TEXT 7

Tekstas

Texte

mamaivāṁśo jīva-loke
jīva-bhūtaḥ sanātanaḥ
manaḥ-ṣaṣṭhānīndriyāṇi
prakṛti-sthāni karṣati

Synonyms

mama — Mano; eva — tikrai; aṁśaḥ — fragmentinė dalelė; jīva-loke — sąlygoto gyvenimo pasaulyje; jīva-bhūtaḥ — sąlygota gyvoji esybė; sanātanaḥ — amžina; manaḥ — su protu; ṣaṣṭhāni — šešiom; indriyāṇi — juslėm; prakṛti — materialioje gamtoje; sthāni — esanti; karṣati — sunkiai grumiasi.

mama: Mes; eva: certes; aṁśaḥ: fragments; jīva-loke: dans le monde de l’existence conditionnée; jīva-bhūtaḥ: l’être conditionné; sanātanaḥ: éternel; manaḥ: avec le mental; ṣasṭḥāni: les six; indriyāṇi: sens; prakṛti: dans la nature matérielle; sthāni: situés; karṣati: lutte durement.

Translation

Sąlygotame pasaulyje esančios gyvosios esybės yra amžinos fragmentinės Mano dalelės. Sąlygotas gyvenimas verčia jas nuožmiai grumtis su šešiomis juslėmis, kurių viena – protas.

Les êtres en ce monde matériel sont des fragments éternels de Ma Personne. Mais parce qu’ils sont conditionnés, ils luttent avec acharnement contre les six sens, et parmi eux, le mental.

Purport

KOMENTARAS: Posmas aiškiai nusako gyvosios būtybės identiškumą. Gyvoji esybė amžinai yra fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalelė. Tai nereiškia, jog savo sąlygotame būvyje ji yra individuali, o išsivadavusi susivienija su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Ji amžinai yra tik dalis. Čia aiškiai pasakyta: sanātanaḥ. Pasak Vedų, Aukščiausiasis Viešpats suteikia Sau išraišką ir sukuria begales Savo ekspansijų, kurių pirminės vadinamos viṣṇu-tatvomis, o antrinės – gyvosiomis esybėmis. Kitaip sakant, viṣṇu-tattva yra asmeniška Jo ekspansija, o gyvosios esybės – atsietos ekspansijos. Savo asmeniškos ekspansijos būdu Jis įgauna įvairius pavidalus: Viešpaties Rāmos, Nṛsiṁhadevos, Viṣṇumūrti ir visų kitų dievybių, kurios viešpatauja Vaikuṇṭhų planetose. Atsietos ekspansijos, gyvosios esybės, yra amžini tarnai. Asmeniškos Aukščiausiojo Dievo Asmens ekspansijos amžinai egzistuoja, kaip identiškos Dievo Asmeniui individualybės. Atsietoms ekspansijoms, gyvosioms esybėms, taip pat būdingas individualumas. Gyvosios esybės, kurios yra fragmentinės Aukščiausiojo Viešpaties dalelės, taip pat turi dalį Jo savybių, viena iš kurių – nepriklausomybė. Kiekviena gyvoji esybė – tai individuali siela, pasižyminti savitomis, individualiomis savybėmis ir turinti ribotą nepriklausomybę. Piktnaudžiaudama ta nepriklausomybe, gyvoji esybė tampa sąlygota siela, o teisingai ja naudodamasi ji yra visada išsivadavusi. Ir šiuo, ir kitu atveju savo prigimtimi gyvoji esybė yra amžina, kaip ir Aukščiausiasis Viešpats. Išvaduotame būvyje materialios aplinkybės jos nevaržo ir ji atlieka transcendentinę tarnystę Viešpačiui. Sąlygotame gyvenime ją valdo materialios gamtos guṇos, ir ji užmiršta apie transcendentinę meilės tarnystę Viešpačiui. Todėl norint išgyventi materialiame pasaulyje jai tenka nuožmiai grumtis.

Ce verset définit clairement l’identité de l’être distinct: il est de toute éternité un fragment infime du Seigneur Suprême. Ce n’est pas qu’une fois la libération obtenue, il perd cette individualité pour ne plus faire qu’un avec le Seigneur. Certes non. Il demeure éternellement une parcelle du Seigneur, comme le souligne, du reste, le mot sanātanaḥ. D’après les Écrits védiques, le Seigneur Suprême Se manifeste et Se multiplie en d’innombrables émanations. Les émanations immédiates portent le nom de viṣṇu-tattvas et les secondaires celui de jīva-tattvas. Autrement dit, les émanations viṣṇu-tattvas sont Ses émanations personnelles alors que les êtres vivants sont des émanations distinctes de Sa personne. Par le biais des premières, Il Se manifeste en des formes variées, tels Viṣṇumūrti, Rāma, Nṛsiṁhadeva, et toutes les émanations plénières régnant sur les planètes Vaikuṇṭhas. Les émanations distinctes du Seigneur, les êtres vivants, sont pour leur part Ses serviteurs éternels.

Les émanations personnelles de Dieu, la Personne Suprême, Ses formes individuelles, existent éternellement. Et de même, les émanations distinctes sont éternellement individuelles. Parce qu’ils font partie intégrante du Seigneur, les êtres distincts possèdent, mais en quantité infime, les mêmes attributs que Lui, parmi lesquels l’indépendance. Chaque être est une âme distincte, pourvue d’une individualité propre ainsi que d’une infime part d’indépendance. Qu’il fasse un mauvais usage de cette indépendance, et il devra connaître ce que l’on appelle l’état conditionné. Mais qu’il en fasse bon usage, et il demeurera à jamais à l’état libéré. Toutefois, dans l’un et l’autre cas, il est éternel, tout comme l’est le Seigneur. À l’état libéré, il n’est plus soumis aux conditions matérielles et prend activement part au service absolu du Seigneur; à l’état conditionné, il est dominé par les trois guṇas et oublie le service de dévotion au Seigneur. Il doit alors lutter pour le simple maintien de son existence dans l’univers matériel.

Visos gyvosios esybės – ne tik žmonės, katės ir šunys, bet ir aukštesniosios būtybės, materialaus pasaulio valdytojai – Brahmā, Viešpats Śiva ir Pats Viṣṇu – yra neatskiriamos Aukščiausiojo Viešpaties dalelės. Jos yra ne laikinos, o amžinos apraiškos. Žodis karṣati („kovoti“ arba „grumtis“) čia labai svarbus. Sąlygota siela yra suvaržyta, tarsi ja būtų surakinusios geležinės grandinės. Ją kausto klaidinga savimonė, o protas – tai pagrindinė jėga, kuri rodo kelią materialioje būtyje. Kai protas yra dorybės guṇos, gyvosios esybės darbai doringi, kai protas yra aistros guṇos, jos veikla kelia vien rūpesčius, o protui patekus neišmanymo guṇos valdžion, siela eina į žemesnes gyvybės rūšis. Taigi posmas aiškina, kad sąlygotą sielą gaubia materialus kūnas, kurį sudaro protas ir juslės, o kai ji išsivaduoja, tas materialus apvalkalas žūva ir tada išryškėja jos dvasinis kūnas su jam būdingais individualiais sugebėjimais. „Mādhyandināyana- śruti“ teigiama: sa vā eṣa brahma-niṣṭha idaṁ śarīraṁ martyam atisṛjya brahmābhisampadya brahmaṇā paśyati brahmaṇā śṛṇoti brahmaṇaivedaṁ sarvam anubhavati. Ten sakoma, kad nusimetus materialų kūną ir įžengus į dvasinį pasaulį, gyvoji esybė atgauna savo dvasinį kūną, kurio dėka ji gali tiesiogiai pamatyti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, gali Jį girdėti, kalbėtis su Juo akis į akį, suvokti Aukščiausiąjį Asmenį tokį, koks Jis yra. Iš smṛti sužinome ir tai, kad vasanti yatra puruṣāḥ sarve vaikuṇṭha-mūrtayaḥ: dvasinėse planetose visi turi kūnus, kuriems būdingi tokie pat bruožai, kaip ir Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Savo kūno sandara neatskiriamos dalelės, gyvosios esybės, ir viṣṇu-mūrti ekspansijos niekuo nesiskiria. Kitaip sakant, išsivadavusi gyvoji esybė Aukščiausiojo Dievo Asmens malone gauna dvasinį kūną.

Les êtres, non seulement les hommes, les chats et les chiens, mais aussi les plus grands maîtres de l’univers – Brahmā, Śiva, et même Viṣṇu – font tous partie intégrante du Seigneur Suprême. Tous sont éternels, et non des manifestations éphémères. Le mot karṣati (lutter durement) qu’emploie ici notre verset est lourd de sens. L’âme conditionnée est retenue à la matière par le faux ego, comme par des chaînes d’acier. Et le mental est le principal agent responsable de ses pérégrinations dans le monde matériel. Lorsque la vertu gouverne son mental, ses actes s’imprègnent de droiture. Quand la passion domine, ses actes sont source d’angoisse. Et quand prévaut l’ignorance, elle doit errer dans les espèces de vie inférieures.

Ce verset est formel: l’âme conditionnée a revêtu un corps matériel, qui inclut des sens et un mental. Toutefois, la libération obtenue, cette enveloppe matérielle périt et le corps spirituel, lui, se manifeste alors dans son caractère propre. On apprend à ce propos dans la Mādhyandi-nāyana-śruti: sa vā eṣa brahma-niṣṭha idaṁ śarīraṁ martyam atisṛjya brahmābhisampadya brahmaṇā paśyati brahmaṇā śṛṇoti brahmaṇaivedaṁ sarvam anubhavati. Ce passage enseigne que lorsque l’âme quitte le corps matériel pour entrer dans le monde spirituel, elle ravive son corps spirituel et peut ainsi voir Dieu, la Personne Suprême, face à face. Elle peut directement L’entendre, Lui parler, Le connaître tel qu’Il est. La smṛti enseigne également: vasanti yatra puruṣāḥ sarve vaikuṇṭha-mūrtayaḥ – sur les planètes spirituelles, tous les êtres sont dotés de corps aux caractéristiques semblables à celles du Seigneur Suprême. Il n’y a, en ce qui concerne la nature des corps spirituels, aucune différence entre les êtres distincts et les émanations viṣṇu-tattvas. À la libération, l’être distinct obtient donc, par la grâce de Dieu, un corps spirituel.

Labai svarbūs ir žodžiai mamaivāṁśaḥ („fragmentinės Aukščiausiojo Viešpaties dalelės“). Aukščiausiojo Viešpaties fragmentinė dalis – tai ne atskilusi kokio nors materialaus daikto dalis. Kaip jau išsiaiškinome antrame skyriuje, dvasia nedali. Materialiai jos suvokti neįmanoma. Dvasia – ne materija, kurią galima suskaidyti į dalis ir vėl surinkti. Toks įsivaizdavimas šiuo atveju netinka, nes posme yra pavartotas sanskrito kalbos žodis sanātana („amžinas“). Fragmentinė dalis – amžina. Antro skyriaus pradžioje taip pat sakoma, kad kiekviename atskirame kūne yra fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalis (dehino ‘smin yathā dehe). Išsivadavusi iš kūno pančių, fragmentinė dalis atkuria savo pirminį dvasinį kūną dvasiniame danguje, dvasinėje planetoje, ir semiasi džiaugsmo bendraudama su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Tačiau posmas nurodo, kad gyvoji esybė, būdama fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalelė, yra kokybiškai tapati Viešpačiui, lygiai kaip aukso smiltys – tas pats auksas.

Le mot mamaivāṁśaḥ (infimes fragments du Seigneur Suprême) revêt lui aussi une grande importance. Un fragment du Seigneur ne ressemble en rien au fragment d’un objet matériel qu’on aurait brisé. Le deuxième chapitre nous a déjà montré que jamais l’âme spirituelle ne peut être coupée en morceaux. Les fragments dont parle notre verset ne sont pas structurés comme la matière; ils ne peuvent être divisés et assemblés à nouveau. L’usage, ici, du mot sanskrit sanātana (éternel) ne peut laisser aucun doute. Cet infime fragment est éternel. Dans le deuxième chapitre, on a également appris qu’un fragment infime du Seigneur Suprême habite individuellement chaque corps (dehino ’smin yathā dehe). Et quand ce fragment parvient à se libérer du corps matériel, il ravive son corps spirituel originel pour jouir de la compagnie du Seigneur sur l’une des planètes du monde spirituel. Bien entendu, parce qu’il est une infime partie de Sa personne, l’être distinct Lui est qualitativement égal, tout comme les paillettes d’or sont également de l’or.