TEXTS 8-12

Tekstas

Tekst

amānitvam adambhitvam
ahiṁsā kṣāntir ārjavam
ācāryopāsanaṁ śaucaṁ
sthairyam ātma-vinigrahaḥ

indriyārtheṣu vairāgyam
anahaṅkāra eva ca
janma-mṛtyu-jarā-vyādhi-
duḥkha-doṣānudarśanam

asaktir anabhiṣvaṅgaḥ
putra-dāra-gṛhādiṣu
nityaṁ ca sama-cittatvam
iṣṭāniṣṭopapattiṣu

mayi cānanya-yogena
bhaktir avyabhicāriṇī
vivikta-deśa-sevitvam
aratir jana-saṁsadi

adhyātma-jñāna-nityatvaṁ
tattva-jñānārtha-darśanam
etaj jñānam iti proktam
ajñānaṁ yad ato ’nyathā

Synonyms

amānitvam — nuolankumą; adambhitvam — nesikėlimą į puikybę; ahiṁsā — prievartos atsisakymą; kṣāntiḥ — pakantumą; ārjavam — paprastumą; ācārya-upāsanam — kreipimąsi į bona fide dvasinį mokytoją; śaucam — švarumą; sthairyam — kantrybę; ātma-vinigrahaḥ — savitvardą; indriya- artheṣu — juslių atžvilgiu; vairāgyam — atsižadėjimą; anahaṅkāraḥ — klaidingos savimonės neturėjimą; eva — tikrai; ca — taip pat; janma — gimimo; mṛtyu — mirties; jarā — senatvės; vyādhi — ir ligų; duḥkha — kančios; doṣa — ydos; anudarśanam — matymą; asaktiḥ — atsižadėjimą; anabhiṣvaṅgaḥ — neprisirišimą prie; putra — sūnaus; dāra — žmonos; gṛha-ādiṣu — namų etc; nityam — nuolatinę; ca — taip pat; sama-cittatvam — pusiausvyrą; iṣṭa — pageidautino; aniṣṭa — ir nepageidautino; upapattiṣu — akivaizdoje; mayi — Man; ca — taip pat; ananya-yogena — besąlyginei pasiaukojimo tarnystei; bhaktiḥ — pasiaukojimą; avyabhicāriṇī — nuolatinis; vivikta — nuošalios; deśa — vietos; sevitvam — siekimą; aratiḥ — neprisirišimą; jana-saṁsadi — prie žmonių bendrijos; adhyātma — susijusio su savuoju „aš“; jñāna — pažinimo; nityatvam — pastovumą; tattva-jñāna — žinių apie tiesą; artha — tikslu; darśanam — filosofiją; etat — visa tai; jñānam — pažinimas; iti — taip; proktam — skelbiama; ajñānam — neišmanymas; yat — tai, kas; ataḥ — nuo to; anyathā — kita.

amānitvam — alandlikkus; adambhitvam — kõrkusetus; ahiṁsā — vägivallast hoidumine; kṣāntiḥ — sallivus; ārjavam — lihtsus; ācārya-upāsanam — tõelise vaimse õpetaja poole pöördumine; śaucam — puhtus; sthairyam — vankumatus; ātma-vinigrahaḥ — enesekontroll; indriya-artheṣu — meelte suhtes; vairāgyam — loobumus; anahaṅkāraḥ — vale ego puudumine; eva — kindlasti; ca — samuti; janma — sünni; mṛtyu — surma; jarā — vanaduse; vyādhi — ja haiguse; duḥkha — ahastuse; doṣa — vea; anudarśanam — vaatlemine; asaktiḥ — kiindumusteta; anabhiṣvaṅgaḥ — suhtlemata; putra — poega; dāra — naisesse; gṛha — ādiṣu — kodusse jne, nityam — pidev; ca — samuti; sama-cittatvam — mõistuse tasakaal; iṣṭa — ihaldatav; aniṣṭa — ja soovimatu; upapattiṣu — olles omandanud; mayi — Mulle; ca — samuti; ananya-yogena — puhta pühendunud teenimisega; bhaktiḥ — pühendumus; avyabhicāriṇī — katkematult; vivikta — üksildastesse; deśa — paikadesse; sevitvam — püüeldes; aratiḥ — olles vaba kiindumustest; jana-saṁsadi — tavaliste inimeste vastu; adhyātma — hingega seotud; jñāna — teadmistes; nityatvam — pidevus; tattva-jñāna — tõest kõnelevate teadmiste; artha — objekti suhtes; darśanam — filosoofia; etat — kõik see; jñānam — teadmised; iti — sel moel; proktam — kuulutatud; ajñānam — teadmatus; yat — see, mis; ataḥ — sellest; anyathā — muu.

Translation

Nuolankumą, nesikėlimą į puikybę, prievartos atsisakymą, pakantumą, paprastumą; kreipimąsi į bona fide dvasinį mokytoją; švarumą, pastovumą, savitvardą; juslinio pasitenkinimo objektų atsisakymą; klaidingos savimonės neturėjimą; suvokimą, jog gimimas, mirtis, senatvė ir ligos yra blogis; atsižadėjimą, neprisirišimą prie vaikų, žmonos, namų ir kitų panašių dalykų; pusiausvyrą malonių ir nemalonių dalykų akivaizdoje; nuolatinį ir besąlyginį pasiaukojimą Man; siekimą gyventi nuošalioje vietoje; šalinimąsi žmonių minios; dvasinės savivokos svarbos pripažinimą; filosofinį Absoliučios Tiesos ieškojimą – visa tai Aš skelbiu pažinimu, o visa kita, kad ir kas tai būtų, yra neišmanymas.

Alandlikkus; kõrkusetus; vägivallast hoidumine; sallivus; lihtsus; tõelise vaimse õpetaja poole pöördumine; puhtus; vankumatus; enesekontroll; meelelist naudingut pakkuvatest objektidest loobumine; vale ego puudumine; sünni, surma, vanaduse ja haiguste koleduse tajumine; kiindumuste puudumine; sõltumatus seostest laste, naise, kodu ja muu sellega seonduvaga; mõistuse tasakaalu säilitamine nii meeldivate kui ebameeldivate sündmuste korral; pidev ja puhas Minule pühendumine; püüdlus elada üksildases kohas; irdumine üldisest inimmassist; eneseteadvustamise olulisuse tunnistamine ning Absoluutse Tõe filosoofiline otsimine – selle kõik kuulutan Ma teadmisteks, ning kõik ülejäänu on üksnes teadmatus.

Purport

KOMENTARAS: Menkos nuovokos žmonės kartais klaidingai mano, kad toks pažinimo kelias – veiklos lauko sąveikų išdava. Tačiau iš tiesų tai – tikrasis pažinimo procesas. Pripažįstant šį kelią atsiranda galimybė priartėti prie Absoliučios Tiesos. Tas kelias nėra anksčiau minėtų dvidešimt keturių pradmenų sąveikos rezultatas. Tai priemonė išsivaduoti iš tų pradmenų nelaisvės. Įkūnytoji siela yra įkalinta kūne – apvalkale, sudarytame iš dvidešimt keturių pradmenų. Šiuose posmuose nurodytas pažinimo kelias – tai būdas iš jo ištrūkti. Aprašant pažinimo būdus, svarbiausia mintis išreikšta vienuolikto posmo pirmoje eilutėje. Mayi cānanya-yogena bhaktir avyabhicāriṇī: pažinimo kelias baigiasi besąlygine pasiaukojimo tarnyste Viešpačiui. Taigi nesugebant ar nenorint transcendentiškai tarnauti Viešpačiui, likusios devyniolika pozicijų nebus vertingos. Bet jeigu visuomet atsimindami Kṛṣṇą įsijungiame į pasiaukojimo tarnystę, tos devyniolika savybių atsiranda savaime. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (5.18.12) sakoma: yasyāsti bhaktir bhagavaty akiñcanā sarvair guṇais tatra samāsate surāḥ. Visas gerąsias, pažinimą sudarančias savybes išsiugdo tas, kuris pasiekia pasiaukojimo tarnystės pakopą. Aštuntas posmas primena, jog labai svarbu kreiptis į dvasinį mokytoją. Tai ypatingai svarbu net ir tam, kuris imasi praktikuoti pasiaukojimo tarnystę. Transcendentinis gyvenimas prasideda nuo tada, kai kreipiamasi į bona fide dvasinį mokytoją. Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Śrī Kṛṣṇa, čia aiškiai sako, jog toks pažinimo procesas – tikras kelias. Visi kiti su juo nesusiję prasimanymai yra gryni niekai.

Vähese arukusega inimesed mõistavad vahel siin kirjeldatud teadmiste omandamise protsessi valesti ning arvavad, et tegu on vaid tegevusvälja elementide vastastikuse mõjuga, kuid tegelikult on õigeks teadmiste omandamise protsessiks käesolevas värsis kirjeldatud meetod. Kui inimene võtab omaks selle meetodi, siis on tal võimalik jõuda Absoluutse Tõeni. Käesolevas värsis kirjeldatud meetodi puhul ei räägita seega mitte kahekümne nelja elemendi vastastikustest mõjutustest, vaid sellest, kuidas nende elementide ahelaist vabaneda. Kehastunud hing on sattunud keha püünisesse. Tema keha on kahekümne neljast elemendist moodustunud kest ning siinkohal kirjeldatud teadmiste omandamise protsess on vahendiks sellest vabanemiseks. Kõige olulisem aspekt selle teadmiste omandamise protsessi juures on ära toodud üheteistkümnenda värsi esimeses reas: mayi cānanya-yogena bhaktir avyabhicāriṇī. „Teadmiste omandamine kulmineerub Jumala puhtas pühendunud teenimises." Seega, kui inimesel pole võimalik rakendada end Jumala transtsendentaalsesse teenimisse või kui ta võimalusest hoolimata sellest loobub, siis ei oma ülejäänud üheksateistkümne nimetatud tegevuse praktiseerimine sisuliselt mitte mingit väärtust. Kui aga inimene rakendab end täies Kṛṣṇa teadvuses Jumala pühendunud teenimisse, siis avalduvad ülejäänud üheksateist omadust temas iseenesest. Nagu öeldud „Śrīmad-Bhāgavatamis" (5.18.12), arenevad pühendunud teenimise tasandile jõudnud inimeses välja kõik teadmistest tulenevad head omadused: yasyāsti bhaktir bhagavaty akiñcanā sarvair guṇais tatra samāsate surāḥ. Nagu öeldud kaheksandas värsis, on vaimse õpetaja vastuvõtmine äärmiselt oluline. See on äärmiselt oluline ka nende jaoks, kes on asunud praktiseerima Jumala pühendunud teenimist. Vaimne elu algab tõelise vaimse õpetaja vastuvõtmisega. Jumala Kõrgeim Isiksus Śrī Kṛṣṇa ütleb siin selgelt, et selline teadmiste omandamise protsess on õige tee. Kõik muud väited on vaid mõttetu spekulatsioon.

Jei kalbėsime apie pažinimą, kuris aprašytas šiuose posmuose, tai jo elementus galime taip analizuoti. Nuolankumas (kuklumas) – tai nereikalavimas iš kitų pagarbos sau norint pasitenkinti. Materiali būties samprata verčia mus trokšti aplinkinių pripažinimo, tačiau žmogui, kuris įgijo tobulą žinojimą ir suvokė nesąs šis kūnas, su kūnu susijusi šlovė ar nešlovė neturi jokios prasmės. Nedera vaikytis materialaus pripažinimo, nes jis – tik apgaulė. Žmonės aistringai trokšta garsėti savo religingumu ir, nesuprasdami religijos principų, kartais prisijungia prie kokios nors grupės, kuri iš esmės religijos principų nesilaiko, o po to skelbiasi religiniais vadovais. Siekiant tikrojo tobulėjimo dvasinio mokslo srityje, būtina turėti pažangos įvertinimo kriterijus. Įvertinti savo pažangą galima, pasirinkus kriterijumi šiuose posmuose išvardintas savybes.

Me võime analüüsida kõiki neid erinevaid omadusi, mida siin on teadmisteks nimetatud. Alandlikkus tähendab seda, et inimene ei püüdle teiste austuse nautimise poole. Materialistlik elukäsitlus paneb meid ihaldama austust teiste inimeste poolt, kuid täiuslikke teadmisi omava inimese seisukohast – sellise inimese seisukohast, kes teab, et ta ei ole keha – on nii kehaline austus kui ka häbistus tähtsusetud. Inimene ei peaks püüdlema selle materiaalse pettuse poole. Inimesed ihaldavad tihti olla kuulsad oma religiooni poolest ning seetõttu liitutakse vahel, religiooni printsiipe mõistmata, mõne grupiga, kes tegelikult ei järgi religioosseid printsiipe, ning seejärel püütakse end esitleda religioosse juhina. Kui inimene tahab aga tegelikult vaimses teaduses edu saavutada, peab ta hindama oma arengut käesolevas värsis nimetatud omaduste alusel.

Prievartos nenaudojimas dažniausiai suprantamas kaip draudimas žudyti ar žaloti kūną, nors iš tiesų ši sąvoka reiškia, kad negalima kelti kančių kitiems. Paprasti žmonės dėl savo neišmanymo papuola į materialios būties sampratos pinkles ir amžinai kenčia materialias kančias. Taigi kas neskatina kitų eiti dvasinio pažinimo keliu, tas naudoja prievartą. Todėl derėtų dėti visas pastangas tikrajam žinojimui skleisti, kad žmonės prašviesėtų ir galėtų ištrūkti iš materijos pančių. Štai kas yra prievartos nenaudojimas.

Vägivallast hoidumise all mõistetakse tavaliselt elusolendi keha tapmisest või hävitamisest hoidumist, kuid tegelikult tähendab vägivallast hoidumine mitte põhjustada teistele kannatusi. Oma teadmatuse tõttu on inimesed kinni materialistliku elukäsitluse püünises ning kannatavad seetõttu pidevalt materiaalsete vaevade käes. Tõusmata vaimsete teadmiste tasandile pole võimalik vägivallast loobuda. Seepärast peaks igaüks püüdma jagada inimestele tegelikke teadmisi, mille abil nad suudaksid valgustuda ning lahkuda sellest materiaalse maailma vanglast. See on vägivallast hoidumine.

Pakantumas – tai mokėti pakęsti aplinkinių įžeidinėjimus ir pažeminimus. Puoselėjantis dvasinį žinojimą patirs daugybę įžeidimų ir bus aplinkinių žeminamas. Šito ir reikia tikėtis, nes taip yra sutvarkyta materiali gamta. Prisiminkime, kokiame pavojuje dėl tėvo priešiškumo atsidūrė dvasinį žinojimą puoselėjęs Prahlāda, nors jam tebuvo tik penkeri metai. Tėvas visaip stengėsi jį nužudyti, tačiau Prahlāda buvo jam pakantus. Taigi dvasinio pažinimo kelyje gali iškilti daugybė kliūčių, tačiau turime būti pakantūs ir ryžtingai žengti į priekį.

Sallivus tähendab seda, et inimene on valmis kannatama teistepoolseid solvanguid ja lugupidamatut käitumist. Kui inimene tegeleb vaimsete teadmiste arendamisega, siis saab talle osaks solvanguid ja lugupidamatut käitumist paljude teiste inimeste poolt. Selleks tuleb valmis olla, sest sellist suhtumist tingib materiaalne loodus. Isegi vaid viie aastane poiss Prahlāda sattus vaimseid teadmisi arendades hädaohtu, kui ta isa muutus tema pühendumuse suhtes vaenulikuks. Prahlāda isa püüdis teda paljudel viisidel tappa, kuid ometigi suhtus Prahlāda oma isasse sallivalt. Vaimseid teadmisi arendades võime me oma teel sattuda vastamisi paljude takistustega, kuid me peaksime jääma kõikide teiste suhtes sallivaks ning jätkama sihikindlalt oma progressi.

Būti paprastam, reiškia atmesti diplomatiškumą ir turėti tiek atvirumo, kad net priešui galėtum pasakyti visą tiesą. Ypatingai svarbu kreiptis į dvasinį mokytoją, nes be bona fide dvasinio mokytojo nurodymų padaryti pažangą dvasinio mokslo srityje neįmanoma. Kreiptis į dvasinį mokytoją reikia labai nuolankiai ir visaip jam tarnauti, kad patenkintas mokytojas laimintų mokinį. Kadangi bona fide dvasinis mokytojas – Kṛṣṇos atstovas, kiekvienas jo palaiminimas mokiniui suteikia galimybę padaryti staigią pažangą – netgi tada, kai mokinys nesilaiko reguliuojamųjų principų. Antra vertus, reguliuojamųjų principų laikytis lengviau, kai mokinys negailėdamas jėgų tarnauja dvasiniam mokytojui.

Lihtsus tähendab seda, et inimene peaks loobuma igasugusest diplomaatiast ning kõnelema tegelikku tõde otse ja keerutamata isegi oma vaenlasele. Mis puutub vaimse õpetaja vastuvõtmisse, siis on see ülimalt oluline, sest ilma vaimse õpetaja juhendusteta pole võimalik vaimses teaduses areneda. Pühendunu peab pöörduma vaimse õpetaja poole täie alandlikkusega ning teenima teda kõikvõimalikel viisidel nii, et vaimne õpetaja oleks rahuldatud ning võiks anda õpilasele oma õnnistuse. Kuna tõeline vaimne õpetaja on Kṛṣṇa esindaja, võib õpilane tema õnnistuse läbi saada koheselt edasijõudnud pühendunuks ka siis, kui ta ei järgi kõiki ettekirjutusi, ehkki nende järgimine on märksa lihtsam inimese jaoks, kes on endast kõike andvalt teeninud vaimset õpetajat.

Švarumas – būtina sąlyga siekiant pažangos dvasiniame gyvenime. Švara gali būti dvejopa: išorinė ir vidinė. Išorinė švara – tai dažnas apsiplovimas, o siekiant vidinės švaros reikia nuolat galvoti apie Kṛṣṇą ir kartoti Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Šis procesas nuo proto nubraukia dulkes, kurias sunešė anksčiau sukaupta karma.

Puhtus on vaimses elus arenemiseks äärmiselt oluline. Puhtus on kahesugune: väline ja sisemine. Väline puhtus tähendab enda pesemist, kuid sisemise puhtuse saavutamiseks peab inimene mõtlema alati Kṛṣṇast ning kordama Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Sedasi toimides puhastab inimene oma mõistuse sinna minevikus kogunenud karma tolmust.

Pastovumu pasižymi tas, kuris pilnas ryžto padaryti pažangą dvasiniame gyvenime. Ryškesnė pažanga be tokio ryžto neįmanoma. Savitvarda pasireiškia tuo, kad atmetama tai, kas nepalanku dvasinei pažangai. Reikia išsiugdyti įprotį atmesti viską, kas priešinga dvasinei pažangai. Toks yra tikrasis atsižadėjimas. Juslės yra labai stiprios ir nuolatos trokšta juslinių malonumų. Tačiau nereikia pataikauti tiems juslių poreikiams, kurie nėra būtini. Juslių poreikiai tenkintini tiek, kiek reikalinga, kad būtų sveikas kūnas, ir galėtume atlikti savo pareigą – daryti pažangą dvasiniame gyvenime. Pati svarbiausia ir sunkiausiai suvaldoma juslė – liežuvis. Kas suvaldo liežuvį, tas visada galės suvaldyti kitas jusles. Liežuvio funkcija – patirti skonį ir sukelti garsus. Todėl liežuvį reikia nuolat reguliuoti – kad jis ragautų tiktai Kṛṣṇai paaukoto maisto likučius ir giedotų „Hare Kṛṣṇa“. O akims nederėtų leisti matyti nieko kito, kaip nuostabų Kṛṣṇos pavidalą. Taip suvaldysime akis. Ausys turi klausyti pasakojimų apie Kṛṣṇą, o nosis – uostyti Kṛṣṇai paaukotas gėles. Toks yra pasiaukojimo tarnystės kelias ir šie posmai rodo, kad „Bhagavad-gītā“ moko tik pasiaukojimo tarnystės mokslo, kad svarbiausias ir vienintelis jos tikslas – pasiaukojimo tarnystė. Neišmintingi „Bhagavad-gītos“ komentatoriai stengiasi nukreipti skaitytojo mintis į kitus dalykus, tačiau be pasiaukojimo tarnystės nieko kito „Bhagavad-gītā“ nenagrinėja.

Vankumatus tähendab seda, et inimene omab suurt sihikindlust vaimses elus arenemiseks. Omamata sellist sihikindlust, ei saa keegi tõeliselt areneda. Enesekontroll tähendab lahtiütlemist kõigest vaimset arengut takistavast. Inimene peab harjuma keelduma kõigest, mis takistab tema vaimset arengut. See on tõeline loobumus. Meeled on väga tugevad ning ihaldavad alati naudinguid. Meelte ebavajalikele nõudmistele ei tohi aga järele anda. Meeli tuleb rahuldada vaid keha tervena hoidmiseks, et täita oma kohustusi vaimse arengu teel. Tähtsaim ja kontrollimatuim meel on keel. Kui inimene suudab kontrollida oma keelt, siis on ülimalt tõenäoline, et ta suudab kontrollida ka teisi meeli. Keele funktsiooniks on maitsta ning tekitada helisid. Seepärast tuleb keel panna regulaarselt maitsma üksnes Kṛṣṇale pakutud toidu jäänuseid ning kordama Hare Kṛṣṇa mantrat. Mis puutub silmadesse, siis ei tohiks neil lasta vaadata mitte midagi muud peale Kṛṣṇa imeilusa kuju. Sedasi saavutame me kontrolli nägemismeele üle. Samuti tuleb kõrvad panna kuulama lugusid Kṛṣṇast ning nina tundma Kṛṣṇale pakutud lillede lõhna. Selline on pühendunud teenimise protsess ning käesolevast värsist võime mõista, et „Bhagavad-gītās" selgitatakse lihtsate sõnadega just nimelt pühendunud teenimise teadust. Pühendunud teenimine on selle keskne ning ühtlasi ainus huviobjekt. Vähese arukusega „Bhagavad- gītā" kommenteerijad püüavad juhtida lugeja mõistust teistele teemadele, kuid tegelikult pole „Bhagavad-gītās" ühtegi teist teemat peale pühendunud teenimise.

Klaidinga savimonė – tai laikyti kūną savimi. Suprasdami, kad esame ne kūnas, o dvasinė siela, atgauname savo tikrąją savimonę. Savimonė egzistuoja visada, tačiau smerktina yra klaidinga savimonė, o ne tikroji. Vedų raštuose („Bṛhad-āraṇyaka Upaniṣada“ 1.4.10) sakoma: ahaṁ brahmāsmi – Aš esu Brahmanas, aš esu dvasia. „Aš esu“, savojo „aš“ pojūtis, išlieka net suvokus save, kai pasiekiama išsivadavimo stadija. „Aš esu“ pojūtis – tai savimonė, tačiau kai ji taikoma mūsų netikram kūnui, ji yra klaidinga savimonė. Kai savojo „aš“ pojūtis siejamas su realybe, savimonė – tikra. Kai kurie filosofai teigia, kad mes turime atsisakyti savimonės, tačiau to padaryti neįmanoma, nes savimonė reiškia identiškumą. Žinoma, mes neturime klaidingai save tapatinti su kūnu.

Vale ego tähendab enese samastamist oma kehaga. Kui inimene mõistab, et ta ei ole mitte see keha, vaid vaimne hing, siis on ta jõudnud oma tegeliku ego juurde. Ego on alati olemas. Kuid erinevalt valest egost ei mõisteta tegelikku ego hukka. Vedalikus kirjanduses öeldakse („Bṛhad- āraṇyaka Upaniṣad" 1.4.10): ahaṁ brahmāsmi. „Mina olen Brahman, mina olen vaim." Tajumus, et „mina olen" on olemas ka eneseteadvustamise, vabanemise tasandil. See tajumus, et „mina olen" on ego. Kui see seostatakse oma võltskehaga, siis on tegu vale egoga. Juhul kui see seostatakse aga tegelikkusega, siis on tegu tõelise egoga. Eksisteerib klass filosoofe, kes ütlevad, et me peaksime vabanema oma egost, kuid me ei saa oma egost vabaneda, sest ego tähendab identiteeti. Vabanema peame me aga loomulikult enese ekslikust samastamisest oma kehaga.

Reikėtų pasistengti suprasti, kad gimimas, mirtis, senatvė ir ligos sukelia kančias. Gimimo aprašymų galima sutikti plačioje Vedų raštijoje. „Śrīmad- Bhāgavatam“ labai vaizdžiai apibūdina negimusio vaiko pasaulį: jo buvimą motinos įsčiose, jo kančias etc. Gimimas yra kančia, ir tai derėtų gerai įsisąmoninti. Užmiršę, kiek prisikentėjome motinos įsčiose, net nebandome išspręsti gimimo ir mirties pasikartojimo problemos. O juk ir mirdami patiriame įvairių kančių, apie kurias irgi kalbama autoritetinguose šventraščiuose. Šiuos klausimus būtina aptarti. O apie ligas ir senatvę kiekvienas sužinome iš savo patirties. Niekas nenori susirgti ar pasenti, tačiau ligos ir senatvė – neišvengiami. Jei atsižvelgę į gimimo, mirties, ligų ir senatvės kančias materialaus gyvenimo nevertinsime pesimistiškai, nebus akstino daryti pažangą dvasiniame gyvenime.

Inimene peab püüdma mõista sünni, surma, vanaduse ja haiguste vastuvõtmisest tulenevaid kannatusi. Mitmetes vedalikes pühakirjades kirjeldatakse sündi. „Śrīmad-Bhāgavatamis" kirjeldatakse väga kujundlikult mittesündinu maailma, lapse viibimist ema üsas, tema kannatusi seal jne. Neist kirjeldustest võib selgelt järeldada, et sündimine on väga kannatusterohke protsess. Kuna me oleme aga unustanud, kui suuri kannatusi me emaüsas viibides taluma pidime, ei püüa me sünni ja surma kordumise vastu leida mingit lahendust. Samuti räägitakse autoriteetsetes pühakirjades kannatustest, mida inimene on sunnitud taluma surma hetkel. Neid teemasid tuleks arutleda. Mis puutub vanadusse ja haigustesse, siis neid kogevad kõik. Mitte keegi ei taha olla haige ja mitte keegi ei taha vananeda, kuid ei vanadust ega haigusi pole võimalik vältida. Nii kaua kui me ei võta selle materiaalse elu ning sünni, surma, vanaduse ja haiguste suhtes pessimistlikku seisukohta, pole meil ajendit vaimses elus arengu saavutamiseks.

Neprisirišimas prie vaikų, žmonos ir namų nereiškia, kad turėtume atsisakyti savo jausmų jiems, kadangi jie yra natūralūs meilės objektai. Tačiau jeigu jie trukdo dvasiškai tobulėti, prisirišti prie jų neverta. Geriausias būdas sukurti palankią aplinką namuose – Kṛṣṇos sąmonė. Jei žmogus iki galo išsiugdė Kṛṣṇos sąmonę, jis atneša namams džiaugsmą, nes Kṛṣṇos sąmonės procesas yra labai lengvas. Tereikia kartoti Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, valgyti Kṛṣṇai paaukoto maisto likučius, studijuoti tokias knygas, kaip „Bhagavad-gītā“ bei „Śrīmad-Bhāgavatam“, ir garbinti Dievybę. Šie keturi veiklos būdai padarys žmogų laimingą. To reikia mokyti ir savo šeimos narius. Rytą ir vakarą visa šeima gali drauge giedoti Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Kas laikosi šių keturių principų ir gali sutvarkyti šeimyninį gyvenimą taip, kad šeimoje būtų ugdoma Kṛṣṇos sąmonė, tam atsižadėti šeimyninio gyvenimo nebūtina. Tačiau jeigu šeimyninis gyvenimas nepalankus dvasiškai tobulėti, jo reikia atsisakyti. Kas nori patirti Kṛṣṇą ir Jam tarnauti, turi paaukoti viską, kaip kad pasielgė Arjuna. Arjuna nenorėjo žudyti savo šeimos narių, tačiau supratęs, kad jie kliudo patirti Kṛṣṇą, paklausė Kṛṣṇos pamokymo ir mūšyje juos nukovė. Šiaip ar taip, nereikia prisirišti prie šeimyninio gyvenimo džiaugsmų ir sielvartų, nes šiame pasaulyje žmogus negali būti nei visiškai laimingas, nei visiškai nelaimingas.

Mis puutub sõltumatusse seostest laste, naise ja koduga, siis ei mõelda selle all tunnete puudumist nende suhtes. Need on inimese loomupärased kiindumusobjektid. Ent kui nad saavad takistavaks vaimse arengu teel, siis peaks hoiduma neisse kiindumast. Parim meetod kodu meeldivaks teha on Kṛṣṇa teadvus. Kui inimene viibib täies Kṛṣṇa teadvuses, suudab ta luua oma koju äärmiselt õnneliku atmosfääri, sest Kṛṣṇa teadvuse meetod on väga lihtne. Tuleb vaid korrata Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, süüa Kṛṣṇale pakutud toidu jäänuseid; vestelda vedalikes raamatutes nagu „Bhagavad- gītā" ja „Śrīmad-Bhāgavatam" käsitletud teemadel ning teenida jumalust. Need neli tegevust teevad inimese õnnelikuks. Neid tuleks õpetada kõikidele oma pere liikmetele. Kogu pere võib hommikuti ja õhtuti teatud ajaks kokku istuda ning korrata koos Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare. Kui inimene suudab muuta oma pereelu Kṛṣṇa teadvuse arendamisele kaasa aitavaks, kui kogu pere järgib nelja reguleerivat põhimõtet, siis pole mingit vajadust vahetada perekondlikku elu loobumusliku elu vastu. Kui aga peresisene atmosfäär on inimese vaimset arengut takistav, sest vaimsete teadmiste arendamine pole teistele pere liikmetele meelepärane, tuleks perekondlikust elust loobuda. Nii nagu Arjuna, peaksime ka meie ohverdama kõik Kṛṣṇa teenimise ning teadvustamise nimel. Arjuna ei tahtnud oma sugulasi tappa, ent kui ta mõistis, et need sugulased olid vaid takistuseks Kṛṣṇa teadvustamise teel, järgis ta Kṛṣṇa nõuannet ning astus võitlusse ja tappis oma sugulased. Inimene peaks alati jääma sõltumatuks pereeluga seotud õnnest ja kannatustest, sest selles maailmas ei saa keegi olla kas läbinisti õnnelik või läbinisti õnnetu.

Laimė ir kančia – materialaus gyvenimo palydovai. „Bhagavad-gītā“ pataria mokytis kantrumo. Neįmanoma sulaikyti ateinant bei pranykstant laimę ir kančią, todėl reikia atsisakyti materialistinės gyvensenos, išlaikyti pusiausvyrą ir laimėje, ir nelaimėje. Dažniausiai, gavę ko troškome, labai džiaugiamės, o susidūrę su tuo, kas nepageidautina, kenčiame. Tačiau nei laimė, nei kančia mūsų nejaudins, jei būsime pasiekę dvasinį lygį, o kad jį pasiektume, turime nepertraukiamai praktikuoti pasiaukojimo tarnystę. Nenukrypstamai su pasiaukojimu tarnauti Kṛṣṇai – tai vykdyti devynis pasiaukojimo tarnystės procesus: giedoti, klausytis, garbinti, pagarbiai lenktis etc. – apie tai rašoma paskutiniame devinto skyriaus posme. Šiuo keliu ir reikėtų eiti.

Õnn ning kannatused on materiaalse eluga kaasas käivad nähtused. Ning nagu soovitatud „Bhagavad-gītās", tuleb õppida neid kannatlikult taluma. Inimene ei saa õnne ja kannatuste tulekut ega minekut kunagi takistada ning seetõttu tuleb tal materialistlikust eluviisist lahti öelda ning säilitada tasakaal nii õnne kui ka kannatuste puhul. Tavaliselt oleme ihaldatut saavutades väga õnnelikud, ning kui meile langeb osaks midagi soovimatut, oleme me ahastuses. Ent kui me viibime vaimsel tasandil, ei lase me ennast sellistest asjadest häirida. Et jõuda vaimsele tasandile, peame me aga siduma end alati Jumala pühendunud teenimisega. Kṛṣṇa vankumatu pühendunud teenimine tähendab üheksa pühendunud teenimise protsessi praktiseerimist. Need üheksa protsessi – laulmine, kuulamine, jumaluse teenimine, lugupidamise avaldamine jne – on ära toodud üheksanda peatüki viimases värsis. Inimene peab neid üheksat protsessi järgima.

Kai žmogus įpranta gyventi dvasiškai, suprantama, jis nenori būti drauge su materialistais, nes tokia bendrija jam ne prie širdies. Save patikrinti galėtume atkreipdami dėmesį į tai, ar linkstame gyventi nuošalioje vietoje, atsisakę nepageidautinos draugijos. Natūralu, kad bhaktas nelinkęs vaikščioti į kiną ar į priėmimus, nelinkęs sportuoti, jei tai nėra būtina, nes jis supranta, kad tai tuščias laiko švaistymas. Daugelis mokslininkų tyrinėtojų ir filosofų nagrinėja lytinį gyvenimą ar kitas problemas, tačiau, pasak „Bhagavad- gītos“, tokio pobūdžio tyrimai ir samprotavimai beverčiai. Šiaip ar taip, tai gryniausi niekai. Pasak „Bhagavad-gītos“, pasitelkus filosofinę įžvalgą reikia tirti sielos prigimtį. Tyrimus reikia atlikti stengiantis suprasti savąjį „aš“. Štai kas čia rekomenduojama.

Kui inimene on harjunud järgima vaimse elu põhimõtteid, ei taha ta enam omada suhteid materialistlike inimestega. Sellised suhted muutuvad talle vastumeelseteks. Me võime ise hinnata oma arengut, küsides, kuivõrd tugevat tahet me omame elamaks üksildases paigas, vabana soovimatust suhtlusest. Loomulikult ei tunne pühendunu kiindumust ebavajaliku sportimise, kinos käimise või mõne seltskondliku ürituse nautimise suhtes, sest ta mõistab, et see on vaid aja raiskamine. Maailmas on palju õpetlasi ja filosoofe, kes uurivad seksuaalelu või muud taolist, kuid „Bhagavad-gītā" õpetuse kohaselt ei oma taolised uuringud või filosoofilised spekulatsioonid mitte mingit väärtust. See on rohkemal või vähemal määral mõttetu töö. „Bhagavad-gītā" õpetuse kohaselt peaks inimene filosoofiliste teadmiste abil uurima hinge olemust. Nagu soovitatud antud värsis, peaks inimene uurima, milline on tema tegelik olemus.

O dėl dvasinės savivokos, tai šiuose posmuose aiškiai pasakyta, kad šiuo požiūriu bhakti-yoga itin paranki. Iškilus klausimui dėl pasiaukojimo, turi būti įvertinamas Supersielos ir individualios sielos savitarpio ryšys. Supersiela ir individuali siela negali būti viena, bent jau pagal bhakti, pasiaukojimo tarnystės, sampratą. Čia aiškiai sakoma, kad individualios sielos tarnystė Aukščiausiajai Sielai yra amžina – nityam. Taigi bhakti, pasiaukojimo tarnystė, yra amžina. Reikia būti filosofiškai tuo įsitikinus.

Mis puutub eneseteadvustamisse, siis on siinkohal selgelt öeldud, et selle eesmärgi saavutamiseks on eriti kasulik praktiseerida bhakti-joogat. Kui räägitakse pühendunud teenimisest, tuleb arvesse võtta Ülihinge ning individuaalse hinge vastastikuseid suhteid. Individuaalne hing ning Ülihing ei saa olla üks ja seesama, vähemasti mitte bhakti, pühendumusliku elukäsitluse kohaselt. Siin öeldakse selgelt, et Kõrgeima Hinge teenimine individuaalse hinge poolt on igavene, nityam. Seega on bhakti ehk pühendunud teenimine igavene. Inimene peaks alati kindlaks jääma sellele filosoofilisele veendumusele.

Tai paaiškinama „Śrīmad-Bhāgavatam“ (1.2.11): vadanti tat tattva-vidas tatvaṁ yaj jñānam advayam. „Tie, kurie iš tikrųjų pažino Absoliučią Tiesą, supranta, kad Aukščiausiasis pažįstamas trimis aspektais: kaip Brahmanas, Paramātmā ir Bhagavānas.“ Bhagavāno pažinimas – aukščiausia Absoliučios Tiesos pažinimo viršūnė, tad reikėtų pasiekti šį Aukščiausiojo Dievo Asmens suvokimo lygmenį ir atsidėti pasiaukojimo tarnystei Viešpačiui. Toks yra žinojimo tobulumas.

Seda selgitatakse „Śrīmad-Bhāgavatamis" (1.2.11): vadanti tat tattva- vidas tattvaṁ yaj jñānam advayam. „Need, kes tõepoolest tunnevad Absoluutset Tõde, teavad, et seda teadvustatakse kolmel eri tasandil, nimelt Brahmanina, Paramātmāna ja Bhagavānina." Bhagavān on Absoluutse Tõe teadvustamise viimane aste, seepärast peaks inimene püüdma jõuda Jumala Kõrgeima Isiksuse mõistmise tasandile ning rakendama end Jumala pühendunud teenimisse. See on teadmiste täiuslikkus.

Aukščiausiosios Tiesos pažinimo procesas yra tartum laiptai, kurie prasideda pirmuoju aukštu – nuolankumo praktika, ir baigiasi paskutiniuoju – Absoliutaus Dievo Asmens suvokimu. Daugelis, kopdami Aukščiausiosios Tiesos pažinimo laiptais, pasiekė pirmąjį, antrąjį, trečiąjį etc. aukštus, tačiau kol neužkopiama į paskutinį aukštą, kuris reiškia Kṛṣṇos suvokimą, tol žinojimo lygis žemas. Kas nori varžytis su Dievu ir tuo pat metu daryti pažangą dvasinio gyvenimo srityje, tas patirs nesėkmę. Čia aiškiai pasakyta, kad be nuolankumo pažinimas išties neįmanomas. Save laikyti Dievu – didžiausias išpuikimas. Nors gyvoji esybė nuolat patiria griežtų materialios gamtos dėsnių smūgius, vis dėlto per savo neišmanymą vis dar galvoja: „aš – Dievas“. Todėl žinojimas prasideda nuolankumu – amānitva. Reikia būti nuolankiam ir suprasti, kad esi pavaldus Aukščiausiajam Viešpačiui. Kas sukyla prieš Aukščiausiąjį Viešpatį, tas pakliūva materialios gamtos valdžion. Šią tiesą reikia suprasti ir būti tvirtai ja įsitikinus.

See Kõrgeima Tõe, Jumala Absoluutse Isiksuse teadvustamise protsess, mis algab alandlikkusest, on kui trepp, mis juhib inimese esimeselt korruselt ülemistele. Hetkel viibivad paljud inimesed selle trepi esimestel astmetel, mõned on jõudnud teisele korrusele jne, kuid seni, kuni inimene pole jõudnud viimasele korrusele, Kṛṣṇa mõistmiseni, ei ole tema teadmised veel täiuslikud. Inimene, kes tahab arendada vaimseid teadmisi, kuid samal ajal konkureerida Jumalaga, ei saavuta mingit edu. Siin öeldakse selgelt, et alandlikkuseta pole võimalik jõuda asjade tegeliku olemuse mõistmiseni. Kõrkuse tipp on pidada ennast Jumalaks. Ehkki elusolend saab pidevalt materiaalse looduse rangete seaduste käest valusaid lööke, arvab ta oma teadmatuse tõttu ikkagi: „Mina olen Jumal." Teadmiste omandamine saab seega alguse amānitvast, alandlikkusest. Inimene peab olema alandlik ning teadma, et ta on Kõigekõrgemale Jumalale alluv. Keeldudes allumast Kõigekõrgemale Jumalale, satub inimene materiaalse looduse alluvusse. Igaüks peaks teadma seda tõde ning olema selles veendunud.