TEXT 4

Tekstas

Tekst

yajante sāttvikā devān
yakṣa-rakṣāṁsi rājasāḥ
pretān bhūta-gaṇāṁś cānye
yajante tāmasā janāḥ

Synonyms

yajante — garbina; sāttvikāḥ — tie, kurie yra dorybės guṇos; devān — pusdievius; yakṣa-rakṣāṁsi — demonus; rājasāḥ — tie, kurie aistros guṇos; pretān — vėles; bhūta-gaṇān — vaiduoklius; ca — ir; anye — kiti; yajante — garbina; tāmasāh — neišmanymo guṇos; janāḥ — žmonės.

yajante — tilbeder; sāttvikāḥ — de, der er i godhedens kvalitet; devān — halvguder; yakṣa-rakṣāṁsi — dæmoner; rājasāḥ — de, der er i lidenskabens kvalitet; pretān — de dødes ånder; bhūta-gaṇān — spøgelser; ca — og; anye — andre; yajante — tilbeder; tāmasāḥ — i uvidenhedens kvalitet; janāḥ — folk.

Translation

Žmonės, kurie yra dorybės guṇos, garbina pusdievius, tie, kurie yra aistros guṇos – demonus, o paveiktieji neišmanymo guṇos garbina vaiduoklius bei dvasias.

Mennesker i godhedens kvalitet tilbeder halvguderne, de, der er i lidenskabens kvalitet, tilbeder dæmoner, og folk i uvidenhedens kvalitet tilbeder spøgelser og ånder.

Purport

KOMENTARAS: Šiame posme Aukščiausiasis Dievo Asmuo apibūdina įvairius garbintojus pagal jų išorinę veiklą. Šventraščiai nurodo, kad garbinti reikia tik Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, tačiau šventraščius menkai išmanantys ar jų nurodymais netikintys žmonės, pagal tai, kokia materialios gamtos guṇa juos veikia, garbina įvairius objektus. Tie, kuriuos sąlygoja dorybė, paprastai garbina pusdievius. Pusdieviai yra Brahmā, Śiva, o taip pat Indra, Candra, Saulės dievas ir kt. Pusdievių yra įvairių. Dorybingieji tam tikru tikslu garbina tam tikrą pusdievį. Aistros guṇos užvaldytieji garbina demonus. Antrojo pasaulinio karo metais vienas Kalkutos gyventojas garbino Hitlerį, nes per karą operacijomis juodojoje rinkoje jis susikrovė didžiulius turtus. Aistros ir neišmanymo guṇų paveiktieji paprastai Dievu išsirenka kokį nors galingą žmogų. Jie mano, kad bet ką galima garbinti kaip Dievą, ir rezultatas bus tas pats.

FORKLARING: Guddommens Højeste Personlighed beskriver i dette vers forskellige slags tilbedere i forhold til deres ydre handlinger. Ifølge skrifterne er det kun Guddommens Højeste Personlighed, der er tilbedelsesværdig, men de, der ikke er særlig velbevandrede i eller har tro på skrifternes påbud, tilbeder forskellige ting alt efter deres bestemte situationer i den materielle naturs kvaliteter. De, der befinder sig i godhed, dyrker almindeligvis halvguderne. Halvguderne indbefatter Brahmā, Śiva og andre som Indra, Candra og solguden. Der er forskellige halvguder. Mennesker i godhedens kvalitet tilbeder en bestemt halvgud med et bestemt formål for øje. På samme måde dyrker de, der er i lidenskabens kvalitet, dæmoner. Vi husker, at en mand fra Calcutta under Anden Verdenskrig tilbad Hitler, fordi han havde tjent en stor formue på sortbørshandel takket være krigen. På samme måde udser folk i lidenskaben og uvidenhedens kvaliteter almindeligvis et magtfuldt menneske til at være Gud. De tror, at hvem som helst kan tilbedes som Gud, og slutresultatet vil være det samme.

Posmas nurodo, kad tokius dievus sukuria ir garbina aistros guṇos paveikti žmonės, o neišmanymo guṇos paveikti tamsuoliai garbina vėles. Kai kurie žmonės meldžiasi prie mirusiojo kapo. Seksualinę pakraipą turinčios garbinimo apeigos taip pat priskirtinos tamsos guṇai. Nuošaliuose Indijos kaimeliuose yra žmonių, kurie garbina šmėklas. Yra tekę matyti kaip Indijoje žemesniųjų klasių žmonės kartais eina į mišką prie medžio, kuriame jų žiniomis gyvena šmėkla, garbina tą medį ir atnašauja aukas. Šie įvairūs garbinimo būdai iš tikrųjų nėra Dievo garbinimas. Dievą garbina tie, kurie pasiekė transcendentinį grynos dorybės būvį. „Śrīmad- Bhāgavatam“ (4.3.23) sakoma: sattvaṁ viśuddhaṁ vasudeva-śabditam – „Gryną dorybę pasiekęs žmogus garbina Vāsudevą.“ Šio teiginio prasmė ta, kad Aukščiausiąjį Dievo Asmenį garbina tik tie, kurie visiškai apsivalė nuo materialios gamtos guṇų įtakos ir pasikėlė į transcendentinę padėtį.

Nu bliver det klart beskrevet her, at de, der er i lidenskabens kvalitet, tilbeder og skaber sådanne guder, og de, der er i uvidenhedens kvalitet, i mørke, tilbeder døde ånder. Nogle gange udfører folk tilbedelse ved en død mands grav. Seksuelle ritualer anses også for at være i mørkets kvalitet. På samme måde er der i afsidesliggende landsbyer i Indien spøgelsestilbedere. Vi har set i Indien, at folk fra de lavere klasser somme tider tager ud i skoven, og hvis de ved, at der bor et spøgelse i et bestemt træ, tilbeder de træet og bringer ofre. Disse forskellige former for offerhandlinger er ikke egentlig Gudstilbedelse. Gudstilbedelse er for mennesker, der er transcendentalt situeret i ren godhed. Der står i Śrīmad-Bhāgavatam (4.3.23), sattvaṁ viśuddhaṁ vasudeva-śabditam: “Når et menneske befinder sig i ren godhed, tilbeder det Vāsudeva.” Betydningen er, at de, der er helt rensede for den materielle naturs kvaliteter og er transcendentalt situerede, kan tilbede Guddommens Højeste Personlighed.

Teoriškai impersonalistus turėtų valdyti dorybės guṇa, o penkių tipų pusdieviai turėtų būti jų garbinimo objektas. Impersonalistai garbina beasmenį Viṣṇu, t.y. Viṣṇu formą materialiame pasaulyje, kuri žinoma kaip teoriškai įsivaizduojamas Viṣṇu. Viṣṇu – Aukščiausiojo Dievo Asmens ekspansija, bet impersonalistai iš esmės netiki Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Jie mano Viṣṇu formą esant vienu iš beasmenio Brahmano aspektų. O štai Viešpatį Brahmą jie laiko beasmene aistros guṇos forma. Todėl kartais impersonalistai kalba apie penkių tipų dievų garbinimą, tačiau tikrąja tiesa laikydami beasmenį Brahmaną, jie galų gale visų garbinimo objektų atsisako. Apibendrinant, galima pasakyti, kad bendravimas su transcendentinės prigimties žmonėmis padeda apsivalyti nuo teršiančio materialios gamtos guṇų poveikio.

Upersonalisterne er normalt situeret i godhedens kvalitet, og de tilbeder fem slags halvguder. De tilbeder den upersonlige Viṣṇu-form i den materielle verden, en form, der kaldes den filosoferede Viṣṇu. Viṣṇu er en ekspansion af Guddommens Højeste Personlighed, men fordi upersonalisterne yderst set ikke tror på Guddommens Højeste Personlighed, forestiller de sig, at Viṣṇu-formen blot er et andet aspekt af den upersonlige Brahman. De forestiller sig ligeledes, at Herren Brahmā er den upersonlige form i lidenskabens materielle kvalitet. På den måde beskriver de fem forskellige slags guder, der er tilbedelsesværdige, men fordi de tror, at den virkelige sandhed er den upersonlige Brahman, forkaster de i sidste ende alt tilbedelsesværdigt. Den virkelige konklusion er dog, at den materielle naturs kvaliteter kan blive renset gennem omgang med personer af en transcendental natur.