Skip to main content

TRYLIKTAS SKYRIUS

Gamta, besimėgaujantis subjektas ir sąmonė

Tekstas

arjuna uvāca
prakṛtiṁ puruṣaṁ caiva
kṣetraṁ kṣetra-jñam eva ca
etad veditum icchāmi
jñānaṁ jñeyaṁ ca keśava
śrī-bhagavān uvāca
idaṁ śarīraṁ kaunteya
kṣetram ity abhidhīyate
etad yo vetti taṁ prāhuḥ
kṣetra-jña iti tad-vidaḥ

Synonyms

arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; prakṛtim — gamtą; puruṣam — besimėgaujantį subjektą; ca — taip pat; eva — tikrai; kṣetram — lauką; kṣetra-jñam — lauką pažįstantį subjektą; eva — tikrai; ca — taip pat; etat — visa tai; veditum — suprasti; icchāmi — aš noriu; jñānam — pažinimą; jñeyam — pažinimo objektą; ca — taip pat; keśava — o Kṛṣṇa; śrī-bhagavān uvāca — Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė; idam — šį; śarīram — kūną; kaunteya — o Kuntī sūnau; kṣetram — lauku; iti — taip; abhidhīyate — vadina; etat — tą; yaḥ — tas, kuris; vetti — žino; tam — jis; prāhuḥ — vadinamas; kṣetra-jñaḥ — lauką pažįstančiu subjektu; iti — taip; tat-vidaḥ — tų, kurie žino.

Translation

Arjuna tarė: Mano brangus Kṛṣṇa, noriu sužinoti, kas yra prakṛti [gamta], puruṣa [besimėgaujantis subjektas], laukas ir lauką pažįstantis subjektas. Taip pat norėčiau žinoti, kas yra pažinimas bei pažinimo objektas.
Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Kūnas, o Kuntī sūnau, vadinamas lauku, o tas, kuris kūną pažįsta, vadinamas lauką pažįstančiu subjektu.

Purport

KOMENTARAS: Arjunai buvo smalsu sužinoti, kas yra prakṛti (gamta), puruṣa (besimėgaujantis subjektas), kṣetra (laukas), kṣetra-jña (lauką pažįstantis subjektas), pažinimas ir pažinimo objektas. Išklausęs Arjunos klausimus, Kṛṣṇa paaiškino, kad kūnas vadinamas lauku, o jį pažįstantis – lauką pažįstančiu subjektu. Kūnas – tai sąlygotos sielos veiklos laukas. Materialios būties surakinta sąlygota siela mėgina viešpatauti materialioje gamtoje. Todėl pagal savo sugebėjimą viešpatauti joje, ji gauna veiklos lauką. Kūnas ir yra tas veiklos laukas. O kas yra kūnas? Kūną sudaro juslės. Sąlygota siela trokšta patirti juslinius malonumus, ir, atsižvelgiant į jos sugebėjimą mėgautis, jai suteikiamas kūnas, t.y. veiklos laukas. Todėl kūnas ir vadinamas kṣetra, sąlygotos sielos veiklos lauku. Asmuo, kuris tapatina save su kūnu, vadinamas kṣetra-jña – lauką pažįstančiu subjektu. Suvokti skirtumą tarp lauko ir jį pažįstančio subjekto, tarp kūno ir kūną pažįstančio subjekto, visai nesunku. Kiekvienas pastebi, kad nuo vaikystės iki senatvės jo kūnas smarkiai pakinta, tačiau jis išlieka tas pats asmuo. Taigi tarp veiklos lauką pažįstančio subjekto ir paties veiklos lauko yra skirtumas. Taip gyva sąlygota siela supranta, kad ji skiriasi nuo kūno. „Bhagavad- gītos“ pradžioje sakoma: dehino ‘smin – gyvoji esybė glūdi kūne, o kūnas kinta: vaikas išauga į paauglį, paauglys – į jaunuolį, jaunuolis tampa seniu, ir asmuo, kuriam priklauso kūnas, mato tuos pokyčius. Kūno savininkas, be abejonės, ir yra kṣetra-jña. Kartais pagalvojame: „aš esu laimingas“, „aš vyras“, „aš moteris“, „aš šuo“, „aš katė“. Visa tai – kūniškieji pažįstančiojo subjekto įvardijimai, tačiau jis ir kūnas – netapatūs. Nors mes naudojamės įvairiais daiktais: dėvime drabužius etc. – žinome, kad nuo jų skiriamės. Taip pat kiek įtempę protą suvoksime, kad skiriamės ir nuo kūno. Aš, jūs, ar bet kuris kitas kūno savininkas yra kṣetra-jña – veiklos lauką pažįstantis subjektas, o kūnas – kṣetra, veiklos laukas.

Šeši pirmieji „Bhagavad-gītos“ skyriai aprašo kūną pažįstantį subjektą (gyvąją esybę) ir nusako tą būvį, kuriame ji gali suprasti Aukščiausiąjį Viešpatį. Šeši viduriniai „Bhagavad-gītos“ skyriai aprašo Aukščiausiąjį Dievo Asmenį ir individualios sielos bei Supersielos savitarpio santykius pasiaukojimo tarnystės požiūriu. Šie skyriai aiškiai nurodo aukštesnę Aukščiausiojo Dievo Asmens ir pavaldžią individualios sielos padėtį. Gyvosios esybės bet kuriomis aplinkybėmis Jam pavaldžios, o tai užmiršusios jos kenčia. Prašviesėjusios per doringą veiklą, jos kreipiasi į Aukščiausiąjį Viešpatį iš įvairių paskatų – nelaimėje, stokodamos pinigų, iš smalsumo ar siekdamos žinojimo. Apie tai irgi buvo kalbėta. Tryliktame ir tolesniuose skyriuose aiškinama, kaip gyvoji esybė susiliečia su materialiąja gamta, kaip Aukščiausiasis Viešpats ją gelbsti per įvairius metodus: karminę veiklą, žinojimo gilinimą bei pasiaukojimo tarnystę. Nors gyvoji esybė visiškai skiriasi nuo materialaus kūno, tačiau kažkokiu būdu su juo susyja. Tai irgi aiškinama.

Tekstas

kṣetra-jñaṁ cāpi māṁ viddhi
sarva-kṣetreṣu bhārata
kṣetra-kṣetrajñayor jñānaṁ
yat taj jñānaṁ mataṁ mama

Synonyms

kṣetra-jñam — lauką pažįstančiu subjektu; ca — taip pat; api — tikrai; mām — Mane; viddhi — žinoki; sarva — visuose; kṣetreṣu — kūnuose; bhārata — o Bharatos sūnau; kṣetra — veiklos lauko (kūno); kṣetra-jñayoḥ — ir lauką pažįstančio subjekto; jñānam — pažinimas; yat — tas, kuris; tat — tai; jñānam — žinojimas; matam — nuomonė; mama — Mano.

Translation

O Bharatos aini, žinok, kad būdamas visuose kūnuose, Aš irgi esu lauką pažįstantis subjektas. Kūno ir jį pažįstančio subjekto supratimas vadinasi žinojimu. Tokia Mano nuomonė.

Purport

KOMENTARAS: Aptariant kūno ir jį pažįstančio subjekto, sielos bei Supersielos klausimus, išryškėja trys temos, reikalaujančios studijavimo: Viešpats, gyvoji esybė ir materija. Kiekviename veiklos lauke, kiekviename kūne, glūdi dvi sielos – individuali siela ir Supersiela. Kadangi Supersiela – pilnutinė Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, ekspansija, Kṛṣṇa sako: „Aš irgi esu kūną pažįstantis subjektas, tik ne individualus, o aukščiausias. Kiekviename kūne Aš esu kaip Paramātmā, Supersiela.“

Kas remdamasis „Bhagavad-gīta“ kruopščiai aiškinasi kas yra veiklos laukas ir jį pažįstantis subjektas, tas įgis žinojimą.

Viešpats sako: „Aš esu veiklos lauką pažįstantis subjektas, glūdintis kiekviename individualiame kūne.“ Individas gali pažinti savo kūną, tačiau kitų kūnų jis nepažįsta. Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Supersielos pavidalu esantis visuose kūnuose, apie juos žino viską. Jis pažįsta visus įvairiausioms gyvybės rūšims priklausančius kūnus. Kurios nors šalies gyventojas gali gerai pažinti savo žemės sklypelį, tuo tarpu karalius pažįsta ne tik savo rūmus, bet taip pat žino, kokios yra kiekvieno jo pavaldinio valdos. Taip ir žmogus yra individualaus kūno savininkas, tuo tarpu Aukščiausiajam Viešpačiui priklauso visi kūnai. Karalius – pirmutinis karalystės savininkas, o piliečiai – antraeiliai. Aukščiausiasis Viešpats yra aukščiausias visų kūnų savininkas.

Kūną sudaro juslės. Aukščiausiasis Viešpats yra Hṛṣīkeśa, „juslių valdovas“. Jis toks pats pirmutinis juslių valdovas, kaip karalius – pirmutinis valstybės reikalų tvarkytojas, o piliečiai – tik antraeiliai. Viešpats sako: „Aš irgi esu pažįstantis subjektas“. Tai reiškia, kad Jis yra aukščiausias pažįstantis subjektas, tuo tarpu individuali siela pažįsta tiktai savo kūną. Vedų raštuose teigiama:

kṣetrāṇi hi śarīrāṇi
bījaṁ cāpi śubhāśubhe
tāni vetti sa yogātmā
tataḥ kṣetra-jña ucyate

Kūnas vadinamas kṣetra; jame gyvena jo savininkas bei Aukščiausiasis Viešpats, pažįstantis ir kūną, ir jo šeimininką. Todėl Viešpats vadinamas visus laukus pažįstančiu subjektu. Toliau kalbama, kuo skiriasi veiklos laukas, veiklą pažįstantis subjektas ir aukščiausias veiklą pažįstantis subjektas. Tobulas kūno, individualios sielos ir Supersielos prigimties pažinimas Vedų raštų terminologija yra jñāna. Tokia Kṛṣṇos nuomonė. Žinojimas – tai supratimas, jog ir siela, ir Supersiela yra vienodos, tačiau kartu ir skirtingos. Žmogaus, kuris nesuvokia veiklos lauko ir veiklą pažįstančio subjekto, žinojimas netobulas. Reikėtų suprasti padėtį prakṛti (gamtos), puruṣos (gamta besimėgaujančio subjekto) ir īśvaros (pažįstančio subjekto, kuris viešpatauja arba valdo gamtą ir individualią sielą). Nederėtų suplakti vienon krūvon gamtos, puruṣos ir īśvaros, nes jų požymiai – skirtingi. Nereikia painioti tapytojo, paveikslo ir molberto. Materialus pasaulis (veiklos laukas) – tai gamta, kuria naudojasi gyvoji esybė, o virš jų abiejų yra aukščiausias valdovas – Dievo Asmuo. Pasak Vedų („Śvetaśvatara Upaniṣada“ 1.12), – bhoktā bhogyaṁ preritāraṁ ca matvā/ sarvaṁ proktaṁ tri-vidhaṁ brahmam etat. Skiriamos trys Brahmano sampratos: prakṛti – Brahmanas, kaip veiklos laukas; jīva (individuali siela) – Brahmanas, kuris stengiasi valdyti materialią gamtą; prakṛti ir jīvą taip pat valdo Brahmanas, tačiau Jis – tikrasis valdovas.

Be to, šiame skyriuje aiškinama, kad vienas iš dviejų pažįstančių subjektų klysta, o kitas – ne. Vienas – aukštesnis, o kitas – jam pavaldus. Kas mano, kad abu lauką pažįstantys subjektai yra viena ir tas pat, tas prieštarauja Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, kuris čia labai aiškiai sako: „Aš irgi esu veiklos lauką pažįstantis subjektas.“ Kas virvę laiko gyvate, tas nieko neišmano. Egzistuoja įvairūs kūnai ir įvairūs jų savininkai. Kūnai įvairūs todėl, kad kiekviena individuali siela turi tik jai būdingą sugebėjimą viešpatauti materialioje gamtoje. Tačiau Aukščiausiasis glūdi visuose juose kaip valdovas. Reikšmingas posmo žodis ca, mat jis nurodo bendrą kūnų visumą. Tokios nuomonės yra Śrīla Baladeva Vidyābhūṣaṇa. Kiekviename be išimties kūne glūdi ne tik individuali siela, bet ir Kṛṣṇa – Supersiela. Todėl Kṛṣṇa kuo aiškiausiai sako, kad Supersiela valdo ir veiklos lauką, ir ribotąjį besimėgaujantį subjektą.

Tekstas

tat kṣetraṁ yac ca yādṛk ca
yad-vikāri yataś ca yat
sa ca yo yat-prabhāvaś ca
tat samāsena me śṛṇu

Synonyms

tat — tą; kṣetram — veiklos lauką; yat — kuris; ca — taip pat; yādṛk — koks jis yra; ca — taip pat; yat — kokie; vikāri — pokyčiai; yataḥ — iš kur; ca — taip pat; yat — kas; saḥ — jo; ca — taip pat; yaḥ — kuris; yat — turi kurį; prabhāvaḥ — įtaka; ca — taip pat; tat — tai; samāsena — glaustai; me — iš Manęs; śṛṇu — išgirsk.

Translation

O dabar išklausyk mane – Aš glaustai apibūdinsiu tą veiklos lauką, nusakysiu kaip jis sudarytas, kaip kinta ir kaip atsiranda, kas yra veiklos lauką pažįstantis subjektas ir kokia jo įtaka.

Purport

KOMENTARAS: Viešpats apibūdina veiklos lauko ir veiklos lauką pažįstančio subjekto prigimtį. Būtina žinoti, kaip sudėtas mūsų kūnas, iš kokių medžiagų sudarytas, kieno valdomas jis funkcionuoja, kaip vyksta pokyčiai, kas juos sukelia, kokios jų priežastys ir dingstys, koks galutinis individualios sielos tikslas, kokia individualios sielos tikroji forma. Taip pat reikia žinoti, kuo skiriasi individuali siela ir Supersiela, žinoti jų daromą įtaką, skirtingas jų galimybes etc. „Bhagavad-gītą“ reikia suvokti tiesiogiai, taip kaip ją perteikia Aukščiausiasis Dievo Asmuo, ir tada viskas bus aišku. Taip pat reikia saugotis, kad nepalaikytume Aukščiausiojo Dievo Asmens (glūdinčio kiekviename kūne) individualia siela, jīva. Tai būtų tas pat, kas sulyginti visagalį su bejėgiu.

Tekstas

ṛṣibhir bahudhā gītaṁ
chandobhir vividhaiḥ pṛthak
brahma-sūtra-padaiś caiva
hetumadbhir viniścitaiḥ

Synonyms

ṛṣibhiḥ — išminčių; bahudhā — įvairiais būdais; gītam — aprašyta; chandobhiḥ — Vedų himnuose; vividhaiḥ — įvairiuose; pṛthak — skirtingai; brahma-sūtra — Vedāntos; padaiḥ — aforizmuose; ca — taip pat; eva — tikrai; hetu-madbhiḥ — su priežasties ir pasekmės; viniścitaiḥ — patvirtinimais.

Translation

Žinias apie veiklos lauką ir veiklą pažįstantį subjektą daug išminčių perteikė įvairiuose Vedų raštuose. Ypač išsamiai jas pateikia Vedānta-sūtra, išsamiai aiškindama priežastį ir pasekmę.

Purport

KOMENTARAS: Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, yra didžiausias autoritetas žinių apie veiklos lauką ir veiklą pažįstantį subjektą srityje. Vis dėlto eruditai ir pripažinti autoritetai visada remiasi pirmtakais – taip jau yra įprasta. Kṛṣṇa, aiškindamas šį daug ginčų keliantį sielos ir Supersielos vienovės ir skirtybės klausimą, remiasi šventraščiais, Vedānta, kurios autoritetingumas pripažintas. Iš pradžių jis sako: „Ši nuomonė sutampa su daugelio išminčių nuomone.“ O iš išminčių, be Jo Paties, didžiu išminčiumi laikomas Vyāsadeva („Vedānta-sūtros“ autorius). „Vedānta-sūtra“ kuo geriausiai išaiškina dualizmą. Vyāsadevos tėvas Parāśara – irgi didis išminčius. Savo religinėse knygose jis rašo: aham tvaṁ ca tathānye . . . – „Visi mes – ir tu, ir aš, bei visos kitos gyvosios esybės – transcendentalūs, nors ir gyvename materialiuose kūnuose. Skirtingos karmos lemia mums klaidžioti trijų materialios gamtos guṇų keliais. Todėl kai kurios gyvosios esybės yra aukštesnio lygio, o kitos gyvena žemesnėje gamtoje. Aukštesnioji ir žemesnioji gamta egzistuoja dėl neišmanymo ir gauna išraišką per nesuskaičiuojamą daugybę gyvųjų esybių. Tačiau Supersiela nepuola, Jos neužteršia trys materialios gamtos guṇos, ir Ji visada transcendentali.“ Skirtumą tarp sielos, Supersielos ir kūno atskleidžia ir pradinės Vedos, ypač „Kaṭha Upaniṣada“. Daugelis didžiųjų išminčių aiškino šiuos klausimus, ir Parāśara laikomas svarbiausiu jų.

Žodis chandobhiḥ nurodo įvairius Vedų raštus. Pavyzdžiui, „Taittirīya Upaniṣada“, „Yajur-Vedos“ atšaka, aprašo gamtą, gyvąją esybę ir Aukščiausiąjį Dievo Asmenį.

Jau buvo minėta, kad kṣetra – tai veiklos laukas, o kṣetra-jña yra dviejų tipų: individuali gyvoji esybė ir aukščiausia gyvoji esybė. „Taittirīya Upaniṣadoje“ (2.9) teigiama: brahma pucchaṁ pratiṣṭhā. Viena Aukščiausiojo Viešpaties energijos apraiškų vadinama anna-maya – gyvybės priklausomybė nuo maisto. Tai materialistinis Aukščiausiojo suvokimas. Tolimesnė pakopa – prāṇa-maya. Suvokus Aukščiausiąją Absoliučią Tiesą per maistą, ją galima patirti gyvybės požymiuose, jos formose. Jñāna- mayos stadijoje suvokimas prasiplečia, nuo gyvybės požymių pakylama iki minties, jausmo, noro. Po to pažįstamas Brahmanas. Ši pakopa vadinama vijñāna-maya – kai suvokiama, kad gyvosios esybės protas ir gyvybės požymiai skiriasi nuo pačios gyvosios esybės. Paskutinė ir aukščiausia pakopa – ānanda-maya, palaimingiausios gamtos (prigimties) pažinimas. Taigi yra penkios Brahmano pažinimo pakopos, kurios vadinamos brahma puccham. Pirmosios trys jų (anna-maya, prāṇa-maya, jñāna-maya) apima gyvųjų esybių veiklos laukus. Aukščiausiasis Viešpats, kuris vadinamas ānanda-maya, yra tiems laukams transcendentalus. Aukščiausiąjį apibūdina ir „Vedānta-sūtra“. Ji sako: ānanda-mayo ‘bhyāsāt – Aukščiausiojo Dievo Asmens prigimtis kupina džiugesio. Norėdamas gauti transcendentinę palaimą, Jis išsiplečia sukurdamas vijñāna-mayą, prāṇa-mayą, jñāna-mayą ir anna-mayą. Veiklos lauke besimėgaujančiu subjektu laikoma gyvoji esybė, bet ānanda-maya nuo jos visiškai skiriasi. Tuo norima pasakyti, kad gyvajai esybei nusprendus džiaugsmo semtis santarvėje su ānanda-maya, ji tampa tobula. Toks yra tikrasis paveikslas: Aukščiausiasis Viešpats – aukščiausias lauką pažįstantis subjektas, gyvoji esybė – pavaldus pažįstantis subjektas, o gamta – veiklos laukas. Šių tiesų reikia semtis iš „Vedānta-sūtros“, dar vadinamos „Brahma-sūtra“.

Šis posmas minėjo, jog „Brahma-sūtros“ aforizmai užrašyti nuosekliai priežasties ir pasekmės principu. Štai keletas sūtrų (aforizmų): na viyad aśruteḥ (2.3.2), nātmā śruteḥ (2.3.18) ir parāt tu tac chruteḥ (2.3.40). Pirmasis aforizmas nurodo veiklos lauką, antrasis – gyvąją esybę, o trečiasis – Aukščiausiąjį Viešpatį, summum bonum tarp visų esybių.

Tekstas

mahā-bhūtāny ahaṅkāro
buddhir avyaktam eva ca
indriyāṇi daśaikaṁ ca
pañca cendriya-gocarāḥ
icchā dveṣaḥ sukhaṁ duḥkhaṁ
saṅghātaś cetanā dhṛtiḥ
etat kṣetraṁ samāsena
sa-vikāram udāhṛtam

Synonyms

mahā-bhūtāni — didieji pradmenys; ahaṅkāraḥ — klaidinga savimonė; buddhiḥ — intelektas; avyaktam — neišreikštybė; eva — tikrai; ca — taip pat; indryāṇi — jutimo organų; daśa-ekam — vienuolika; ca — taip pat; pañca — penki; ca — taip pat; indriya-go-carāḥ — juslių objektai; icchā — noras; dveṣaḥ — neapykanta; sukham — laimė; duḥkham — kančia; saṅghātaḥ — visuma; cetanā — gyvybės požymiai; dhṛtiḥ — įsitikinimas; etat — visa tai; kṣetram — veiklos laukas; samāsena — glaustai; sa-vikāram — su sąveikomis; udāhṛtam — pateiktas.

Translation

Penki didieji pradmenys, klaidinga savimonė, intelektas, neišreikštybė, dešimt jutimo ir vykdomųjų organų bei protas, penki juslių objektai, noras, neapykanta, laimė, kančia, visuma, gyvybės požymiai ir įsitikinimai – visa tai drauge sudaro veiklos lauką ir jo sąveikas.

Purport

KOMENTARAS: Didžiųjų išminčių autoritetingi teiginiai, Vedų himnai ir „Vedānta-sūtros“ aforizmai padeda suprasti, kad sudedamosios šio pasaulio dalys visų pirma yra žemė, vanduo, ugnis, oras ir eteris. Tai penki didieji pradmenys (mahā bhūta). Toliau – klaidinga savimonė, intelektas ir trijų gamtos guṇų neišreikštas būvis. Po to – penkios pažinimo juslės: akys, ausys, nosis, liežuvis ir oda. Toliau – penki vykdomieji organai: balso stygos, kojos, rankos, šalinimo ir lytiniai organai. Virš jų – protas, kuris yra mumyse, ir kurį galime pavadinti vidine jusle. Taigi, kartu su protu, iš viso yra vienuolika jutimo ir vykdomųjų organų. Be to, egzistuoja penki juslių objektai: kvapas, skonis, forma, lytėjimas ir garsas. Šių dvidešimt keturių pradmenų visuma vadinama veiklos lauku. Analitiškai patyrinėję šiuos dvidešimt keturis pradmenis, labai gerai suvoktume veiklos lauką. Toliau seka troškimas, neapykanta, džiaugsmas ir sielvartas, atsirandantys tarpusavyje sąveikaujant didiesiems pradmenims ir atstovaujantys juos grubiajame kūne. Gyvybės požymiai reprezentuojami sąmonės ir įsitikinimo – tai subtilaus kūno (proto, savimonės ir intelekto) pasireiškimas. Šie subtilūs pradmenys irgi priskirtini veiklos laukui.

Penki didieji pradmenys – tai grubus klaidingos savimonės pasireiškimas. O jis savo ruožtu reprezentuoja pradinę klaidingos savimonės stadiją, vadinamą specialiu terminu – materialistine samprata – tāmasa-buddhi (neišmanymo paveiktu intelektu). O neišmanymo paveiktas intelektas reprezentuoja neišreikštą trijų materialios gamtos guṇų būvį. Neišreikštos materialios gamtos guṇos vadinamos pradhāna.

Norint smulkiau sužinoti apie dvidešimt keturis pradmenis bei jų sąveikas, reikia nuodugniau pastudijuoti filosofiją – „Bhagavad-gītoje“ pateikiama tik šio žinojimo santrauka.

Kūnas – visų šių faktorių reprezentacija. Jis patiria šešių tipų pokyčius: gimsta, auga, kurį laiką egzistuoja, sukuria šalutinius produktus, vysta ir galų gale išnyksta. Todėl laukas materialus ir laikinas. Tuo tarpu kṣetra- jña, lauką pažįstantis subjektas bei savininkas, yra kažkas kito.

Tekstas

amānitvam adambhitvam
ahiṁsā kṣāntir ārjavam
ācāryopāsanaṁ śaucaṁ
sthairyam ātma-vinigrahaḥ
indriyārtheṣu vairāgyam
anahaṅkāra eva ca
janma-mṛtyu-jarā-vyādhi-
duḥkha-doṣānudarśanam
asaktir anabhiṣvaṅgaḥ
putra-dāra-gṛhādiṣu
nityaṁ ca sama-cittatvam
iṣṭāniṣṭopapattiṣu
mayi cānanya-yogena
bhaktir avyabhicāriṇī
vivikta-deśa-sevitvam
aratir jana-saṁsadi
adhyātma-jñāna-nityatvaṁ
tattva-jñānārtha-darśanam
etaj jñānam iti proktam
ajñānaṁ yad ato ’nyathā

Synonyms

amānitvam — nuolankumą; adambhitvam — nesikėlimą į puikybę; ahiṁsā — prievartos atsisakymą; kṣāntiḥ — pakantumą; ārjavam — paprastumą; ācārya-upāsanam — kreipimąsi į bona fide dvasinį mokytoją; śaucam — švarumą; sthairyam — kantrybę; ātma-vinigrahaḥ — savitvardą; indriya- artheṣu — juslių atžvilgiu; vairāgyam — atsižadėjimą; anahaṅkāraḥ — klaidingos savimonės neturėjimą; eva — tikrai; ca — taip pat; janma — gimimo; mṛtyu — mirties; jarā — senatvės; vyādhi — ir ligų; duḥkha — kančios; doṣa — ydos; anudarśanam — matymą; asaktiḥ — atsižadėjimą; anabhiṣvaṅgaḥ — neprisirišimą prie; putra — sūnaus; dāra — žmonos; gṛha-ādiṣu — namų etc; nityam — nuolatinę; ca — taip pat; sama-cittatvam — pusiausvyrą; iṣṭa — pageidautino; aniṣṭa — ir nepageidautino; upapattiṣu — akivaizdoje; mayi — Man; ca — taip pat; ananya-yogena — besąlyginei pasiaukojimo tarnystei; bhaktiḥ — pasiaukojimą; avyabhicāriṇī — nuolatinis; vivikta — nuošalios; deśa — vietos; sevitvam — siekimą; aratiḥ — neprisirišimą; jana-saṁsadi — prie žmonių bendrijos; adhyātma — susijusio su savuoju „aš“; jñāna — pažinimo; nityatvam — pastovumą; tattva-jñāna — žinių apie tiesą; artha — tikslu; darśanam — filosofiją; etat — visa tai; jñānam — pažinimas; iti — taip; proktam — skelbiama; ajñānam — neišmanymas; yat — tai, kas; ataḥ — nuo to; anyathā — kita.

Translation

Nuolankumą, nesikėlimą į puikybę, prievartos atsisakymą, pakantumą, paprastumą; kreipimąsi į bona fide dvasinį mokytoją; švarumą, pastovumą, savitvardą; juslinio pasitenkinimo objektų atsisakymą; klaidingos savimonės neturėjimą; suvokimą, jog gimimas, mirtis, senatvė ir ligos yra blogis; atsižadėjimą, neprisirišimą prie vaikų, žmonos, namų ir kitų panašių dalykų; pusiausvyrą malonių ir nemalonių dalykų akivaizdoje; nuolatinį ir besąlyginį pasiaukojimą Man; siekimą gyventi nuošalioje vietoje; šalinimąsi žmonių minios; dvasinės savivokos svarbos pripažinimą; filosofinį Absoliučios Tiesos ieškojimą – visa tai Aš skelbiu pažinimu, o visa kita, kad ir kas tai būtų, yra neišmanymas.

Purport

KOMENTARAS: Menkos nuovokos žmonės kartais klaidingai mano, kad toks pažinimo kelias – veiklos lauko sąveikų išdava. Tačiau iš tiesų tai – tikrasis pažinimo procesas. Pripažįstant šį kelią atsiranda galimybė priartėti prie Absoliučios Tiesos. Tas kelias nėra anksčiau minėtų dvidešimt keturių pradmenų sąveikos rezultatas. Tai priemonė išsivaduoti iš tų pradmenų nelaisvės. Įkūnytoji siela yra įkalinta kūne – apvalkale, sudarytame iš dvidešimt keturių pradmenų. Šiuose posmuose nurodytas pažinimo kelias – tai būdas iš jo ištrūkti. Aprašant pažinimo būdus, svarbiausia mintis išreikšta vienuolikto posmo pirmoje eilutėje. Mayi cānanya-yogena bhaktir avyabhicāriṇī: pažinimo kelias baigiasi besąlygine pasiaukojimo tarnyste Viešpačiui. Taigi nesugebant ar nenorint transcendentiškai tarnauti Viešpačiui, likusios devyniolika pozicijų nebus vertingos. Bet jeigu visuomet atsimindami Kṛṣṇą įsijungiame į pasiaukojimo tarnystę, tos devyniolika savybių atsiranda savaime. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (5.18.12) sakoma: yasyāsti bhaktir bhagavaty akiñcanā sarvair guṇais tatra samāsate surāḥ. Visas gerąsias, pažinimą sudarančias savybes išsiugdo tas, kuris pasiekia pasiaukojimo tarnystės pakopą. Aštuntas posmas primena, jog labai svarbu kreiptis į dvasinį mokytoją. Tai ypatingai svarbu net ir tam, kuris imasi praktikuoti pasiaukojimo tarnystę. Transcendentinis gyvenimas prasideda nuo tada, kai kreipiamasi į bona fide dvasinį mokytoją. Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Śrī Kṛṣṇa, čia aiškiai sako, jog toks pažinimo procesas – tikras kelias. Visi kiti su juo nesusiję prasimanymai yra gryni niekai.

Jei kalbėsime apie pažinimą, kuris aprašytas šiuose posmuose, tai jo elementus galime taip analizuoti. Nuolankumas (kuklumas) – tai nereikalavimas iš kitų pagarbos sau norint pasitenkinti. Materiali būties samprata verčia mus trokšti aplinkinių pripažinimo, tačiau žmogui, kuris įgijo tobulą žinojimą ir suvokė nesąs šis kūnas, su kūnu susijusi šlovė ar nešlovė neturi jokios prasmės. Nedera vaikytis materialaus pripažinimo, nes jis – tik apgaulė. Žmonės aistringai trokšta garsėti savo religingumu ir, nesuprasdami religijos principų, kartais prisijungia prie kokios nors grupės, kuri iš esmės religijos principų nesilaiko, o po to skelbiasi religiniais vadovais. Siekiant tikrojo tobulėjimo dvasinio mokslo srityje, būtina turėti pažangos įvertinimo kriterijus. Įvertinti savo pažangą galima, pasirinkus kriterijumi šiuose posmuose išvardintas savybes.

Prievartos nenaudojimas dažniausiai suprantamas kaip draudimas žudyti ar žaloti kūną, nors iš tiesų ši sąvoka reiškia, kad negalima kelti kančių kitiems. Paprasti žmonės dėl savo neišmanymo papuola į materialios būties sampratos pinkles ir amžinai kenčia materialias kančias. Taigi kas neskatina kitų eiti dvasinio pažinimo keliu, tas naudoja prievartą. Todėl derėtų dėti visas pastangas tikrajam žinojimui skleisti, kad žmonės prašviesėtų ir galėtų ištrūkti iš materijos pančių. Štai kas yra prievartos nenaudojimas.

Pakantumas – tai mokėti pakęsti aplinkinių įžeidinėjimus ir pažeminimus. Puoselėjantis dvasinį žinojimą patirs daugybę įžeidimų ir bus aplinkinių žeminamas. Šito ir reikia tikėtis, nes taip yra sutvarkyta materiali gamta. Prisiminkime, kokiame pavojuje dėl tėvo priešiškumo atsidūrė dvasinį žinojimą puoselėjęs Prahlāda, nors jam tebuvo tik penkeri metai. Tėvas visaip stengėsi jį nužudyti, tačiau Prahlāda buvo jam pakantus. Taigi dvasinio pažinimo kelyje gali iškilti daugybė kliūčių, tačiau turime būti pakantūs ir ryžtingai žengti į priekį.

Būti paprastam, reiškia atmesti diplomatiškumą ir turėti tiek atvirumo, kad net priešui galėtum pasakyti visą tiesą. Ypatingai svarbu kreiptis į dvasinį mokytoją, nes be bona fide dvasinio mokytojo nurodymų padaryti pažangą dvasinio mokslo srityje neįmanoma. Kreiptis į dvasinį mokytoją reikia labai nuolankiai ir visaip jam tarnauti, kad patenkintas mokytojas laimintų mokinį. Kadangi bona fide dvasinis mokytojas – Kṛṣṇos atstovas, kiekvienas jo palaiminimas mokiniui suteikia galimybę padaryti staigią pažangą – netgi tada, kai mokinys nesilaiko reguliuojamųjų principų. Antra vertus, reguliuojamųjų principų laikytis lengviau, kai mokinys negailėdamas jėgų tarnauja dvasiniam mokytojui.

Švarumas – būtina sąlyga siekiant pažangos dvasiniame gyvenime. Švara gali būti dvejopa: išorinė ir vidinė. Išorinė švara – tai dažnas apsiplovimas, o siekiant vidinės švaros reikia nuolat galvoti apie Kṛṣṇą ir kartoti Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Šis procesas nuo proto nubraukia dulkes, kurias sunešė anksčiau sukaupta karma.

Pastovumu pasižymi tas, kuris pilnas ryžto padaryti pažangą dvasiniame gyvenime. Ryškesnė pažanga be tokio ryžto neįmanoma. Savitvarda pasireiškia tuo, kad atmetama tai, kas nepalanku dvasinei pažangai. Reikia išsiugdyti įprotį atmesti viską, kas priešinga dvasinei pažangai. Toks yra tikrasis atsižadėjimas. Juslės yra labai stiprios ir nuolatos trokšta juslinių malonumų. Tačiau nereikia pataikauti tiems juslių poreikiams, kurie nėra būtini. Juslių poreikiai tenkintini tiek, kiek reikalinga, kad būtų sveikas kūnas, ir galėtume atlikti savo pareigą – daryti pažangą dvasiniame gyvenime. Pati svarbiausia ir sunkiausiai suvaldoma juslė – liežuvis. Kas suvaldo liežuvį, tas visada galės suvaldyti kitas jusles. Liežuvio funkcija – patirti skonį ir sukelti garsus. Todėl liežuvį reikia nuolat reguliuoti – kad jis ragautų tiktai Kṛṣṇai paaukoto maisto likučius ir giedotų „Hare Kṛṣṇa“. O akims nederėtų leisti matyti nieko kito, kaip nuostabų Kṛṣṇos pavidalą. Taip suvaldysime akis. Ausys turi klausyti pasakojimų apie Kṛṣṇą, o nosis – uostyti Kṛṣṇai paaukotas gėles. Toks yra pasiaukojimo tarnystės kelias ir šie posmai rodo, kad „Bhagavad-gītā“ moko tik pasiaukojimo tarnystės mokslo, kad svarbiausias ir vienintelis jos tikslas – pasiaukojimo tarnystė. Neišmintingi „Bhagavad-gītos“ komentatoriai stengiasi nukreipti skaitytojo mintis į kitus dalykus, tačiau be pasiaukojimo tarnystės nieko kito „Bhagavad-gītā“ nenagrinėja.

Klaidinga savimonė – tai laikyti kūną savimi. Suprasdami, kad esame ne kūnas, o dvasinė siela, atgauname savo tikrąją savimonę. Savimonė egzistuoja visada, tačiau smerktina yra klaidinga savimonė, o ne tikroji. Vedų raštuose („Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣada“ 1.4.10) sakoma: ahaṁ brahmāsmi – Aš esu Brahmanas, aš esu dvasia. „Aš esu“, savojo „aš“ pojūtis, išlieka net suvokus save, kai pasiekiama išsivadavimo stadija. „Aš esu“ pojūtis – tai savimonė, tačiau kai ji taikoma mūsų netikram kūnui, ji yra klaidinga savimonė. Kai savojo „aš“ pojūtis siejamas su realybe, savimonė – tikra. Kai kurie filosofai teigia, kad mes turime atsisakyti savimonės, tačiau to padaryti neįmanoma, nes savimonė reiškia identiškumą. Žinoma, mes neturime klaidingai save tapatinti su kūnu.

Reikėtų pasistengti suprasti, kad gimimas, mirtis, senatvė ir ligos sukelia kančias. Gimimo aprašymų galima sutikti plačioje Vedų raštijoje. „Śrīmad- Bhāgavatam“ labai vaizdžiai apibūdina negimusio vaiko pasaulį: jo buvimą motinos įsčiose, jo kančias etc. Gimimas yra kančia, ir tai derėtų gerai įsisąmoninti. Užmiršę, kiek prisikentėjome motinos įsčiose, net nebandome išspręsti gimimo ir mirties pasikartojimo problemos. O juk ir mirdami patiriame įvairių kančių, apie kurias irgi kalbama autoritetinguose šventraščiuose. Šiuos klausimus būtina aptarti. O apie ligas ir senatvę kiekvienas sužinome iš savo patirties. Niekas nenori susirgti ar pasenti, tačiau ligos ir senatvė – neišvengiami. Jei atsižvelgę į gimimo, mirties, ligų ir senatvės kančias materialaus gyvenimo nevertinsime pesimistiškai, nebus akstino daryti pažangą dvasiniame gyvenime.

Neprisirišimas prie vaikų, žmonos ir namų nereiškia, kad turėtume atsisakyti savo jausmų jiems, kadangi jie yra natūralūs meilės objektai. Tačiau jeigu jie trukdo dvasiškai tobulėti, prisirišti prie jų neverta. Geriausias būdas sukurti palankią aplinką namuose – Kṛṣṇos sąmonė. Jei žmogus iki galo išsiugdė Kṛṣṇos sąmonę, jis atneša namams džiaugsmą, nes Kṛṣṇos sąmonės procesas yra labai lengvas. Tereikia kartoti Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, valgyti Kṛṣṇai paaukoto maisto likučius, studijuoti tokias knygas, kaip „Bhagavad-gītā“ bei „Śrīmad-Bhāgavatam“, ir garbinti Dievybę. Šie keturi veiklos būdai padarys žmogų laimingą. To reikia mokyti ir savo šeimos narius. Rytą ir vakarą visa šeima gali drauge giedoti Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Kas laikosi šių keturių principų ir gali sutvarkyti šeimyninį gyvenimą taip, kad šeimoje būtų ugdoma Kṛṣṇos sąmonė, tam atsižadėti šeimyninio gyvenimo nebūtina. Tačiau jeigu šeimyninis gyvenimas nepalankus dvasiškai tobulėti, jo reikia atsisakyti. Kas nori patirti Kṛṣṇą ir Jam tarnauti, turi paaukoti viską, kaip kad pasielgė Arjuna. Arjuna nenorėjo žudyti savo šeimos narių, tačiau supratęs, kad jie kliudo patirti Kṛṣṇą, paklausė Kṛṣṇos pamokymo ir mūšyje juos nukovė. Šiaip ar taip, nereikia prisirišti prie šeimyninio gyvenimo džiaugsmų ir sielvartų, nes šiame pasaulyje žmogus negali būti nei visiškai laimingas, nei visiškai nelaimingas.

Laimė ir kančia – materialaus gyvenimo palydovai. „Bhagavad-gītā“ pataria mokytis kantrumo. Neįmanoma sulaikyti ateinant bei pranykstant laimę ir kančią, todėl reikia atsisakyti materialistinės gyvensenos, išlaikyti pusiausvyrą ir laimėje, ir nelaimėje. Dažniausiai, gavę ko troškome, labai džiaugiamės, o susidūrę su tuo, kas nepageidautina, kenčiame. Tačiau nei laimė, nei kančia mūsų nejaudins, jei būsime pasiekę dvasinį lygį, o kad jį pasiektume, turime nepertraukiamai praktikuoti pasiaukojimo tarnystę. Nenukrypstamai su pasiaukojimu tarnauti Kṛṣṇai – tai vykdyti devynis pasiaukojimo tarnystės procesus: giedoti, klausytis, garbinti, pagarbiai lenktis etc. – apie tai rašoma paskutiniame devinto skyriaus posme. Šiuo keliu ir reikėtų eiti.

Kai žmogus įpranta gyventi dvasiškai, suprantama, jis nenori būti drauge su materialistais, nes tokia bendrija jam ne prie širdies. Save patikrinti galėtume atkreipdami dėmesį į tai, ar linkstame gyventi nuošalioje vietoje, atsisakę nepageidautinos draugijos. Natūralu, kad bhaktas nelinkęs vaikščioti į kiną ar į priėmimus, nelinkęs sportuoti, jei tai nėra būtina, nes jis supranta, kad tai tuščias laiko švaistymas. Daugelis mokslininkų tyrinėtojų ir filosofų nagrinėja lytinį gyvenimą ar kitas problemas, tačiau, pasak „Bhagavad- gītos“, tokio pobūdžio tyrimai ir samprotavimai beverčiai. Šiaip ar taip, tai gryniausi niekai. Pasak „Bhagavad-gītos“, pasitelkus filosofinę įžvalgą reikia tirti sielos prigimtį. Tyrimus reikia atlikti stengiantis suprasti savąjį „aš“. Štai kas čia rekomenduojama.

O dėl dvasinės savivokos, tai šiuose posmuose aiškiai pasakyta, kad šiuo požiūriu bhakti-yoga itin paranki. Iškilus klausimui dėl pasiaukojimo, turi būti įvertinamas Supersielos ir individualios sielos savitarpio ryšys. Supersiela ir individuali siela negali būti viena, bent jau pagal bhakti, pasiaukojimo tarnystės, sampratą. Čia aiškiai sakoma, kad individualios sielos tarnystė Aukščiausiajai Sielai yra amžina – nityam. Taigi bhakti, pasiaukojimo tarnystė, yra amžina. Reikia būti filosofiškai tuo įsitikinus.

Tai paaiškinama „Śrīmad-Bhāgavatam“ (1.2.11): vadanti tat tattva-vidas tatvaṁ yaj jñānam advayam. „Tie, kurie iš tikrųjų pažino Absoliučią Tiesą, supranta, kad Aukščiausiasis pažįstamas trimis aspektais: kaip Brahmanas, Paramātmā ir Bhagavānas.“ Bhagavāno pažinimas – aukščiausia Absoliučios Tiesos pažinimo viršūnė, tad reikėtų pasiekti šį Aukščiausiojo Dievo Asmens suvokimo lygmenį ir atsidėti pasiaukojimo tarnystei Viešpačiui. Toks yra žinojimo tobulumas.

Aukščiausiosios Tiesos pažinimo procesas yra tartum laiptai, kurie prasideda pirmuoju aukštu – nuolankumo praktika, ir baigiasi paskutiniuoju – Absoliutaus Dievo Asmens suvokimu. Daugelis, kopdami Aukščiausiosios Tiesos pažinimo laiptais, pasiekė pirmąjį, antrąjį, trečiąjį etc. aukštus, tačiau kol neužkopiama į paskutinį aukštą, kuris reiškia Kṛṣṇos suvokimą, tol žinojimo lygis žemas. Kas nori varžytis su Dievu ir tuo pat metu daryti pažangą dvasinio gyvenimo srityje, tas patirs nesėkmę. Čia aiškiai pasakyta, kad be nuolankumo pažinimas išties neįmanomas. Save laikyti Dievu – didžiausias išpuikimas. Nors gyvoji esybė nuolat patiria griežtų materialios gamtos dėsnių smūgius, vis dėlto per savo neišmanymą vis dar galvoja: „aš – Dievas“. Todėl žinojimas prasideda nuolankumu – amānitva. Reikia būti nuolankiam ir suprasti, kad esi pavaldus Aukščiausiajam Viešpačiui. Kas sukyla prieš Aukščiausiąjį Viešpatį, tas pakliūva materialios gamtos valdžion. Šią tiesą reikia suprasti ir būti tvirtai ja įsitikinus.

Tekstas

jñeyaṁ yat tat pravakṣyāmi
yaj jñātvāmṛtam aśnute
anādi mat-paraṁ brahma
na sat tan nāsad ucyate

Synonyms

jñeyam — pažinimo objektą; yat — kurį; tat — tą; pravakṣyāmi — Aš dabar paaiškinsiu; yat — kurį; jñātvā — pažinęs; amṛtam — nektarą; aśnute — ragauja; anādi — neturinti pradžios; mat-param — pavaldi Man; brahma — dvasia; na — nei; sat — priežastis; tat — ta; na — nei; asat — pasekmė; ucyate — sakoma, yra.

Translation

Dabar Aš tau paaiškinsiu, kas yra pažinimo objektas, kurį pažinęs tu patirsi amžinybę. Brahmanas, dvasia, neturinti pradžios ir pavaldi Man, plyti anapus šio materialaus pasaulio priežasčių bei pasekmių.

Purport

KOMENTARAS: Viešpats jau nusakė veiklos lauką ir lauką pažįstantį subjektą. Jis taip pat išaiškino ir veiklos lauką pažįstančio subjekto pažinimo procesą. Dabar Jis prabyla apie pažinimo objektą, visų pirma apie sielą, o vėliau – ir apie Supersielą. Žinios apie pažįstantį subjektą – sielą ir Supersielą – suteikia galimybę paragauti gyvybės nektaro. Kaip buvo aiškinta antrame skyriuje, gyvoji esybė yra amžina. Tai patvirtina ir šis posmas. Neįmanoma nustatyti jīvos tikslios gimimo datos. Niekas negali atsekti istorijoje ir to momento, kada jīvātmā atsirado iš Aukščiausiojo Viešpaties. Taigi ji neturi pradžios. Vedų raštai apie tai liudija: na jāyate mriyate vā vipaścit („Kaṭha Upaniṣada“ 1.2.18). Kūną pažįstantis subjektas niekada negimsta ir nemiršta, jis kupinas žinojimo.

Vedų raštai („Śvetāśvatara Upaniṣada“ 6.16) dar nurodo, kad Aukščiausias Viešpats, kaip Supersiela, yra pradhāna-kṣetrajña-patir guṇeśaḥ – svarbiausias kūną pažįstantis subjektas ir trijų materialios gamtos guṇų valdovas. Smṛti sako: dāsa-bhūto harer eva nānyasvaiva kadācana. Gyvosios esybės – amžini Aukščiausiojo Viešpaties tarnai. Tai Savo pamokymuose skelbia ir Viešpats Caitanya. Todėl šiame posme pateiktas Brahmano apibūdinimas siejasi su individualia siela. O kai žodis Brahmanas taikomas gyvajai esybei, reikia suprasti, kad ji yra vijñāna-brahma, o ne ānanda- brahma. Ānanda-brahma – tai Aukščiausiasis Brahmanas, Dievo Asmuo.

Tekstas

sarvataḥ pāṇi-pādaṁ tat
sarvato ’kṣi-śiro-mukham
sarvataḥ śrutimal loke
sarvam āvṛtya tiṣṭhati

Synonyms

sarvataḥ — visur; pāṇi — rankos; pādam — kojos; tat — Jos; sarvataḥ — visur; akṣi — akys; śiraḥ — galvos; mukham — veidai; sarvataḥ — visur; śruti — mat – turėdama ausis, loke – pasaulyje; sarvam — viską; āvṛtya — apimdama; tiṣṭhati — egzistuoja.

Translation

Visur Jos rankos ir kojos. Visur Jos akys, galvos ir veidai. Visur Jos ausys. Taip viską persmelkdama egzistuoja Supersiela.

Purport

KOMENTARAS: Supersiela, arba Aukščiausiasis Dievo Asmuo – tartum saulė, kuri skleidžia į visas puses savo spindulius. Ji egzistuoja visa persmelkiančiu pavidalu, ir visos gyvosios esybės nuo pirmo didžiojo mokytojo, Brahmos, iki mažiausios skruzdės glūdi Jame. Aibės galvų, kojų, rankų ir akių, ir aibės gyvųjų esybių – visa tai egzistuoja Supersieloje ir yra jos palaikoma. Taigi Supersiela yra visa persmelkianti, tuo tarpu individuali siela negali teigti, kad jos rankos, kojos ir akys yra visur. Tai neįmanoma. Jeigu individuali siela mano, kad tik neišmanymas trukdo jai suvokti, jog jos rankos ir kojos yra išplitę visur, ir kad įgijusi teisingų žinių, ji šitai suvoks, – toks jos mąstymas prieštaringas. Tuo norėta pasakyti, kad materialios gamtos sąlygota individuali siela nėra aukščiausia. Aukščiausiasis yra visai kas kita nei individuali siela. Aukščiausiasis Viešpats gali ištiesti Savo ranką be galo toli, o individuali siela to padaryti negali. „Bhagavad- gītoje“ Viešpats sako, kad jei kas aukoja Jam gėlę, vaisių ar truputį vandens, jis priima auką. Kaipgi Viešpats, būdamas labai toli, gali paimti šias aukas? Bet štai kur Viešpaties visagalybė: nors Jis gyvena Savo buveinėje, be galo toli nuo žemės, Jis gali ištiesti ranką ir paimti Jam siūlomą auką. Jis toks galingas. „Brahma-saṁhitoje“ (5.37) teigiama: goloka eva nivasaty akhilātma-bhūtaḥ – nepaisant to, kad Jis visad pramogauja Savo transcendentinėje planetoje, Jis persmelkia viską. Individuali siela negali teigti, kad ji – visa persmelkianti. Todėl posme kalbama ne apie individualią sielą, o apie Aukščiausiąją Sielą, Dievo Asmenį.

Tekstas

sarvendriya-guṇābhāsaṁ
sarvendriya-vivarjitam
asaktaṁ sarva-bhṛc caiva
nirguṇaṁ guṇa-bhoktṛ ca

Synonyms

sarva — visų; indriya — juslių; guṇa — ypatybių; ābhāsam — pirminis šaltinis; sarva — visų; indriya — juslių; vivarjitam — neturinti; asaktam — neprisirišusi; sarva-bhṛt — visus palaikanti; ca — taip pat; eva — tikrai; nirguṇam — be materialių ypatybių; guṇa-bhoktṛ — guṇų valdovė; ca — taip pat.

Translation

Supersiela – pirminis juslių šaltinis, tačiau Ji Pati jų neturi. Ji yra nieko nesaistoma, nors ir palaiko visas gyvąsias būtybes. Ji – anapus materialios gamtos guṇų ir kartu yra jų valdovė.

Purport

KOMENTARAS: Aukščiausiasis Viešpats, nors ir yra visų gyvųjų esybių juslių šaltinis, Pats materialių juslių neturi. Iš tikrųjų individualios sielos turi dvasines jusles, tačiau sąlygotame gyvenime jas gaubia materijos pradmenys, tad jutiminė veikla vyksta per materiją. Materija nėra aptraukusi Aukščiausiojo Viešpaties juslių. Jo juslės transcendentinės, todėl vadinamos nirguṇa. Guṇa – tai materialios gamtos savybės, tačiau Viešpaties juslės neturi materialaus apvalkalo. Reikia suprasti, kad Jo juslės ne tokios kaip mūsų. Jis turi transcendentines neužterštas jusles, nors ir yra visos mūsų jutiminės veiklos šaltinis. Tai puikiai paaiškinta „Śvetāśvatara Upaniṣados“ (3.19) posme: apāṇi-pādo javano grahītā. Aukščiausiasis Dievo Asmuo neturi materija supurvintų rankų, bet turi tokias rankas, kuriomis priima bet kokią Jam keliamą auką. Tuo Supersiela ir skiriasi nuo sąlygotos sielos. Ji neturi materialių akių, bet akis Ji turi, nes kaip kitaip Ji galėtų regėti? Ji mato viską: praeitį, dabartį ir ateitį. Ji gyvena gyvosios būtybės širdyje ir žino, ką mes veikėme praeityje, ką darome dabar, ir kas mūsų laukia ateityje. Tai liudija ir „Bhagavad-gītā“: Jis pažįsta viską, bet Jo nepažįsta niekas. Pasakyta, kad Aukščiausiasis Viešpats neturi tokių kojų, kaip mes, tačiau Jis gali keliauti erdve, nes turi dvasines kojas. Kitaip sakant, Viešpats nėra beasmenis. Jis turi akis, kojas, rankas ir visas kitas kūno dalis, o kadangi mes esame neatskiriamos Aukščiausiojo Viešpaties dalelės, irgi visa tai turime. Tačiau Jo rankos, kojos, akys ir kitos juslės nesuterštos materialios gamtos.

„Bhagavad-gītā“ liudija ir tai, kad Viešpats Savo vidinės galios dėka nužengia toks, koks Jis yra. Jo neteršia materiali energija, nes Jis – jos Valdovas. Vedų raštuose teigiama, jog Pati jo kūno būtis – visiškai dvasinė. Amžinasis Jo pavidalas vadinamas sac-cid-ānanda-vigraha. Viešpats sklidinas turtų ir galybės. Jis – visų turtų ir visos energijos savininkas. Jis – pats protingiausias ir kupinas žinojimo. Tai tik keletas Aukščiausiojo Dievo Asmens požymių. Jis palaiko visas gyvąsias esybes ir yra visos veiklos liudininkas. Vedų raštai leidžia mums suprasti, jog Aukščiausiasis Viešpats visada transcendentalus. Nors mes ir nematome Jo galvos, veido, rankų ir kojų, Jis visa tai turi. Tik pasiekę transcendentinę būklę galėsime išvysti Viešpaties pavidalą. Materijos užterštos juslės trukdo mums regėti Jo pavidalą. Todėl impersonalistai, kurie vis dar yra veikiami materijos, negali suvokti Dievo Asmens.

Tekstas

bahir antaś ca bhūtānām
acaraṁ caram eva ca
sūkṣmatvāt tad avijñeyaṁ
dūra-sthaṁ cāntike ca tat

Synonyms

bahiḥ — išorėje; antaḥ — viduje; ca — taip pat; bhūtānām — visų gyvųjų esybių; acaram — nejudančių; caram — judančių; eva — taip pat; ca — ir; sūkṣmatvāt — dėl subtilumo; tat — ta; avijñeyam — nepažini; dūra-stham — labai toli; ca — taip pat; antike — arti; ca — ir; tat — ta.

Translation

Aukščiausioji Tiesa egzistuoja visose judančiose ir nejudančiose gyvosiose būtybėse ir anapus jų. Kadangi Ji yra subtili, materialios juslės negali Jos nei pamatyti, nei pažinti. Nors Ji be galo toli nuo mūsų, kartu yra ir labai arti.

Purport

KOMENTARAS: Iš Vedų raštų sužinome, kad Nārāyaṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, gyvena kiekvienoje gyvojoje esybėje ir anapus jos. Vienu metu Jis yra ir dvasiniame, ir materialiame pasauliuose. Būdamas be galo toli nuo mūsų, Jis vis dėlto yra čia pat, šalia. Taip teigia Vedų raštai. Āsīno dūraṁ vrajati śayāno yāti sarvataḥ („Kaṭha Upaniṣada“ 1.2.21). Mes negalime suvokti, kaip Jis mėgaujasi Savo begaliniais turtais ir galybe, nes Jis nuolat skendi transcendentinėje palaimoje. Savo materialiomis juslėmis mes negalime to nei pamatyti, nei suprasti. Todėl Vedų raštai ir teigia, kad mūsų materialus protas ir juslės nesugeba Jo suvokti. Tačiau kas per pasiaukojimo tarnystę, Kṛṣṇos sąmonės puoselėjimu išgrynino protą ir jusles, tas regi Jį nuolatos. „Brahma-saṁhitā“ liudija, kad bhaktas, kuris išsiugdė meilę Aukščiausiajam Dievui, visada, kiekvieną mirksnį Jį regi. „Bhagavad-gītā“ (11.54) taip pat liudija, kad tik pasiaukojimo tarnystės dėka galima Jį išvysti ir suvokti. Bhaktyā tv ananyayā śakyaḥ.

Tekstas

avibhaktaṁ ca bhūteṣu
vibhaktam iva ca sthitam
bhūta-bhartṛ ca taj jñeyaṁ
grasiṣṇu prabhaviṣṇu ca

Synonyms

avibhaktam — nepadalinta; ca — taip pat; bhūteṣu — visose gyvosiose būtybėse; vibhaktam — padalinta; iva — lyg; ca — taip pat; sthitam — glūdi; bhūta-bhartṛ — palaikanti visas gyvąsias būtybes; ca — taip pat; tat — tą; jñeyam — reikia suprasti; grasiṣṇu — naikinanti; prabhaviṣṇu — auginanti; ca — taip pat.

Translation

Nors atrodo, kad Supersiela išskaidyta, padalinta visoms būtybėms, Ji – nedaloma ir vientisa. Ji ne tik palaiko kiekvieną gyvąją esybę, bet, reikia suprasti ir tai – Ji viską naikina ir augina.

Purport

KOMENTARAS: Viešpats glūdi kiekvieno širdyje, kaip Supersiela. Ar tai reiškia, kad Jis išskaidytas? Ne. Jis yra vientisas. Čia tiktų saulės pavyzdys. Vidurdienį saulė pasiekia zenitą. Tačiau jei kas nors nukeliautų penkis tūkstančius mylių bet kuria kryptimi ir paklaustų, kur saulė, kiekvienas jam atsakytų: „Štai ji, šviečia virš mano galvos.“ Šį pavyzdį Vedų raštai pateikia parodyti, kad nors Viešpats ir nedalus, tačiau atrodo išskaidytas. Be to, Vedų raštuose sakoma, kad vienas ir tas pats Viṣṇu Savo visagalybės dėka yra visur, kaip ir viena saulė šviečia visų kraštų žmonėms. Nors Aukščiausiasis Viešpats palaiko kiekvieną gyvąją esybę, visatos naikinimo metu Jis viską sunaikina. Apie tai buvo kalbėta vienuoliktame skyriuje: Viešpats pasiskelbė atėjęs sunaikinti visus į Kurukṣetrą susirinkusius karius. Be to, pridūrė, kad naikina viską laiko pavidalu. Jis – visa ko griovėjas ir naikintojas. Kurdamas pasaulį, Jis išaugina būtybes iš pradinio būvio, o naikindamas suima jas į Save. Vedų himnai patvirtina tą tiesą, kad Jis – visų gyvųjų esybių pradžia ir visa ko atilsio vieta. Po sukūrimo viskas palaikoma Jo visagalybe, o po sunaikinimo vėl viskas sueina atilsio į Jį. Taip liudija Vedų himnai. Yato vā imāni bhūtāni jāyante yena jātāni jīvanti yat prayanty abhisaṁviśanti tad brahma tad vijijñāsasva („Taittirīya Upaniṣada“ 3.1).

Tekstas

jyotiṣām api taj jyotis
tamasaḥ param ucyate
jñānaṁ jñeyaṁ jñāna-gamyaṁ
hṛdi sarvasya viṣṭhitam

Synonyms

jyotiṣām — visų šviesulių; api — taip pat; tat — ta; jyotiḥ — šviesos šaltinis; tamasaḥ — tamsybės; param — anapus; ucyate — sakoma, yra; jñānam — pažinimas; jñeyam — tai, kas pažįstama; jñāna-gamyam — pažinimo tikslas; hṛdi — širdyje; sarvasya — visų; viṣṭhitam — esanti.

Translation

Ji – visų šviesulių šviesos šaltinis. Ji – anapus materijos tamsybės ir yra neišreikšta. Ji – pažinimas, pažinimo objektas ir pažinimo tikslas. Ji glūdi kiekvieno širdyje.

Purport

KOMENTARAS: Supersiela, Aukščiausiasis Dievo Asmuo – visų šviesulių, tokių kaip saulė, mėnuo, žvaigždės, šviesos šaltinis. Iš Vedų raštų sužinome, jog dvasinėje karalystėje nereikalinga nei saulė, nei mėnulis, nes viską ten nutvieskia Aukščiausiojo Viešpaties spindesys. Dvasinį Viešpaties spindesį, brahmajyoti, materialiame pasaulyje gaubia mahat- tattva – materijos pradmenys. Todėl materialiame pasaulyje mums reikia saulės, mėnulio, elektros bei kitų šviesos šaltinių. Dvasiniame pasaulyje to visai nereikia. Vedų raštuose aiškiai pasakyta, kad akinantis Jo spindesys nutvieskia viską. Todėl akivaizdu, kad Jis – ne materialaus pasaulio gyventojas. Jis gyvena dvasiniame pasaulyje, kuris yra be galo toli – dvasiniame danguje. Apie tai irgi liudija Vedų raštai. Āditya-varṇaṁ tamasaḥ parastāt („Śvetāśvatara Upaniṣada“ 3.8). Jis visad skaistus tarsi saulė, bet yra be galo toli, anapus šio materialaus pasaulio tamsybės.

Jo žinojimas – transcendentinis. Vedų raštai liudija, kad Brahmanas – tai koncentruota transcendentinio žinojimo išraiška. Tam, kuris nori patekti į dvasinį pasaulį, Aukščiausiasis Viešpats, kuri glūdi kiekvienoje širdyje, suteikia žinių. Viena Vedų mantrų („Śvetāśvatara Upaniṣada“ 6.18) sako: taṁ ha devam ātma-buddhi-prakāśaṁ mumukṣur vai śaraṇam ahaṁ prapadye. Jei žmogus nori išsivaduoti, jis turi atsiduoti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. O apie galutinį pažinimo tikslą Vedų raštai tvirtina: tam eva viditvāti mṛtyum eti. „Tik pažinus Jį, galima peržengti gimimo ir mirties ribas.“ („Śvetāśvatara Upaniṣada“ 3.8)

Kiekvieno širdyje Jis glūdi kaip aukščiausias valdovas. Aukščiausiojo rankos ir kojos yra visur, ko negalime pasakyti apie individualią sielą. Todėl tenka pripažinti, kad veiklos lauką pažįstantys subjektai yra du: individuali siela ir Supersiela. Žmogaus rankos ir kojos lokalizuotos, o Kṛṣṇos rankos ir kojos yra visur. Tai patvirtinta „Śvetāśvatara Upaniṣadoje“ (3.17): sarvasya prabhum īśānaṁ sarvasya śaraṇaṁ bṛhat. Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Supersiela, yra prabhu – visų gyvųjų esybių šeimininkas. Todėl Jis – galutinis jų prieglobstis. Taigi nepaneigiamas yra tas faktas, kad Aukščiausioji Supersiela ir individuali siela visada skirtingos.

Tekstas

iti kṣetraṁ tathā jñānaṁ
jñeyaṁ coktaṁ samāsataḥ
mad-bhakta etad vijñāya
mad-bhāvāyopapadyate

Synonyms

iti — taip; kṣetram — veiklos laukas (kūnas); tathā — taip pat; jñānam — pažinimas; jñeyam — pažinimo objektas; ca — taip pat; uktam — apibūdintas; samāsataḥ — glaustai; mat-bhaktaḥ — Mano bhaktas; etat — visa tai; vijñāya — suvokęs; mat-bhāvāya — Mano gamtą; upapadyate — pasiekia.

Translation

Taigi Aš glaustai apibūdinau veiklos lauką [kūną], pažinimą bei pažinimo objektą. Tik Mano bhaktai gali tai visiškai suprasti, o supratę – pasiekti Mano gamtą.

Purport

KOMENTARAS: Viešpats glaustai apibūdino kūną, pažinimą ir pažinimo objektą. Šis žinojimas apima tris dalykus: pažįstantį subjektą, pažinimo objektą ir pažinimo procesą. Drauge paėmus, visi jie vadinami vijñāna – pažinimo mokslu. Besąlygiškai pasiaukoję Viešpaties bhaktai gali tiesiogiai suvokti tobulą žinojimą. Kiti tai padaryti nepajėgs. Monistai teigia, jog galutiniame etape pažįstantis subjektas, pažinimo objektas ir pažinimo procesas susilieja, tačiau bhaktai šito nepripažįsta. Žinojimas ir žinojimo vystymas – tai savęs pažinimas per Krṣṇos sąmonę. Mums vadovauja materiali sąmonė, tačiau kai visą sąmonę pašvęsime Kṛṣṇai ir suvoksime, kad Kṛṣṇa yra viskas, įgysime tikrąjį žinojimą. Kitaip sakant, žinojimas – ne kas kita, kaip pirmasis pasiaukojimo tarnystės suvokimo etapas. Tai bus labai išsamiai paaiškinta penkioliktame skyriuje.

Apibendrinant galima pasakyti, kad 6-as ir 7-as posmai nuo žodžių mahā-bhūtāni iki žodžių cetanā dhṛtiḥ analizuoja materijos pradmenis bei kai kuriuos gyvybės požymių pasireiškimus. Visa tai drauge sudaro kūną – veiklos lauką. Posmai nuo 8-o iki 12-o, nuo žodžio amānitvam iki žodžių tattva-jñānārtha-darśanam, nusako pažinimo procesą, leidžiantį suprasti abu veiklos lauką pažįstančius subjektus – sielą ir Supersielą. Posmai nuo 13-o iki 18-o, nuo žodžių anādi mat-param iki hṛdi sarvasya viṣṭhitam, aprašo sielą ir Aukščiausiąjį Viešpatį, arba Supersielą.

Taigi buvo kalbėta apie tris dalykus: veiklos lauką (kūną), pažinimo procesą, sielą bei Supersielą. Posmas akcentuoja, kad tik besąlygiškai Viešpačiui pasiaukoję bhaktai gali aiškiai suvokti šiuos tris dalykus. Taigi „Bhagavad-gītā“ jiems didžiai naudinga. Tik jie ir tegali pasiekti aukščiausiąjį tikslą – Aukščiausiojo Viešpaties, Kṛṣṇos, gamtą. Žodžiu, niekas kitas, tik bhaktai tegali suprasti „Bhagavad-gītą“ ir gauti norimą rezultatą.

Tekstas

prakṛtiṁ puruṣaṁ caiva
viddhy anādī ubhāv api
vikārāṁś ca guṇāṁś caiva
viddhi prakṛti-sambhavān

Synonyms

prakṛtim — materiali gamta; puruṣam — gyvosios esybės; ca — taip pat; eva — tikrai; viddhi — žinoki; anādī — be pradžios; ubhau — abu; api — taip pat; vikārān — virsmas; guṇān — trys materialios gamtos guṇos; ca — taip pat; eva — tikrai; viddhi — žinoki; prakṛti — iš materialios gamtos; sambhavān — kilę.

Translation

Žinok, kad materiali gamta ir gyvosios esybės pradžios neturi. Jų virsmai bei materijos guṇos yra materialios gamtos padarinys.

Purport

KOMENTARAS: Šiame skyriuje pateiktos žinios leidžia suvokti kūną (veiklos lauką) bei kūną pažįstančius subjektus (tiek individualią sielą, tiek Supersielą). Kūnas – veiklos laukas, jį sudaro materiali gamta. Įkūnyta individuali siela, kuri gauna pasitenkinimą iš kūno veiklos, vadinasi puruṣa, arba gyvoji esybė. Ji yra viena iš pažįstančių subjektų, kitas yra Supersiela. Be abejo, reikia suprasti, kad ir Supersiela, ir individuali esybė – tai Aukščiausiojo Dievo Asmens skirtingos apraiškos. Gyvoji esybė priklauso Aukščiausiojo Viešpaties energijos kategorijai, o Supersiela – Jo asmens ekspansijų kategorijai.

Ir materiali gamta, ir gyvoji esybė – amžinos. Tai reiškia, kad jos egzistavo prieš pasaulio sukūrimą. Materialus pasaulis kyla iš Aukščiausiojo Viešpaties energijos, kaip, beje, ir gyvosios esybės, tik jos – aukštesnioji energija. Ir gyvosios esybės, ir materiali gamta egzistavo dar prieš tai, kol gavo išraišką kosmosas. Materiali gamta glūdėjo Aukščiausiajame Dievo Asmenyje, Mahā Viṣṇu, o kai prireikė, tarpininkaujant mahat-tattvai, ji gavo išreikštą būvį. Glūdi Jame ir gyvosios esybės, bet jos yra sąlygotos, todėl yra nelinkusios tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui. Štai kodėl joms užginta įeiti į dvasinį dangų. Tačiau, kai materiali gamta gauna išraišką, gyvosios esybės vėl turi galimybę veikti materialiame pasaulyje ir tapti tinkamomis įeiti į dvasinį pasaulį. Čia ir slypi materialios kūrinijos paslaptis. Iš tikrųjų, pagal kilmę, gyvoji esybė – neatskiriama Aukščiausiojo Viešpaties dvasinė dalelė, tačiau dėl savo maištingumo ji įkalinta materialioje gamtoje. Tiesą sakant, visai nesvarbu, kaip gyvosios būtybės, aukštesnės Aukščiausiojo Viešpaties esybės, suėjo į sąlytį su materialia gamta. Tačiau Aukščiausiasis Dievo Asmuo žino, kaip ir kodėl tai įvyko. Šventraščiuose Viešpats sako, kad apžavėtiesiems materialios gamtos tenka nuožmiai grumtis už būvį. Tačiau iš šių kelių posmų mes turėtume įsitikinti, kad visi trijų guṇų sąlygojami materialios gamtos virsmai ir poveikiai taip pat yra materialios gamtos padariniai. Gyvųjų esybių įvairovę ir kitus kitimus lemia tai, kad egzistuoja kūnas. Dvasine prasme, visos gyvosios esybės yra lygiavertės.

Tekstas

kārya-kāraṇa-kartṛtve
hetuḥ prakṛtir ucyate
puruṣaḥ sukha-duḥkhānāṁ
bhoktṛtve hetur ucyate

Synonyms

kārya — pasekmę; kāraṇa — ir priežastį; kartṛtve — kuriant; hetuḥ — įrankis; prakṛtiḥ — materiali gamta; ucyate — sakoma, yra; puruṣaḥ — gyvoji esybė; sukha — laimę; duḥkhānām — ir kančią; bhoktṛtve — patiriant; hetuḥ — įrankis; ucyate — sakoma, yra.

Translation

Sakoma, kad gamta – visų materialių priežasčių ir pasekmių priežastis, o gyvoji esybė – kančių bei malonumų, patiriamų šiame pasaulyje, priežastis.

Purport

KOMENTARAS: Materiali gamta lemia gyvųjų esybių kūnų ir juslių įvairovę. Iš viso egzistuoja 8400000 gyvybės rūšių. Šią įvairovę sukūrė materiali gamta. Rūšys atsiranda dėl įvairiausių gyvosios esybės jutiminių troškimų. Noras turėti kurį nors juslinį malonumą lemia jos kūno tipą. Patekusi į kurį nors kūną, ji patiria įvairiausius džiaugsmus ir kančias. Materialų džiaugsmą ar kančią sukelia kūnas, o ne ji pati ar jos tikroji prigimtis. Be abejo, pirminis jos būvis yra kupinas džiaugsmo, todėl šis būvis – tikrasis. Trokšdama viešpatauti materialioje gamtoje, gyvoji esybė patenka į materialų pasaulį. Dvasiniame pasaulyje nėra troškimo viešpatauti. Dvasinis pasaulis tyras, o materialiame pasaulyje kūno malonumus kiekvienas pelnosi nuožmia kova. Tiksliau sakant, kūnas – tai juslių paseka. Juslės – įrankis norams tenkinti. Taigi materiali gamta gyvajai esybei suteikia kompleksą priemonių – kūną ir jusles tarnaujančias kaip įrankiai. Kitas posmas paaiškins, kad gyvoji esybė gauna aplinkybių palaiminimą ar prakeikimą, atsižvelgiant į jos ankstesnius norus ir poelgius. Pagal norus ir poelgius materiali gamta suteikia vienokią ar kitokią gyvenimo aplinką. Priežastis, dėl kurios gyvoji būtybė patenka į vienokią ar kitokią gyvenimo aplinką su jos džiaugsmais ir kančiomis, yra pati būtybė. Kai ji tik patenka į kokios nors rūšies individualų kūną, tuoj pat paklūsta gamtai, nes kūnas materialus ir veikia pagal gamtos dėsnius. Tokia gyvoji esybė jau nebegali keisti gamtos dėsnių. Tarkim, ji patenka į šuns kūną; vos tik į jį patekusi, ji ima elgtis šuniškai, kitaip elgtis ji negali. Patekusi į kiaulės kūną, ji priversta ėsti išmatas ir būti kiaule. Jei ji patenka į pusdievio kūną, jos elgesį lemia pusdievio kūnas. Toks jau gamtos dėsnis. Tačiau visomis aplinkybėmis individualią sielą lydi Supersiela. Vedos („Muṇḍaka Upaniṣada“ 3.1.1) šią mintį aiškina taip: dvā suparṇā sayujā sakhāyaḥ. Aukščiausiasis Viešpats toks maloningas gyvajai esybei, jog visada ir bet kokiomis aplinkybėmis lydi individualią sielą kaip Supersiela, ar Paramātmā.

Tekstas

puruṣaḥ prakṛti-stho hi
bhuṅkte prakṛti-jān guṇān
kāraṇaṁ guṇa-saṅgo ’sya
sad-asad-yoni-janmasu

Synonyms

puruṣaḥ — gyvoji esybė; prakṛti-sthaḥ — esanti materialioje energijoje; hi — tikrai; bhuṅkte — mėgaujasi; prakṛti-jān — materialios gamtos pagimdytomis; guṇān — gamtos guṇomis; kāraṇam — priežastis; guṇa-saṅgaḥ — ryšys su gamtos guṇomis; asya — gyvosios esybės; sat-asat — gerose ir blogose; yoni — gyvybės rūšyse; janmasu — gimstant.

Translation

Materialioje gamtoje gyvenanti esybė eina gyvenimo keliais, mėgaudamasi trimis materialios gamtos guṇomis. Įvairiose gyvybės rūšyse ji susiduria su gėriu ir blogiu, o atsitinka tai dėl jos sąlyčio su materialia gamta.

Purport

KOMENTARAS: Posmas ypač svarbus suprasti, kaip gyvosios esybės persikelia iš vieno kūno į kitą. Antras skyrius aiškino, kad gyvoji esybė keičia vieną kūną į kitą taip, kaip mes drabužius. Keisti kūno drabužius mus verčia prisirišimas prie materialios būties. Kol gyvoji esybė žavisi šiuo laikinu pasauliu, tol ji priversta persikelti iš kūno į kūną. Į tas nepageidaujamas sąlygas ją įstumia noras viešpatauti materialioje gamtoje. Paveikta materialių norų esybė gimsta tai pusdieviu, tai žmogumi, o kartais – žvėrimi, paukščiu, kirminu, vandens gyviu, šventuoju ar vabzdžiu. Tam nėra galo. Nors iš tikrųjų gyvoji esybė yra įtakojama materialios gamtos, ji visada laiko save padėties šeimininke.

Posmas aiškina kaip gyvoji esybė patenka į skirtingus kūnus. Tai atsitinka dėl sąlyčio su skirtingomis gamtos guṇomis. Taigi reikia pakilti virš trijų materijos guṇų ir pasiekti transcendentinį būvį. Šis būvis – tai Kṛṣṇos sąmonė. Kol žmogus jo nepasiekia, materiali sąmonė verčia jį persikelti iš kūno į kūną, nes nuo neatmenamų laikų jame liepsnoja materialūs troškimai. Reikia keisti mąstyseną. O tai padaryti tegalima klausantis, ką sako autoritetingi šaltiniai. Geriausias pavyzdys – kaip Arjuna iš Kṛṣṇos išgirsta mokslą apie Dievą. Gyvoji esybė, atsidėdama šiam klausymosi metodui, praranda nuo seno puoselėtą norą viešpatauti materialioje gamtoje. Tolydžio ir nuosekliai silpnindama seniai esantį troškimą viešpatauti, ji patiria dvasinę palaimą. Vedų mantroje sakoma, kad kuo daugiau gyvoji esybė įgyja žinių bendraudama su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, tuo didesnį amžino ir palaimingo gyvenimo džiaugsmą ji patiria.

Tekstas

upadraṣṭānumantā ca
bhartā bhoktā maheśvaraḥ
paramātmeti cāpy ukto
dehe ’smin puruṣaḥ paraḥ

Synonyms

upadraṣṭā — liudininkas; anumantā — leidžiantysis; ca — taip pat; bhartā — šeimininkas; bhoktā — aukščiausias besimėgaujantis subjektas; mahā- īśvaraḥ — Aukščiausiasis Viešpats; parama-ātmā — Supersiela; iti — taip pat; ca — ir; api — tikrai; uktaḥ — sakoma; dehe — kūne; asmin — šiame; puruṣaḥ — besimėgaujantis subjektas; paraḥ — transcendentalus.

Translation

Šiame kūne glūdi dar ir kitas, transcendentalus besimėgaujantis subjektas – Viešpats, aukščiausias savininkas, kuris stebi ir leidžia. Jis vadinasi Supersiela.

Purport

KOMENTARAS: Posmas teigia, kad Supersiela, nuolat lydinti individualią sielą, yra Aukščiausiojo Viešpaties reprezentacija. Supersiela – ne paprasta gyvoji esybė. Filosofai monistai pripažįsta tik vieną subjektą, pažįstantį kūną, ir mano, kad individuali siela nesiskiria nuo Supersielos. Norėdamas nušviesti šį klausimą, Viešpats sako, kad kiekviename kūne Jį atstovauja Paramātmā. Jis skiriasi nuo individualios sielos. Jis – para, transcendentalus. Individuali siela mėgaujasi tam tikrame veiklos lauke, tuo tarpu Supersiela egzistuoja kūne ne kaip ribotas besimėgaujantis subjektas ar kūno veiklos dalyvis, bet kaip aukščiausias besimėgaujantis subjektas, kuris stebi, prižiūri ir leidžia. Ji vadinasi ne ātmā, o Paramātmā. Ji – transcendentali. Taigi visiškai aišku, kad ātmā ir Paramātmā visiškai skirtingos. Supersielos, Paramātmos, rankos ir kojos yra visur, o individualios sielos – ne. Kadangi Paramātmā – Aukščiausiasis Viešpats, ji glūdi individualioje sieloje ir sankcionuoja jos norus gauti materialius malonumus. Be Aukščiausiosios Sielos leidimo individuali siela negali nieko. Individą vadina bhukta, globotiniu, o Viešpatį – bhokta, globėju. Gyvųjų esybių – nesuskaičiuojama daugybė, ir visose jose Viešpats glūdi kaip draugas.

Iš tikrųjų, kiekviena individuali gyvoji esybė – amžina neatskiriama Aukščiausiojo Viešpaties dalelė ir abu juos sieja labai artimos draugystės saitai. Tačiau gyvoji esybė linkusi nepaisyti Aukščiausiojo Viešpaties leidimų ir veikti savarankiškai, siekdama viešpatauti gamtoje. Ji turi šį polinkį, todėl vadinama Aukščiausiojo Viešpaties ribine energija. Gyvoji esybė gali egzistuoti ir materialioje, ir dvasinėje energijose. Kol ją sąlygoja materiali energija, Aukščiausiasis Viešpats, kaip draugas, Supersiela, būna su gyvąja esybe tam, kad padėtų jai sugrįžti į dvasinę energiją. Viešpats visada labai nori sugrąžinti ją į dvasinę energiją. Tačiau turėdama šiokią tokią nepriklausomybę, individuali esybė atsisakinėja kontaktų su dvasine šviesa. Piktnaudžiavimas nepriklausomybe ir yra priežastis, dėl kurios ji kovoja su sąlygojančia materialia gamta. Todėl Viešpats visada jai teikia nurodymus ir iš vidaus, ir iš išorės. Jo nurodymai iš išorės – „Bhagavad-gītos“ tiesos, o iš vidaus Jis stengiasi įtikinti gyvąją esybę, jog materiali veikla nesuteiks jai tikro džiaugsmo. „Mesk visa tai ir savo tikėjimą nukreipk į Mane. Tada būsi laimingas,“ – sako Jis. Taigi protingas žmogus, savo tikėjimą nukreipiantis į Paramātmą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, eina į palaimingą ir kupiną žinojimo amžiną gyvenimą.

Tekstas

ya evaṁ vetti puruṣaṁ
prakṛtiṁ ca guṇaiḥ saha
sarvathā vartamāno ’pi
na sa bhūyo ’bhijāyate

Synonyms

yaḥ — tas, kuris; evam — taip; vetti — supranta; puruṣam — gyvąją esybę; prakṛtim — materialią gamtą; ca — ir; guṇaiḥ — materialios gamtos guṇomis; saha — su; sarvathā — bet kokią padėtį; vartamānaḥ — užimtų; api — nepaisant to; na — niekada; saḥ — jis; bhūyaḥ — vėl; abhijāyate — gimsta.

Translation

Kas supranta šią filosofiją apie materialią gamtą, gyvąją esybę ir gamtos guṇų tarpusavio sąveiką, tas tikrai išsivaduos. Jis niekada daugiau čia nebegims, kad ir kokia būtų jo dabartinė padėtis.

Purport

KOMENTARAS: Aiškus materialios gamtos, Supersielos, individualios sielos bei jų savitarpio ryšio supratimas daro žmogų vertą išsivaduoti ir įžengti į dvasinę atmosferą, iš kur jam nebereikės grįžti į šią materialią gamtą. Tokį rezultatą teikia žinojimas, kurio tikslas – aiškiai suprasti, jog gyvoji esybė į materialią būtį puolė atsitiktinai. Bendraudamas su autoritetais, šventaisiais ir dvasiniu mokytoju, žmogus pats turi suprasti savo padėtį ir, suvokdamas „Bhagavad-gītą“ taip, kaip ją perteikė Dievo Asmuo, atgauti dvasinę sąmonę – Kṛṣṇos sąmonę. Tada jis tikrai nebegrįš į materialią būtį, o persikels į dvasinį pasaulį, kur gyvens palaimingą, kupiną žinojimo ir amžiną gyvenimą.

Tekstas

dhyānenātmani paśyanti
kecid ātmānam ātmanā
anye sāṅkhyena yogena
karma-yogena cāpare

Synonyms

dhyānena — meditacija; ātmani — savyje; paśyanti — mato; kecit — kai kurie; ātmānam — Supersielą; ātmanā — protu; anye — kiti; sāṅkhyena — filosofinėmis diskusijomis; yogena — yogos sistemos dėka; karma-yogena — per veiklą, neprisirišant prie jos rezultatų; ca — taip pat; apare — kiti.

Translation

Vieni savyje patiria Supersielą medituodami, kiti – gilindami žinojimą, o treti – atlikdami darbą, neprisirišant prie jo rezultatų.

Purport

KOMENTARAS: Viešpats kalba Arjunai, kad sąlygotas sielas pagal jų norą pažinti save galima suskirstyti į dvi grupes. Ateistams, agnostikams ir skeptikams yra svetimas dvasinio suvokimo jausmas. Tačiau yra ir tikinčiųjų, ištikimų savom dvasinio gyvenimo sampratom. Tai – į save besigilinantys bhaktai, filosofai, ir tie, kurie dirba atsižadėję savo veiklos rezultatų. Tie, kurie visą laiką stengiasi įtvirtinti monizmo doktriną, taip pat priskiriami prie ateistų ir agnostikų. Kitaip sakant, tik Aukščiausiojo Dievo Asmens bhaktai geriausiai išmano dvasinius dalykus, nes jie suvokia, kad be materialios gamtos egzistuoja dvasinis pasaulis bei Aukščiausiasis Dievo Asmuo, kuris, kaip visa persmelkiančios Paramātmos, Supersielos, ekspansija, glūdi visose būtybėse. Žinia, yra ir tokių, kurie Aukščiausiąją Absoliučią Tiesą mėgina suprasti gilindami žinojimą. Juos irgi galima priskirti prie tikinčiųjų. Sāṅkhyos mokyklos filosofai materialų pasaulį skaido į dvidešimt keturis pradmenis, o individualią sielą laiko dvidešimt penktuoju pradmeniu. Supratę, kad pagal savo prigimtį individuali siela materialių pradmenų atžvilgiu yra transcendentali, jie taip pat supranta, kad be individualios sielos egzistuoja ir Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Jis – dvidešimt šeštasis pradmuo. Palengva jie irgi pasiekia reikiamą pasiaukojimo tarnystės lygį. Žmonių, kurie dirba, neprisirišdami prie rezultatų, siekiai irgi kilnūs. Jiems suteikta galimybė pakilti iki Kṛṣṇai skirtos pasiaukojimo tarnystės lygio. Posmas teigia, jog kai kurie tyros sąmonės žmonės Supersielą stengiasi pažinti medituodami, ir ją savyje atradę, pasiekia transcendenciją. Kiti Aukščiausiąją Sielą stengiasi suprasti gilindami žinojimą, o dar kiti praktikuoja haṭha-yogos sistemą ir tokiom vaikiškom išdaigom bando patenkinti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį.

Tekstas

anye tv evam ajānantaḥ
śrutvānyebhya upāsate
te ’pi cātitaranty eva
mṛtyuṁ śruti-parāyaṇāḥ

Synonyms

anye — kiti; tu — tačiau; evam — taip; ajānantaḥ — neturintys dvasinių žinių; śrutvā — klausydami; anyebhyaḥ — kitų; upāsate — ima garbinti; te — jie; api — taip pat; ca — ir; atitaranti — peržengia; eva — tikrai; mṛtyum — mirties kelią; śruti-parāyaṇāḥ — linkę įsiklausyti.

Translation

Yra ir tokių, kurie net neturėdami dvasinių žinių, ima garbinti Aukščiausiąjį Asmenį, išgirdę apie Jį iš kitų. Jie irgi ištrūksta iš gimimo ir mirties rato, nes yra linkę įsiklausyti, ką kalba autoritetai.

Purport

KOMENTARAS: Šis posmas tiesiogiai liečia šiuolaikinę visuomenę, nes iš esmės ji nesudaro sąlygų dvasiniam švietimui. Kai kas iš pažiūros gali pasirodyti esąs ateistas, agnostikas ar filosofas, bet iš tikrųjų filosofijos žinių jis neturi. Tačiau paprastas, geros širdies žmogus gali tobulėti klausydamasis apie Aukščiausiąjį Viešpatį. Tas klausymosi metodas labai svarbus. Viešpats Caitanya, skelbęs Kṛṣṇos sąmonę šiuolaikiniam pasauliui, pabrėžė šio metodo svarbą, nes eilinis žmogus gali tobulėti klausydamasis, ką sako autoritetingi šaltiniai; ypač sparčiai jis tobulėja, pasak Viešpaties Caitanyos, jei klausosi transcendentinių virpesių: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Krṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Todėl posmas ir teigia, kad visiems žmonėms derėtų pasinaudoti proga išgirsti, ką apie Dievą sako save suvokusios sielos, ir žodis po žodžio jiems viskas atsiskleis. O tada, be abejonės, jie ims garbinti Aukščiausiąjį Viešpatį. Viešpats Caitanya sakydavo, kad mūsų laikų žmogui nereikia keisti savo padėties, tačiau būtina atmesti pastangas suvokti Aukščiausiąją Tiesą spekuliatyvių argumentų dėka. Reikia išmokti tarnauti asmenybėms, kurios pažino Aukščiausiąjį Viešpatį. Kam pasisekė rasti tyro bhakto prieglobstį, išgirsti iš jo apie dvasinės savivokos kelią ir sekti jo pėdomis, tas palengva pasieks tyro bhakto lygį. Šiame posme ypač rekomenduojamas klausymosi metodas, ir tai labai teisinga. Nors dažnai eilinis žmogus ir neturi tokių sugebėjimų, kaip tariamieji filosofai, tačiau jeigu jis su tikėjimu klausysis autoritetingo asmens, galės ištrūkti iš materialios būties ir sugrįžti namo, atgal pas Dievą.

Tekstas

yāvat sañjāyate kiñcit
sattvaṁ sthāvara-jaṅgamam
kṣetra-kṣetrajña-saṁyogāt
tad viddhi bharatarṣabha

Synonyms

yāvat — kas tik; sañjāyate — atsiranda; kiñcit — visa; sattvam — kas egzistuoja; sthāvara — nejudančio; jaṅgamam — judančio; kṣetra — kūnui; kṣetra- jña — kūną pažįstančiam subjektui; saṁyogāt — susijungus; tat viddhi — žinok tai; bharata-ṛṣabha — o geriausias iš Bhāratų.

Translation

O geriausias iš Bhāratų, žinok – visa, kas egzistuoja, visa, ką matai judant ar nejudant – tėra veiklos lauko ir lauką pažįstančio subjekto jungtis.

Purport

KOMENTARAS: Posmas kalba apie materialią gamtą ir apie gyvąją esybę, kurios egzistavo prieš sukuriant kosmosą. Bet koks kūrinys tėra gyvosios esybės ir materialios gamtos jungtis. Medžiai, kalvos ir kalnai nejuda, bet yra daug judančių būtybių, ir visos šios apraiškos yra ne kas kita, kaip materialios gamtos ir aukštesnės gamtos, gyvųjų esybių, jungtis. Be sąlyčio su aukštesne gamta, gyvąja esybe, niekas negali augti. Savitarpio ryšys tarp materijos ir aukštesnės gamtos – amžinas, o jas vieną su kita jungia Aukščiausiasis Viešpats. Todėl Jis yra ir aukštesnės, ir žemesnės gamtos valdovas. Jis sukuria materialią gamtą, į kurią patalpina aukštesnę gamtą. Taip gimsta įvairios materialaus pasaulio apraiškos ir jame prasideda veikla.

Tekstas

samaṁ sarveṣu bhūteṣu
tiṣṭhantaṁ parameśvaram
vinaśyatsv avinaśyantaṁ
yaḥ paśyati sa paśyati

Synonyms

samam — vienodai; sarveṣu — visose; bhūteṣu — gyvosiose esybėse; tiṣṭhantam — gyvenančią; parama-īśvaram — Supersielą; vinaśyatsu — sunaikinamame; avinaśyantam — nesunaikinamą; yaḥ — tas, kuris; paśyati — mato; saḥ — jis; paśyati — regi teisingai.

Translation

Kas mato, kad visuose kūnuose individualią sielą lydi Supersiela, ir kas supranta, jog nei siela, nei Supersiela, slypinčios mirtingame kūne, niekada nežūva, tas regi teisingai.

Purport

KOMENTARAS: Kas bendraudamas su bhaktais mato susijus tarpusavyje tris dalykus: kūną, jo savininką, t.y. individualią sielą, ir individualios sielos draugą, tas iš tikrųjų žino. Tos trejybės neįmanoma išvysti, nebendraujant su tikru dvasinių dalykų žinovu. Nebendraujantys su dvasinių dalykų žinovu yra neišmanėliai. Jiems egzistuoja tiktai kūnas; jie mano, kad kai kūno nelieka, viskam ateina galas. Iš tikrųjų taip nėra. Kai kūnas miršta, niekur nedingsta nei siela, nei Supersiela – jos amžinai egzistuoja įvairiose judančiose ir nejudančiose formose. Sanskrito žodis parameśvara kartais verčiamas kaip „individuali siela“, nes siela – tai kūno šeimininkas, kuris, kai nelieka vieno kūno, pereina į kitą kūną. Šia prasme ji – šeimininkas. Tačiau kiti žodžiui parameśvara suteikia „Supersielos“ reikšmę. Bet kuriuo atveju ir Supersiela, ir individuali siela išlieka. Jos – nesunaikinamos. Sugebantis tai suvokti gali aiškiai matyti, kas išties vyksta.

Tekstas

samaṁ paśyan hi sarvatra
samavasthitam īśvaram
na hinasty ātmanātmānaṁ
tato yāti parāṁ gatim

Synonyms

samam — vienodai; paśyan — matydamas; hi — tikrai; sarvatra — visur; samasvasthitam — vienodai esančią; īśvaram — Supersielą; na — ne; hinasti — žlugdo; ātmanā — protu; ātmānam — sielą; tataḥ — tada; yāti — pasiekia; parām — transcendentinį; gatim — tikslą.

Translation

Kas mato Supersielą vienodai esančią visur, kiekvienoje gyvoje būtybėje, tas nepatiria nuopuolio per savo protą. Taip jis artėja į transcendentinį tikslą.

Purport

KOMENTARAS: Gyvosios esybės, patekusios į materialią būtį, padėtis kitokia, negu dvasinėje būtyje. Tačiau jei žmogus supranta, kad Aukščiausiasis, kaip Paramātma, yra visur, jei jis sugeba kiekviename gyvyje įžvelgti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, tai jis nepatiria nuopuolio dėl pragaištingos mąstysenos ir palaipsniui žengia į dvasinį pasaulį. Paprastai protas trokšta juslinių malonumų, tačiau kai jis atsigręžia į Supersielą, pasiekiamas aukštas dvasinio pažinimo lygis.

Tekstas

prakṛtyaiva ca karmāṇi
kriyamāṇāni sarvaśaḥ
yaḥ paśyati tathātmānam
akartāraṁ sa paśyati

Synonyms

prakṛtyā — materialios gamtos; eva — tikrai; ca — taip pat; karmāṇi — veiklą; kriyamāṇāni — atliekamą; sarvaśaḥ — visais atžvilgiais; yaḥ — tas, kuris; paśyati — mato; tathā — taip pat; ātmānam — save; akartāram — neveiklų; saḥ — jis; paśyati — regi tobulai.

Translation

Kas mato, kad visą veiklą atlieka materialios gamtos sukurtas kūnas, ir kad savasis „aš“ nedaro nieko, tas regi teisingai.

Purport

KOMENTARAS: Materiali gamta sukuria kūną Supersielos nurodymu, ir visa veikla, susijusi su kūnu, nėra savojo „aš“ darbai. Ką tik žmogus daro – savo laimei, ar nelaimei – tai daryti jį verčia jo kūno konstitucija. Tačiau savasis „aš“ yra anapus kūno veiklos. Kūną gauname pagal savo praeities norus. Kad galėtume tuos norus įgyvendinti, mes gauname atitinkamą kūną, kuriuo atitinkamai naudojamės. Galima sakyti, kad kūnas – tai Aukščiausiojo Viešpaties sukurtas norų pildymo įrankis. Per savo norus patenkame į sudėtingas aplinkybes, kur tenka patirti kančią ar džiaugsmą. Išlavinusi transcendentinį regėjimą, gyvoji esybė gali atsieti save nuo kūno veiklos. Kas taip regi – regi tiesą.

Tekstas

yadā bhūta-pṛthag-bhāvam
eka-stham anupaśyati
tata eva ca vistāraṁ
brahma sampadyate tadā

Synonyms

yadā — kai; bhūta — gyvųjų esybių; pṛthak-bhāvam — atskiras esybes; eka- stham — esančias vienoje vietoje; anupaśyati — kas stengiasi pamatyti autoriteto dėka; tataḥ eva — nuo to laiko; ca — taip pat; vistāram — ekspansiją; brahma — Absoliutą; sampadyate — jis pasiekia; tadā — tada.

Translation

Kai išmintingasis nebemato tarp būtybių jokių skirtumų, kuriuos sąlygoja skirtingi materialūs kūnai, ir regi, kaip būtybės yra pasklidusios visur, jis suvokia Brahmaną.

Purport

KOMENTARAS: Žmogus, matantis, kad skirtingus gyvųjų esybių kūnus sukuria įvairūs individualios sielos norai, ir kad kūnai iš tikrųjų nesusiję su siela, regi tiesą. Vadovaudamiesi materialia būties samprata, kažką mes laikome pusdieviu, žmogumi, šunimi, kate etc. Toks regėjimas – materialus ir nėra teisingas, jį gimdo materiali būties samprata. Žuvus materialiam kūnui, dvasinė siela nepakinta. Įvairių tipų kūnus ji gauna dėl sąlyčio su materialia gamta. Pajėgus tai pamatyti įgyja dvasinį regėjimą. Nieko neskirstydamas pagal principą „žmogus“, „gyvūnas“, „aukštas“, „žemas“ etc., žmogus apvalys sąmonę ir išsiugdys Kṛṣṇos sąmonę, kuri atitinka jo dvasinį identiškumą. Kaip jis tuomet suvokia pasaulį, paaiškins kitas posmas.

Tekstas

anāditvān nirguṇatvāt
paramātmāyam avyayaḥ
śarīra-stho ’pi kaunteya
na karoti na lipyate

Synonyms

anāditvāt — dėl amžinumo; nirguṇatvāt — dėl transcendentalumo; parama — anapus materialios gamtos; ātmā — dvasia; ayam — ši; avyayaḥ — neišsenkama; śarīra-sthaḥ — esanti kūne; api — nors; kaunteya — o Kuntī sūnau; na karoti — nieko neveikia; na lipyate — nei įsipainioja.

Translation

Turintys amžinybės regėjimą supranta, kad nemari siela yra transcendentali, amžina ir nepavaldi gamtos guṇoms. Net ir susilietusi su materialiu kūnu, o Arjuna, siela nieko neveikia ir niekas jos nesaisto.

Purport

KOMENTARAS: Iš pažiūros gyvoji esybė gimsta kartu su materialiu kūnu, tačiau iš tikrųjų ji yra amžina, negimstanti, ir nors glūdi materialiame kūne, yra transcendentali. Todėl jos negalima sunaikinti. Ji yra palaimingos prigimties. Pati ji neatlieka jokios materialios veiklos, todėl veiksmai, kuriuos žadina jos sąlytis su materialiais kūnais, jos nesaisto.

Tekstas

yathā sarva-gataṁ saukṣmyād
ākāśaṁ nopalipyate
sarvatrāvasthito dehe
tathātmā nopalipyate

Synonyms

yathā — kaip; sarva-gatam — visa persmelkianti; saukṣmyāt — būdama subtili; ākāśam — erdvė; na — niekada; upalipyate — susimaišo; sarvatra — visur; avasthitaḥ — esanti; dehe — kūne; tathā — taip; ātmā — siela; na — niekada; upalipyate — susimaišo.

Translation

Būdama subtilios prigimties, erdvė su niekuo nesimaišo, nors persmelkia viską. Taip ir sielos, kuri regi Brahmaną, neįtakoja kūnas, nors ji ir glūdi jame.

Purport

KOMENTARAS: Oro yra vandenyje, purve, išmatose ir dar labai daug kur, tačiau jis su niekuo nesusimaišo. Taip ir gyvoji esybė, nors ji glūdi įvairiuose kūnuose, dėl savo subtilios prigimties yra nuošaly kūno. Todėl materialios akys negali pastebėti, kaip gyvoji esybė kontaktuoja su kūnu ir kaip kūnui žuvus jį palieka. Šio reiškinio negali išaiškinti joks mokslininkas.

Tekstas

yathā prakāśayaty ekaḥ
kṛtsnaṁ lokam imaṁ raviḥ
kṣetraṁ kṣetrī tathā kṛtsnaṁ
prakāśayati bhārata

Synonyms

yathā — kaip; prakāśayati — apšviečia; ekaḥ — viena; kṛtsnaṁ — visą; lokam — visatą; imam — šią; raviḥ — saulė; kṣetram — šį kūną; kṣetrī — siela; tathā — lygiai taip; kṛtsnam — visą; prakāśayati — apšviečia; bhārata — o Bharatos sūnau.

Translation

O Bharatos sūnau, kaip viena saulė apšviečia visą mūsų visatą, taip ir kūne esanti viena gyvoji esybė sąmone apšviečia visą kūną.

Purport

KOMENTARAS: Sąmonę aiškina įvairiausios teorijos. Šiame „Bhagavad- gītos“ posme pateiktas saulės ir jos šviesos pavyzdys. Kaip saulė iš vienos vietos šviesdama nutvieskia visą visatą, taip ir maža dalelė – dvasinė siela, nors ir glūdi širdyje, sąmone apšviečia visą kūną. Taigi sąmonė yra sielos buvimo įrodymas, lygiai kaip saulės šviesa – saulės. Kol siela kūne, tol kūnas turi sąmonę, o kai siela iš jo išeina, užgesta ir sąmonė. Tai lengvai suvokia bet koks protingas žmogus. Taigi sąmonė nėra materijos elementų jungimosi padarinys. Ji – gyvosios esybės požymis. Nors kokybiškai gyvosios esybės sąmonė ir prilygsta aukščiausiajai sąmonei, jos sąmonė nėra aukščiausia, nes vieno konkretaus kūno sąmonė neapima kitų kūnų. Tačiau visuose kūnuose glūdinti Supersiela, individualios sielos draugas, Savo sąmone aprėpia visus kūnus. Ši savybė aukščiausiąją sąmonę ir skiria nuo individualios.

Tekstas

kṣetra-kṣetrajñayor evam
antaraṁ jñāna-cakṣuṣā
bhūta-prakṛti-mokṣaṁ ca
ye vidur yānti te param

Synonyms

kṣetra — kūno; kṣetra-jñayoḥ — kūno savininko; evam — taip; antaram — skirtumą; jñāna-cakṣuṣā — žinojimo apšviestomis akimis; bhūta — gyvosios esybės; prakṛti — iš materialios gamtos; mokṣam — išsivadavimą; ca — taip pat; ye — tie, kurie; viduḥ — žino; yānti — eina; te — jie; param — į Aukščiausiąjį.

Translation

Tie, kurie žinojimo apšviestomis akimis regi skirtumą tarp kūno ir jį pažįstančio subjekto, o taip pat žino, kaip išsivaduoti iš materialios gamtos vergijos, pasiekia aukščiausią tikslą.

Purport

KOMENTARAS: Reikia suprasti, kuo skiriasi kūnas, jo savininkas ir Supersiela – tokia trylikto skyriaus esmė. Išsivadavimo kelią, kuris nusakomas posmuose nuo aštunto iki dvylikto, reikėtų pripažinti kaip tikrą kelią ir eiti juo į aukščiausią tikslą.

Tikintysis visų pirma turėtų stengtis bendrauti su tais, iš kurių girdėtų tiesą apie Dievą ir šitaip nuosekliai šviestųsi. Kas kreipiasi į dvasinį mokytoją, tas išmoks skirti materiją nuo dvasios. Tai taps jo tolimesnio dvasinio tobulėjimo pagrindu. Duodamas įvairius nurodymus, dvasinis mokytojas moko savo mokinius atsikratyti materialios būties sampratos. Pavyzdžiui, „Bhagavad-gītoje“ Kṛṣṇa moko Arjuną atsisakyti materialistinių motyvų.

Kiekvienas supras, jog kūnas – materija, ir jį galima suskaidyti į dvidešimt keturis pradmenis. Kūnas – grubi apraiška, o protas ir psichinė veikla – subtili apraiška. Sąveikaujant grubiai ir subtiliai apraiškoms atsiranda gyvybės požymiai. Be to, dar egzistuoja siela ir Supersiela. Jos – dvi. Materialaus pasaulio judėjimui pradžią duoda sielos ir dvidešimt keturių materijos pradmenų jungtis. Tas, kuris materialų pasaulį mato kaip sielos ir materijos pradmenų jungtį ir supranta Aukščiausiosios Sielos padėtį, vertas dvasinio pasaulio. Šiuos klausimus reikia apmąstyti ir suvokti, todėl, padedant dvasiniam mokytojui, derėtų šį skyrių labai gerai išsiaiškinti.

Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti tryliktąjį „Śrīmad Bhagavad-gītos“ skyrių, pavadintą „Gamta, besimėgaujantis subjektas ir sąmonė“.