TEXT 18

Tekstas

Texte

ahaṅkāraṁ balaṁ darpaṁ
kāmaṁ krodhaṁ ca saṁśritāḥ
mām ātma-para-deheṣu
pradviṣanto ’bhyasūyakāḥ

Synonyms

ahaṅkāram — klaidingos savimonės; balam — jėgos; darpam — pasipūtimu; kāmam — geismo; krodham — pykčio; ca — taip pat; saṁśritāḥ — radę prieglobstį; mām — Mane; ātma — savo; para — ir kitų; deheṣu — kūnuose; pradviṣantaḥ — piktžodžiaujantys prieš; abhyasūyakāḥ — pavydūs.

ahaṅkāram: le faux ego; balam: la puissance; darpam: l’orgueil; kāmam: la concupiscence; krodham: la colère; ca: aussi; saṁśritāḥ: ayant pris refuge en; mām: Moi; ātma: leur propre; para: et en d’autres; deheṣu: corps; pradviṣantaḥ: blasphémant; abhyasūyakāḥ: envieux.

Translation

Suklaidinti klaidingos savimonės, jėgos, pasipūtimo, geismo ir pykčio, demonai užsiplieskia pavydu Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, kuris glūdi ir jų pačių, ir kitų kūnuose, piktžodžiauja prieš tikrąją religiją.

Égarés par le faux ego, la puissance, l’orgueil, la concupiscence et la colère, les démons blasphèment la vraie religion et M’envient, Moi la Personne Suprême, qui réside dans leurs corps et dans celui des autres.

Purport

KOMENTARAS: Demoniškas žmogus visada nusiteikęs prieš Dievo viršenybę, nenori tikėti šventraščiais. Ir šventraščiai, ir pats Aukščiausiojo Dievo Asmens buvimas kelia jam pavydą, o to pavydo priežastis – „prestižas“, turtai ir jėga. Demonas nežino, kad šis gyvenimas – tai pasirengimas kitam, todėl kenkia ir kitiems, ir net pats sau. Jis prievartauja ir kitus, ir savo kūną. Jam nė motais aukščiausia Dievo Asmens valdžia, nes jis neturi žinių. Iš pavydo šventraščiams ir Aukščiausiajam Dievo Asmeniui jis pateikia melagingus argumentus, neigiančius Dievo buvimą, ir atmeta šventraščių autoritetą. Jis laiko save nepriklausomu ir lemiančiu kiekvieną savo poelgį. Demonas įsitikinęs, kad niekas negali lygintis su juo jėga, valdžia ir turtais, todėl mano, kad gali elgtis kaip užsigeidžia, ir niekas jo nesustabdys. O jei atsiranda priešas, galintis sukliudyti jam siekti vis didesnių juslinių malonumų, jis kuria planus, kaip jį pražudyti panaudojant savo jėgą.

Parce qu’il est toujours hostile à la suprématie de Dieu, l’homme démoniaque répugne à croire en les Écritures. Il est envieux des Écritures et de Dieu, la Personne Suprême. Tel est le résultat de son soi-disant prestige, de sa richesse et de sa puissance. Il ignore que sa vie présente conditionne sa vie prochaine. Du reste, il est malveillant envers lui-même autant qu’envers les autres. C’est pourquoi il violente son propre corps, aussi bien que celui d’autrui. Dénué de savoir, il n’a que faire du contrôle souverain de la Personne Suprême. Et comme il est envieux, il avance des arguments non fondés pour nier toute existence divine et rejeter l’autorité scripturaire. Dans chacun de ses actes, il se croit indépendant et tout-puissant. Il s’imagine que puisque nul ne l’égale en force, en pouvoir ou en richesse, il peut agir à sa guise sans qu’on puisse l’en empêcher. Et s’il rencontre un ennemi qui risque d’entraver sa quête du plaisir des sens, il élabore toutes sortes de plans pour s’en défaire.