Skip to main content

TEXT 7

TEXT 7

Tekstas

Текст

mamaivāṁśo jīva-loke
jīva-bhūtaḥ sanātanaḥ
manaḥ-ṣaṣṭhānīndriyāṇi
prakṛti-sthāni karṣati
мамаіва̄м̇ш́о джı̄ва-локе
джı̄ва-бгӯтах̣ сана̄танах̣
манах̣-шашт̣га̄нı̄ндрійа̄н̣і
пракр̣ті-стга̄ні каршаті

Synonyms

Послівний переклад

mama — Mano; eva — tikrai; aṁśaḥ — fragmentinė dalelė; jīva-loke — sąlygoto gyvenimo pasaulyje; jīva-bhūtaḥ — sąlygota gyvoji esybė; sanātanaḥ — amžina; manaḥ — su protu; ṣaṣṭhāni — šešiom; indriyāṇi — juslėm; prakṛti — materialioje gamtoje; sthāni — esanti; karṣati — sunkiai grumiasi.

мама—Мій; ева—неодмінно; ам̇ш́ах̣—фраґментарна частка; джı̄ва-локе—у світі обумовленого життя; джı̄ва-бгӯтах̣—обумовлена жива істота; сана̄танах̣ — вічний; манах̣ — розум; шашт̣га̄ні — шість; індрійа̄н̣і—чуттів; пракр̣ті—в матеріальній природі; стга̄ні—розташовані; каршаті—важко бореться.

Translation

Переклад

Sąlygotame pasaulyje esančios gyvosios esybės yra amžinos fragmentinės Mano dalelės. Sąlygotas gyvenimas verčia jas nuožmiai grumtis su šešiomis juslėmis, kurių viena – protas.

Живі істоти в цьому обумовленому світі є Мої вічні фраґментарні частки. Внаслідок свого обумовленого життя вони ведуть важку боротьбу з шістьма чуттями, одне з яких — розум.

Purport

Коментар

KOMENTARAS: Posmas aiškiai nusako gyvosios būtybės identiškumą. Gyvoji esybė amžinai yra fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalelė. Tai nereiškia, jog savo sąlygotame būvyje ji yra individuali, o išsivadavusi susivienija su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Ji amžinai yra tik dalis. Čia aiškiai pasakyta: sanātanaḥ. Pasak Vedų, Aukščiausiasis Viešpats suteikia Sau išraišką ir sukuria begales Savo ekspansijų, kurių pirminės vadinamos viṣṇu-tatvomis, o antrinės – gyvosiomis esybėmis. Kitaip sakant, viṣṇu-tattva yra asmeniška Jo ekspansija, o gyvosios esybės – atsietos ekspansijos. Savo asmeniškos ekspansijos būdu Jis įgauna įvairius pavidalus: Viešpaties Rāmos, Nṛsiṁhadevos, Viṣṇumūrti ir visų kitų dievybių, kurios viešpatauja Vaikuṇṭhų planetose. Atsietos ekspansijos, gyvosios esybės, yra amžini tarnai. Asmeniškos Aukščiausiojo Dievo Asmens ekspansijos amžinai egzistuoja, kaip identiškos Dievo Asmeniui individualybės. Atsietoms ekspansijoms, gyvosioms esybėms, taip pat būdingas individualumas. Gyvosios esybės, kurios yra fragmentinės Aukščiausiojo Viešpaties dalelės, taip pat turi dalį Jo savybių, viena iš kurių – nepriklausomybė. Kiekviena gyvoji esybė – tai individuali siela, pasižyminti savitomis, individualiomis savybėmis ir turinti ribotą nepriklausomybę. Piktnaudžiaudama ta nepriklausomybe, gyvoji esybė tampa sąlygota siela, o teisingai ja naudodamasi ji yra visada išsivadavusi. Ir šiuo, ir kitu atveju savo prigimtimi gyvoji esybė yra amžina, kaip ir Aukščiausiasis Viešpats. Išvaduotame būvyje materialios aplinkybės jos nevaržo ir ji atlieka transcendentinę tarnystę Viešpačiui. Sąlygotame gyvenime ją valdo materialios gamtos guṇos, ir ji užmiršta apie transcendentinę meilės tarnystę Viešpačiui. Todėl norint išgyventi materialiame pasaulyje jai tenka nuožmiai grumtis.

У цьому вірші виразно змальовано сутність живої істоти. Вона вічно залишається невід’ємною фраґментарною часткою Верховного Господа. Той помиляється, хто вважає, що вона має індивідуальність тільки в своєму обумовленому житті, а по тому, як досягає звільнення, стає єдиною з Верховним Господом. Вона вічно залишається часткою. Тут ясно сказано — сана̄танах̣. Згідно з ведичними ш́а̄страми, Верховний Господь проявляє і поширює Себе через Свої незліченні експансії; головні експансії називають вішн̣у-таттвою, а підлеглі — живими істотами. Іншими словами, вішн̣у-таттва — це особиста експансія, а живі істоти — відокремлені експансії. Через Свою особисту експансію Він являє Себе в різних образах, таких, як Господь Ра̄ма, Нр̣сім̇гадева, Вішн̣умӯрті й усіх Божествах, які владарюють на планетах Ваікун̣т̣ги. Відокремлені експансії, живі істоти, є Його вічними слугами. Особисті експансії Верховного Бога-Особи, індивідуальні Божественні Особи, існують завжди. Так само, відокремленим експансіям, якими є живі істоти, теж притаманна індивідуальність. Як фраґментарні невід’ємні часточки Верховного Господа, вони наділені Його якостями в незначній мірі, і незалежність є одна з цих якостей. Кожна жива істота, індивідуальна душа, має своє особисте окреме буття і дрібну частку незалежності. Зловживаючи цією незалежністю, духовна душа стає обумовленою, а користуючись незалежністю як слід, — завжди перебуває у звільненому стані. В обох випадках, згідно із своїми якостями, жива істота є вічною, як і Верховний Господь. В звільненому стані матеріальна природа більше не обумовлює її і вона вдається до трансцендентного служіння Господу. В обумовленому житті на неї впливають ґун̣и матеріальної природи і внаслідок цього вона забуває про трансцендентне любовне служіння Господу, — тоді їй доводиться тяжко боротися за існування в матеріальному світі.

Visos gyvosios esybės – ne tik žmonės, katės ir šunys, bet ir aukštesniosios būtybės, materialaus pasaulio valdytojai – Brahmā, Viešpats Śiva ir Pats Viṣṇu – yra neatskiriamos Aukščiausiojo Viešpaties dalelės. Jos yra ne laikinos, o amžinos apraiškos. Žodis karṣati („kovoti“ arba „grumtis“) čia labai svarbus. Sąlygota siela yra suvaržyta, tarsi ja būtų surakinusios geležinės grandinės. Ją kausto klaidinga savimonė, o protas – tai pagrindinė jėga, kuri rodo kelią materialioje būtyje. Kai protas yra dorybės guṇos, gyvosios esybės darbai doringi, kai protas yra aistros guṇos, jos veikla kelia vien rūpesčius, o protui patekus neišmanymo guṇos valdžion, siela eina į žemesnes gyvybės rūšis. Taigi posmas aiškina, kad sąlygotą sielą gaubia materialus kūnas, kurį sudaro protas ir juslės, o kai ji išsivaduoja, tas materialus apvalkalas žūva ir tada išryškėja jos dvasinis kūnas su jam būdingais individualiais sugebėjimais. „Mādhyandināyana- śruti“ teigiama: sa vā eṣa brahma-niṣṭha idaṁ śarīraṁ martyam atisṛjya brahmābhisampadya brahmaṇā paśyati brahmaṇā śṛṇoti brahmaṇaivedaṁ sarvam anubhavati. Ten sakoma, kad nusimetus materialų kūną ir įžengus į dvasinį pasaulį, gyvoji esybė atgauna savo dvasinį kūną, kurio dėka ji gali tiesiogiai pamatyti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, gali Jį girdėti, kalbėtis su Juo akis į akį, suvokti Aukščiausiąjį Asmenį tokį, koks Jis yra. Iš smṛti sužinome ir tai, kad vasanti yatra puruṣāḥ sarve vaikuṇṭha-mūrtayaḥ: dvasinėse planetose visi turi kūnus, kuriems būdingi tokie pat bruožai, kaip ir Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Savo kūno sandara neatskiriamos dalelės, gyvosios esybės, ir viṣṇu-mūrti ekspansijos niekuo nesiskiria. Kitaip sakant, išsivadavusi gyvoji esybė Aukščiausiojo Dievo Asmens malone gauna dvasinį kūną.

Усі живі істоти, не лише люди, коти й собаки, ба й такі великі правителі матеріального світу, як Брахма̄, Господь Ш́іва і навіть Вішн̣у, — всі вони є невід’ємні частки Верховного Господа. Всі вони вічні, а не тимчасові. Слово каршаті («сувора боротьба, битва») дуже важливе в даному вірші. Обумовлена душа зв’язана, неначе закута в залізні ланці. Її зв’язує оманне его, а розум — головна рушійна сила, що тягне її до цього матеріального світу. Коли розум перебуває в ґун̣і благочестя, діяльність людини благочестива. Коли розум перебуває в ґун̣і пристрасті, її діяльність стає джерелом неспокою, а коли розум занурений в ґун̣у невігластва, вона опускається до найнижчих форм життя. З вірша стає зрозумілим, що обумовлену душу покриває матеріальне тіло, з його розумом й чуттями, але коли вона вивільнюється, матеріальна оболонка зникає і свої індивідуальні якості проявляє тіло духовне. В Ма̄дгйандіна̄йана-ш́руті є такі слова: са ва̄ еша брахма-нішт̣га ідам̇ ш́арı̄рам̇ мартйам атіср̣джйа брахма̄бгісампадйа брахман̣а̄ паш́йаті брахман̣а̄ ш́р̣н̣оті брахман̣аіведам̇ сарвам анубгаваті. Тут сказано, що коли жива істота перестає втілюватись в матеріальному світі і вступає в духовний світ, вона відновлює своє духовне тіло, і, перебуваючи в ньому, може віч-на-віч бачити Верховного Бога-Особу. Тоді вона отримує можливість безпосередньо слухати Його і розмовляти з Ним, і вона може усвідомити Верховну Особу таким, яким Він є. Із смр̣ті також можна довідатись, що на духовних планетах кожен має зовнішність, таку саму, як у Верховного Бога-Особи, (васанті йатра пуруша̄х̣ сарве ваікун̣т̣га-мӯртайах̣). Що стосується тілесної будови, то немає різниці між живими істотами, невід’ємними елементарними частками Верховного Господа, та експансіями вішн̣у-мӯрті. Іншими словами, милістю Верховного Бога-Особи жива істота при звільненні отримує духовне тіло.

Labai svarbūs ir žodžiai mamaivāṁśaḥ („fragmentinės Aukščiausiojo Viešpaties dalelės“). Aukščiausiojo Viešpaties fragmentinė dalis – tai ne atskilusi kokio nors materialaus daikto dalis. Kaip jau išsiaiškinome antrame skyriuje, dvasia nedali. Materialiai jos suvokti neįmanoma. Dvasia – ne materija, kurią galima suskaidyti į dalis ir vėl surinkti. Toks įsivaizdavimas šiuo atveju netinka, nes posme yra pavartotas sanskrito kalbos žodis sanātana („amžinas“). Fragmentinė dalis – amžina. Antro skyriaus pradžioje taip pat sakoma, kad kiekviename atskirame kūne yra fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalis (dehino ‘smin yathā dehe). Išsivadavusi iš kūno pančių, fragmentinė dalis atkuria savo pirminį dvasinį kūną dvasiniame danguje, dvasinėje planetoje, ir semiasi džiaugsmo bendraudama su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Tačiau posmas nurodo, kad gyvoji esybė, būdama fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalelė, yra kokybiškai tapati Viešpačiui, lygiai kaip aukso smiltys – tas pats auksas.

Також дуже суттєвими є тут слова мамаіва̄м̇ш́ах̣ («фраґментарні невід’ємні частки Верховного Господа»). Фраґментарна частка Верховного Господа не має нічого спільного з якимось матеріальним уламком. Як ми вже з’ясували в другій главі, дух не можна розщепити. З матеріалістичного погляду це важко збагнути. Ми маємо справу не з матерією, яку можна розрізати на шматки і потім знову скласти докупи. Подібне уявлення не можна застосувати в данім випадку, оскільки тут ужито санскритське слово сана̄тана, вічний. Фраґментарна частка вічна. На початку другої глави також сказано, що в кожному окремому тілі присутня фраґментарна частка Верховного Господа (дехіно ’смін йатга̄ дехе). Звільнена з матеріальних кайданів, ця фраґментарна частка відновлює своє одвічне духовне тіло в духовному небі на духовних планетах і насолоджується спілкуванням з Верховним Господом. З цього вірша стає зрозумілим, що жива істота, як невід’ємна фраґментарна частка Верховного Господа, єдина з Ним з якісного погляду, так само, як часточки золота — теж є золотом.