Skip to main content

TEXT 7

TEXT 7

Tekstas

Texto

mamaivāṁśo jīva-loke
jīva-bhūtaḥ sanātanaḥ
manaḥ-ṣaṣṭhānīndriyāṇi
prakṛti-sthāni karṣati
mamaivāṁśo jīva-loke
jīva-bhūtaḥ sanātanaḥ
manaḥ-ṣaṣṭhānīndriyāṇi
prakṛti-sthāni karṣati

Synonyms

Palabra por palabra

mama — Mano; eva — tikrai; aṁśaḥ — fragmentinė dalelė; jīva-loke — sąlygoto gyvenimo pasaulyje; jīva-bhūtaḥ — sąlygota gyvoji esybė; sanātanaḥ — amžina; manaḥ — su protu; ṣaṣṭhāni — šešiom; indriyāṇi — juslėm; prakṛti — materialioje gamtoje; sthāni — esanti; karṣati — sunkiai grumiasi.

mama — Mi; eva — ciertamente; aṁśah — partículas fragmentarias; jīva-loke — en el mundo de la vida condicionada; jīva-bhūtaḥ — la entidad viviente condicionada; sanātanaḥ — eterna; manaḥ — con la mente; ṣaṣṭhāni — los seis; indriyāṇi — sentidos; prakṛti — en la naturaleza material; sthāni — situada; karṣati — está luchando arduamente.

Translation

Traducción

Sąlygotame pasaulyje esančios gyvosios esybės yra amžinos fragmentinės Mano dalelės. Sąlygotas gyvenimas verčia jas nuožmiai grumtis su šešiomis juslėmis, kurių viena – protas.

Las entidades vivientes de este mundo condicionado son Mis partes fragmentarias eternas. Debido a la vida condicionada, están luchando muy afanosamente con los seis sentidos, entre los que se incluye la mente.

Purport

Significado

KOMENTARAS: Posmas aiškiai nusako gyvosios būtybės identiškumą. Gyvoji esybė amžinai yra fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalelė. Tai nereiškia, jog savo sąlygotame būvyje ji yra individuali, o išsivadavusi susivienija su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Ji amžinai yra tik dalis. Čia aiškiai pasakyta: sanātanaḥ. Pasak Vedų, Aukščiausiasis Viešpats suteikia Sau išraišką ir sukuria begales Savo ekspansijų, kurių pirminės vadinamos viṣṇu-tatvomis, o antrinės – gyvosiomis esybėmis. Kitaip sakant, viṣṇu-tattva yra asmeniška Jo ekspansija, o gyvosios esybės – atsietos ekspansijos. Savo asmeniškos ekspansijos būdu Jis įgauna įvairius pavidalus: Viešpaties Rāmos, Nṛsiṁhadevos, Viṣṇumūrti ir visų kitų dievybių, kurios viešpatauja Vaikuṇṭhų planetose. Atsietos ekspansijos, gyvosios esybės, yra amžini tarnai. Asmeniškos Aukščiausiojo Dievo Asmens ekspansijos amžinai egzistuoja, kaip identiškos Dievo Asmeniui individualybės. Atsietoms ekspansijoms, gyvosioms esybėms, taip pat būdingas individualumas. Gyvosios esybės, kurios yra fragmentinės Aukščiausiojo Viešpaties dalelės, taip pat turi dalį Jo savybių, viena iš kurių – nepriklausomybė. Kiekviena gyvoji esybė – tai individuali siela, pasižyminti savitomis, individualiomis savybėmis ir turinti ribotą nepriklausomybę. Piktnaudžiaudama ta nepriklausomybe, gyvoji esybė tampa sąlygota siela, o teisingai ja naudodamasi ji yra visada išsivadavusi. Ir šiuo, ir kitu atveju savo prigimtimi gyvoji esybė yra amžina, kaip ir Aukščiausiasis Viešpats. Išvaduotame būvyje materialios aplinkybės jos nevaržo ir ji atlieka transcendentinę tarnystę Viešpačiui. Sąlygotame gyvenime ją valdo materialios gamtos guṇos, ir ji užmiršta apie transcendentinę meilės tarnystę Viešpačiui. Todėl norint išgyventi materialiame pasaulyje jai tenka nuožmiai grumtis.

En este verso se da con toda claridad la identidad del ser viviente. La entidad viviente es la parte integral fragmentaria del Señor Supremo, eternamente. No se debe creer que ella adopta la individualidad en su vida condicionada, y en su estado liberado se vuelve uno con el Señor Supremo. Ella es eternamente un fragmento. Se dice bien claro: sanātanaḥ. Según la versión védica, el Señor Supremo se manifiesta y se expande en infinidad de expansiones, de las cuales las expansiones primarias se denominan viṣṇu-tattva, y las expansiones secundarias se denominan entidades vivientes. En otras palabras, el viṣṇu-tattva es la expansión personal, y las entidades vivientes son expansiones separadas. Por medio de Su expansión personal, Él se manifiesta en diversas formas, tales como el Señor Rāma, Nṛsiṁhadeva, Viṣṇumūrti y todas las Deidades regentes de los planetas Vaikuṇṭhas. Las expansiones separadas, las entidades vivientes, son eternamente servidoras. Las expansiones personales de la Suprema Personalidad de Dios, las identidades individuales de la Divinidad, siempre están presentes. Así mismo, las expansiones separadas, las entidades vivientes, tienen sus identidades. Como partes integrales fragmentarias del Señor Supremo, las entidades vivientes también tienen cualidades fragmentarias, de las cuales la independencia es una de ellas. Cada entidad viviente, como alma individual que es, tiene su individualidad personal y una diminuta forma de independencia. Por el mal uso de esa independencia uno se vuelve un alma condicionada, y con el debido uso de la independencia uno siempre está liberado. En cualquiera de los casos, uno es eterno cualitativamente, tal como el Señor Supremo. En su estado liberado, uno está libre de esta condición material, y se encuentra dedicado al trascendental servicio del Señor; en su vida condicionada, a uno lo dominan las modalidades materiales de la naturaleza, y se olvida del amoroso servicio trascendental del Señor. Como resultado de ello, uno tiene que luchar mucho para mantener su existencia en el mundo material.

Visos gyvosios esybės – ne tik žmonės, katės ir šunys, bet ir aukštesniosios būtybės, materialaus pasaulio valdytojai – Brahmā, Viešpats Śiva ir Pats Viṣṇu – yra neatskiriamos Aukščiausiojo Viešpaties dalelės. Jos yra ne laikinos, o amžinos apraiškos. Žodis karṣati („kovoti“ arba „grumtis“) čia labai svarbus. Sąlygota siela yra suvaržyta, tarsi ja būtų surakinusios geležinės grandinės. Ją kausto klaidinga savimonė, o protas – tai pagrindinė jėga, kuri rodo kelią materialioje būtyje. Kai protas yra dorybės guṇos, gyvosios esybės darbai doringi, kai protas yra aistros guṇos, jos veikla kelia vien rūpesčius, o protui patekus neišmanymo guṇos valdžion, siela eina į žemesnes gyvybės rūšis. Taigi posmas aiškina, kad sąlygotą sielą gaubia materialus kūnas, kurį sudaro protas ir juslės, o kai ji išsivaduoja, tas materialus apvalkalas žūva ir tada išryškėja jos dvasinis kūnas su jam būdingais individualiais sugebėjimais. „Mādhyandināyana- śruti“ teigiama: sa vā eṣa brahma-niṣṭha idaṁ śarīraṁ martyam atisṛjya brahmābhisampadya brahmaṇā paśyati brahmaṇā śṛṇoti brahmaṇaivedaṁ sarvam anubhavati. Ten sakoma, kad nusimetus materialų kūną ir įžengus į dvasinį pasaulį, gyvoji esybė atgauna savo dvasinį kūną, kurio dėka ji gali tiesiogiai pamatyti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, gali Jį girdėti, kalbėtis su Juo akis į akį, suvokti Aukščiausiąjį Asmenį tokį, koks Jis yra. Iš smṛti sužinome ir tai, kad vasanti yatra puruṣāḥ sarve vaikuṇṭha-mūrtayaḥ: dvasinėse planetose visi turi kūnus, kuriems būdingi tokie pat bruožai, kaip ir Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Savo kūno sandara neatskiriamos dalelės, gyvosios esybės, ir viṣṇu-mūrti ekspansijos niekuo nesiskiria. Kitaip sakant, išsivadavusi gyvoji esybė Aukščiausiojo Dievo Asmens malone gauna dvasinį kūną.

Las entidades vivientes, no solo los seres humanos y los perros y los gatos, sino incluso los grandes controladores del mundo material —Brahmā, el Señor Śiva, e incluso Viṣṇu—, son todos partes integrales del Señor Supremo. Todos ellos son eternos, y no unas manifestaciones temporales. La palabra karṣati («luchando» o «esforzándose mucho») es muy significativa. El alma condicionada está atada, como si estuviera engrilletada con cadenas de hierro. Ella está atada por el ego falso, y la mente es el agente principal que la está llevando por esta existencia material. Cuando la mente está en el plano de la modalidad de la bondad, sus actividades son buenas; cuando la mente está en el plano de la modalidad de la pasión, sus actividades son problemáticas; y cuando la mente está en el plano de la modalidad de la ignorancia, ella viaja por las especies de vida inferior. Sin embargo, este verso deja en claro que al alma condicionada la cubre el cuerpo material, con la mente y los sentidos, y que cuando ella se libera esa cobertura material perece, pero su cuerpo espiritual se manifiesta con su capacidad individual. La siguiente información se encuentra en el Mādhyandināyana-śruti: sa vā eṣa brahma-niṣṭha idaṁ śarīraṁ martyam atisṛjya brahmābhisampadya brahmaṇā paśyati brahmaṇā śṛṇoti brahmaṇaivedaṁ sarvam anubhavati. Se dice aquí que cuando una entidad viviente abandona este cuerpo material y entra en el mundo espiritual, revive el cuerpo espiritual, y en su cuerpo espiritual puede ver a la Suprema Personalidad de Dios frente a frente. Ella puede oírlo y hablarle frente a frente, y puede entender a la Personalidad Suprema tal como es Él. La smṛti también nos hace saber que: vasanti yatra puruṣāḥ sarve vaikuṇṭha-mūrtayaḥ, en los planetas espirituales todo el mundo vive en cuerpos que son como el de la Suprema Personalidad de Dios. En lo que se refiere a la estructura corporal, no hay diferencia entre las entidades vivientes que son partes integrales y las expansiones de viṣṇu-mūrti. En otras palabras, en el momento de la liberación la entidad viviente recibe un cuerpo espiritual, por la gracia de la Suprema Personalidad de Dios.

Labai svarbūs ir žodžiai mamaivāṁśaḥ („fragmentinės Aukščiausiojo Viešpaties dalelės“). Aukščiausiojo Viešpaties fragmentinė dalis – tai ne atskilusi kokio nors materialaus daikto dalis. Kaip jau išsiaiškinome antrame skyriuje, dvasia nedali. Materialiai jos suvokti neįmanoma. Dvasia – ne materija, kurią galima suskaidyti į dalis ir vėl surinkti. Toks įsivaizdavimas šiuo atveju netinka, nes posme yra pavartotas sanskrito kalbos žodis sanātana („amžinas“). Fragmentinė dalis – amžina. Antro skyriaus pradžioje taip pat sakoma, kad kiekviename atskirame kūne yra fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalis (dehino ‘smin yathā dehe). Išsivadavusi iš kūno pančių, fragmentinė dalis atkuria savo pirminį dvasinį kūną dvasiniame danguje, dvasinėje planetoje, ir semiasi džiaugsmo bendraudama su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Tačiau posmas nurodo, kad gyvoji esybė, būdama fragmentinė Aukščiausiojo Viešpaties dalelė, yra kokybiškai tapati Viešpačiui, lygiai kaip aukso smiltys – tas pats auksas.

Las palabras mamaivāṁśaḥ («partes integrales fragmentarias del Señor Supremo») también son muy significativas. La porción fragmentaria del Señor Supremo no es como una parte material rota. Ya hemos entendido en el segundo capítulo que el espíritu no se puede cortar en pedazos. Este fragmento no se puede concebir de una manera material. No es como la materia, que puede ser cortada en pedazos y unida de nuevo. Esa concepción no se aplica aquí, porque se usa la palabra sanātana («eterna»). La porción fragmentaria es eterna. También se afirma al principio del capítulo dos que, en todos y cada uno de los cuerpos individuales, está presente la porción fragmentaria del Señor Supremo (dehino ’smin yathā dehe). Esa porción fragmentaria, cuando se libera del enredo corporal, revive su cuerpo espiritual original en el cielo espiritual, en un planeta espiritual, y disfruta de la compañía del Señor Supremo. Aquí se sobrentiende, no obstante, que la entidad viviente, siendo la parte integral fragmentaria del Señor Supremo, es cualitativamente idéntica al Señor, tal como las partes integrales del oro también son oro.