo Asmens prigimtis jam niekada neatsiskleis. „Bhagavad-gītoje“ (7.25) jau buvo pasakyta: nāhaṁ prakāśaḥ sarvasya – Jis neapsireiškia kiekvienam. Dievui pažinti nepakanka erudicijos, Jo negalima suvokti spekuliatyviais samprotavimais. Tik tas, kuris iš tikrųjų įsisąmonino Kṛṣṇą ir pasiaukojęs tarnauja Jam, supras, kas yra Kṛṣṇa. Mokslo laipsniai šiuo atveju niekuo nepadės.

FORKLARING: Guddommens Højeste Personlighed, Kṛṣṇa, og Hans fuldstændige dele kan ikke forstås gennem intellektuelle spekulationer eller af ikke-hengivne. Hvis man gerne vil forstå Guddommens Højeste Personlighed, må man engagere sig i ren hengiven tjeneste under vejledning af en ren hengiven. Hvis man ikke gør det, forbliver sandheden om Guddommens Højeste Personlighed altid skjult. Som allerede forklaret i Bhagavad-gītā (7.25) med ordene nāhaṁ prakāśaḥ sarvasya, afslører Han Sig ikke for hvem som helst. Ingen kan forstå Gud gennem akademisk lærdom eller intellektuel spekulation alene. Kun den, der rent faktisk er engageret i Kṛṣṇa-bevidsthed og hengiven tjeneste, kan forstå, hvad Kṛṣṇa er. Universitetsgrader er til ingen hjælp.

Kas gerai išmano Kṛṣṇos mokslą, tas gauna teisę įžengti į dvasinę karalystę – Kṛṣṇos buveinę. Tapti Brahmanu – nereiškia prarasti savo identiškumą. Pasiaukojimo tarnystė išlieka ir brahma-bhūtos lygyje, o pasiaukojimo tarnystei yra būtini Dievas, bhaktai ir pats pasiaukojimo tarnystės procesas. Toks žinojimas niekada, net ir išsivadavus, nepradingsta. Išsivaduoti – tai atsikratyti materialios būties sampratos. Tas pats formų skirtingumas ir individualumas yra ir dvasiniame gyvenime, tačiau tyros Kṛṣṇos sąmonės lygiu. Nereikia klaidingai manyti, kad žodis viśate – „įžengia į Mane“ – patvirtina monistų teoriją apie susiliejimą su beasmeniu Brahmanu. Jokiu būdu ne. Viśate reiškia, kad gyvoji būtybė gali įžengti į Aukščiausiojo Viešpaties buveinę, neprarasdama savos individualybės – kad bendrautų su Juo ir Jam tarnautų. Juk žalias paukštis nutupia žaliame medyje ne susilieti su juo, o paragauti jo vaisių. Impersonalistai paprastai pateikia upės, įtekančios į vandenyną ir susiliejančios su juo, pavyzdį. Tas susiliejimas gali būti didžiausia laimė impersonalistui, tačiau personalistas išsaugo savo individualumą, kaip išsaugo ją vandenyno gyventojai. Panirę į vandenyno gelmes, aptiksime didžiulę daugybę gyvųjų esybių. Nepakanka paviršutiniškai susipažinti su vandenynu, norint jį pilnai pažinti reikia pažinti ir vandenyno gelmių gyventojus.

Den, der er helt fortrolig med videnskaben om Kṛṣṇa, bliver kvalificeret til at komme til det åndelige rige eller Kṛṣṇas bolig. At blive Brahman betyder ikke, at man mister sin identitet. Ens hengivne tjeneste fortsætter, og så længe der er hengiven tjeneste, må Gud, den hengivne og den hengivne tjenestes proces være der. Den slags kundskab ophører aldrig, selv ikke efter befrielsen. Befrielse indebærer at blive fri for den materielle livsopfattelse. I åndeligt liv findes den samme forskel, den samme individualitet, men i ren Kṛṣṇa-bevidsthed. Det er forkert at tro, at ordene viśate... mām (“Han træder ind i Mig”) støtter den monistiske teori om, at man opgår i et homogent hele med den upersonlige Brahman. Nej, viśate... mām betyder, at man kan komme til den Højeste Herres bolig som den individuelle person, man er, for at være sammen med Ham og tjene Ham. For eksempel flyver en grøn fugl ikke op i et grønt træ for at blive ét med træet, men for at nyde træets frugter. Almindeligvis giver upersonalister eksemplet med en flod, der flyder ud i havet og bliver ét med det. Dette er måske en kilde til glæde for upersonalisten, men personalisten beholder sin personlige individualitet som en fisk i havet. Vi finder alle mulige levende væsener i havet, hvis vi går dybt nok. Det er ikke nok med et overfladisk kendskab til havet. Man må have fuldstændig viden om de levende væsener, der bor i havets dyb.

Tyros pasiaukojimo tarnystės dėka bhaktas suvokia Aukščiausiojo Viešpaties transcendentines savybes, Jo turtus ir galybę, – tokius, kokie jie yra. Vienuoliktame skyriuje nurodyta, kad tai įmanoma tiktai pasiaukojimo tarnystės dėka. Tą patį liudija ir šis posmas. Pažinti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį ir įžengti į Jo karalystę tegalima per pasiaukojimo tarnystę.

Som et resultat af ren hengiven tjeneste er en hengiven i stand til at forstå sandheden om den Højeste Herres transcendentale egenskaber og overdådigheder. Som fastslået i kapitel 11 (vers 54) er det kun gennem hengiven tjeneste, at man kan forstå dette. Her bliver det samme bekræftet: Gennem hengiven tjeneste kan man forstå Guddommens Højeste Personlighed og komme til Hans verden.

Pasiekęs brahma-bhūtos būvį, arba atsikratęs materialių sampratų, bhaktas pasiaukojimo tarnystę pradeda nuo klausymosi apie Viešpatį. Klausydamiesi apie Aukščiausiąjį Viešpatį, savaime pasiekiame brahma-bhūtos būvį, ir materialios nešvarybės – godumas ir noras patenkinti jusles – išnyksta. Geismui ir troškimams nykstant bhakto širdyje, jis pajunta didėjantį potraukį tarnauti Viešpačiui, ir tas potraukis padeda jam nusiplauti materijos nešvarybes. Šiame gyvenimo būvyje jis pažįsta Aukščiausiąjį Viešpatį. Taip sakoma ir „Śrīmad-Bhāgatavam“. Išsivadavus bhakti, ar transcendentinė tarnystė, tęsiasi toliau. „Vedānta-sūtra“ (4.1.12) liudija: ā-prāyaṇāt tatrāpi hi dṛṣṭam. Tai reiškia, kad išsivadavus pasiaukojimo tarnystės procesas nenutrūksta. „Śrīmad-Bhāgavatam“ tikrą išsivadavimą pasiaukojimo tarnystėje apibūdina kaip gyvosios esybės identiškumo atgavimą, sugrįžimą į jos prigimtinį būvį. Apie prigimtinę gyvosios esybės padėtį jau buvo kalbėta: kiekviena gyvoji esybė – neatskiriama Aukščiausiojo Viešpaties dalelė, todėl jos prigimtinis būvis – tarnauti. Išsivadavus tarnystė nenutrūksta nė akimirkai. Tikrasis išsivadavimas – atsikratyti klaidingų būties sampratų.

Efter at have opnået brahma-bhūta-stadiets frihed fra materielle livsopfattelser begynder den hengivne tjeneste med at høre om Herren. Når man hører om den Højeste Herre, udvikles brahma-bhūta-stadiet automatisk, og materiel besmittelse i form af grådighed og begær efter sansenydelse forsvinder. Når lyst og begær forsvinder fra den hengivnes hjerte, bliver han endnu mere knyttet til Herrens tjeneste, og gennem denne tilknytning bliver han fri for materiel forurening. I den livstilstand kan han forstå den Højeste Herre. Dette er også, hvad der står i Śrīmad-Bhāgavatam. Bhakti-processen eller den transcendentale tjeneste fortsætter efter befrielsen. Dette bekræftes i Vedānta-sūtra (4.1.12) med ordene ā-prāyaṇāt tatrāpi hi dṛṣtam. Dette betyder, at efter befrielsen fortsætter den hengivne tjenestes proces. I Śrīmad-Bhāgavatam (2.10.6) bliver ægte hengiven befrielse defineret som det levende væsens genindsættelse i dets egen identitet, dets egen naturlige tilstand. Denne naturlige tilstand er allerede blevet forklaret: Alle levende væsener er uadskillelige fragmenter af den Højeste Herre. Ens naturlige position er derfor at tjene. Efter befrielsen hører denne tjeneste aldrig op. Virkelig befrielse vil sige at blive fri for alle vrangforestillinger om livet.