TEXT 13

Tekstas

Texte

gām āviśya ca bhūtāni
dhārayāmy aham ojasā
puṣṇāmi cauṣadhīḥ sarvāḥ
somo bhūtvā rasātmakaḥ

Synonyms

gām — į planetas; āviśya — įeidamas; ca — taip pat; bhūtāni — gyvąsias esybes; dhārayāmi — palaikau; aham — Aš; ojasā — Savo energija; puṣṇāmi — maitinu; ca — ir; auṣadhīḥ — daržoves; sarvāḥ — visas; somaḥ — mėnuliu; bhūtvā — tapdamas; rasa-ātmakaḥ — duodančiu syvus.

gām: dans les planètes; āviśya: entrant; ca: aussi; bhūtāni: les êtres; dhārayāmi: soutiens; aham: Je; ojasā: par Ma puissance; puṣṇāmi: nourris; ca: et; auṣadhīḥ: les aliments végétaux; sarvāḥ: tous; somaḥ: la lune; bhūtvā: devenant; rasa-ātmakaḥ: donnant la saveur.

Translation

Aš įeinu į kiekvieną planetą ir Mano energijos dėka jos neiškrypsta iš orbitos. Aš tampu mėnuliu ir gyvybės syvais maitinu visas daržoves.

Je pénètre chaque planète, et grâce à Mon énergie, les maintiens toutes dans leur orbite. Je deviens la lune, et donne ainsi la saveur à tous les végétaux.

Purport

KOMENTARAS: Visos planetos plauko erdvėje tiktai Viešpaties energijos dėka. Viešpats įeina į kiekvieną atomą, kiekvieną planetą ir kiekvieną gyvąją būtybę. Tai aptariama „Brahma-saṁhitoje“. Ten sakoma, kad viena Aukščiausiojo Dievo Asmens pilnutinių dalių, Paramātmā, įeina į planetas, į visatą, į gyvąsias esybes ir net į atomus. Dėl Jos buvimo viskas stoja į savo vietas. Kai kūne yra dvasinė siela, žmogus laikosi vandens paviršiuje, tačiau pakanka gyvybės kibirkščiai išeiti iš kūno – kūnas miršta ir skęsta. Žinoma, kai kūnas suiręs, jis plauko vandens paviršiuje, kaip plauko šiaudas ar panašūs daiktai, tačiau ką tik mirusio žmogaus lavonas tuoj pat skęsta. Taip ir planetos Aukščiausiojo Dievo Asmens aukščiausios energijos dėka plauko erdvėje. Jo energija laiko visas planetas tarsi dulkių saują. Jeigu dulkes laikysime saujoj, jos neišbyrės, tačiau svieskime jas į orą, ir jos ims byrėti žemėn. Taip ir erdvėje plaukančios planetos laikosi Aukščiausiojo Viešpaties visatos pavidalo delne. Jo galios ir energijos dėka visi judantys ir nejudantys daiktai yra savo vietose. Vedų himnuose skelbiama: Aukščiausiojo Dievo Asmens dėka šviečia saulė ir nesustoja planetų judėjimas. Jeigu ne Jis, visos planetos išsisklaidytų kaip dulkės ore ir išnyktų. Lygiai taip Aukščiausiojo Dievo Asmens dėka mėnulis maitina daržoves. Mėnulio veikiamos daržovės įgauna nuostabų skonį. Jei nebūtų mėnesienos, daržovės nei augtų, nei būtų sultingos. Žmonių visuomenė dirba, patogiai gyvena ir skaniai valgo todėl, kad viskuo ją aprūpina Aukščiausiasis Viešpats. Be Jo globos žmonija negalėtų išlikti. Žodis rasātmakaḥ labai reikšmingas. Visi vaisiai ir daržovės įgauna malonų skonį Aukščiausiojo Viešpaties dėka, šviečiant mėnuliui.

Comprenons que seule l’énergie du Seigneur permet aux planètes de flotter dans l’espace. Le Seigneur entre en chaque atome, en chaque planète et en chaque être vivant. La Brahma-saṁhitā nous enseigne en effet que le Paramātmā, l’émanation plénière de Dieu, la Personne Suprême, pénètre l’univers, les planètes, l’être vivant, et même l’atome. Et parce qu’Il pénètre ainsi en eux, toute chose se manifeste de façon appropriée. Tant que l’âme est présente, un homme peut flotter sur l’eau, mais dès que l’étincelle vivante s’en va, il coule. Certes, une fois décomposé, son corps flottera à nouveau, tel un brin de paille, mais à l’instant de la mort, il coule. De même, c’est parce que l’énergie souveraine de Dieu, la Personne Suprême, les pénètre que toutes les planètes flottent dans l’espace. Son énergie soutient chaque planète, comme si elles n’étaient qu’une poignée de poussière. Si l’on tient de la poussière dans son poing, elle ne risque pas de tomber, mais il en va tout autrement si on la projette en l’air. Ainsi, c’est le poing de la forme universelle du Seigneur qui tient les planètes qu’on voit flotter dans l’espace. Par Sa puissance et Son énergie, toute chose, mobile ou immobile, est maintenue à sa place.

Les hymnes védiques disent que c’est grâce à Dieu, la Personne Suprême, que le soleil brille et que les planètes poursuivent régulièrement leur course. Sans Lui, toutes les planètes, comme de la poussière jetée en l’air, s’éparpilleraient et se désagrégeraient. De même, c’est grâce à Lui que la lune nourrit l’ensemble des végétaux, qui acquièrent ainsi, sous l’influence de ses rayons, leur délicieuse saveur. Sans elle, ils ne pourraient ni pousser, ni devenir succulents. Les hommes ne travaillent, ne vivent confortablement et ne jouissent de la nourriture que par ce que leur donne le Seigneur Suprême. Sans Lui, l’espèce humaine ne pourrait survivre. Le mot rasātmakaḥ est à retenir: il indique que les aliments ne deviennent délectables que parce que le Seigneur agit par le biais de la lune.