TEXT 23

Tekstas

Tekst

upadraṣṭānumantā ca
bhartā bhoktā maheśvaraḥ
paramātmeti cāpy ukto
dehe ’smin puruṣaḥ paraḥ

Synonyms

upadraṣṭā — liudininkas; anumantā — leidžiantysis; ca — taip pat; bhartā — šeimininkas; bhoktā — aukščiausias besimėgaujantis subjektas; mahā- īśvaraḥ — Aukščiausiasis Viešpats; parama-ātmā — Supersiela; iti — taip pat; ca — ir; api — tikrai; uktaḥ — sakoma; dehe — kūne; asmin — šiame; puruṣaḥ — besimėgaujantis subjektas; paraḥ — transcendentalus.

upadraṣṭā — den, der bevidner; anumantā — den, der tillader; ca — også; bhartā — Herren; bhoktā — den Højeste Nyder; mahā-īśvaraḥ — den Højeste Herre; parama-ātmā — Oversjælen; iti — således; ca — også; api — afgjort; uktaḥ — kaldes; dehe — i kroppen; asmin — i denne; puruṣaḥ — nyder; paraḥ — den transcendentale.

Translation

Šiame kūne glūdi dar ir kitas, transcendentalus besimėgaujantis subjektas – Viešpats, aukščiausias savininkas, kuris stebi ir leidžia. Jis vadinasi Supersiela.

Og dog findes der i denne krop en anden, en transcendental nyder, der er Herren, den højeste ejer, der eksisterer som vidnet og den, der giver tilladelse, og som er kendt som Oversjælen.

Purport

KOMENTARAS: Posmas teigia, kad Supersiela, nuolat lydinti individualią sielą, yra Aukščiausiojo Viešpaties reprezentacija. Supersiela – ne paprasta gyvoji esybė. Filosofai monistai pripažįsta tik vieną subjektą, pažįstantį kūną, ir mano, kad individuali siela nesiskiria nuo Supersielos. Norėdamas nušviesti šį klausimą, Viešpats sako, kad kiekviename kūne Jį atstovauja Paramātmā. Jis skiriasi nuo individualios sielos. Jis – para, transcendentalus. Individuali siela mėgaujasi tam tikrame veiklos lauke, tuo tarpu Supersiela egzistuoja kūne ne kaip ribotas besimėgaujantis subjektas ar kūno veiklos dalyvis, bet kaip aukščiausias besimėgaujantis subjektas, kuris stebi, prižiūri ir leidžia. Ji vadinasi ne ātmā, o Paramātmā. Ji – transcendentali. Taigi visiškai aišku, kad ātmā ir Paramātmā visiškai skirtingos. Supersielos, Paramātmos, rankos ir kojos yra visur, o individualios sielos – ne. Kadangi Paramātmā – Aukščiausiasis Viešpats, ji glūdi individualioje sieloje ir sankcionuoja jos norus gauti materialius malonumus. Be Aukščiausiosios Sielos leidimo individuali siela negali nieko. Individą vadina bhukta, globotiniu, o Viešpatį – bhokta, globėju. Gyvųjų esybių – nesuskaičiuojama daugybė, ir visose jose Viešpats glūdi kaip draugas.

FORKLARING: Her står der, at Oversjælen, der altid er hos den individuelle sjæl, er den Højeste Herres repræsentant. Han er intet almindeligt levende væsen. Eftersom de monistiske filosoffer anser kroppens kendere for at være én, tror de, at der ingen forskel er på Oversjælen og den individuelle sjæl. For at præcisere dette forklarer Herren, at Han er repræsenteret som Paramātmā i alle kroppe. Han er forskellig fra den individuelle sjæl. Han er paraḥ eller transcendental. Den individuelle sjæl nyder et bestemt handlingsfelts aktiviteter, men Oversjælen er der ikke som en begrænset nyder eller tager del i kropslige aktiviteter. Han er der som den, der bevidner, tilser og tillader, og som den højeste nyder. Hans navn er Paramātmā, ikke ātmā, og Han er transcendental. Det er helt tydeligt, at ātmā og Paramātmā er forskellige. Oversjælen, Paramātmā, har ben og hænder overalt, men det har den individuelle sjæl ikke. Og eftersom Paramātmā er den Højeste Herre, er Han til stede i det indre for at godkende det levende væsens begær efter materiel nydelse. Uden den Højeste Sjæls tilladelse kan den individuelle sjæl intet foretage sig. Den individuelle sjæl er bhukta eller den, der bliver opretholdt, mens Herren er bhoktā, den, der opretholder. Der findes utallige levende væsener, og Han er til stede i dem alle som en ven.

Iš tikrųjų, kiekviena individuali gyvoji esybė – amžina neatskiriama Aukščiausiojo Viešpaties dalelė ir abu juos sieja labai artimos draugystės saitai. Tačiau gyvoji esybė linkusi nepaisyti Aukščiausiojo Viešpaties leidimų ir veikti savarankiškai, siekdama viešpatauti gamtoje. Ji turi šį polinkį, todėl vadinama Aukščiausiojo Viešpaties ribine energija. Gyvoji esybė gali egzistuoti ir materialioje, ir dvasinėje energijose. Kol ją sąlygoja materiali energija, Aukščiausiasis Viešpats, kaip draugas, Supersiela, būna su gyvąja esybe tam, kad padėtų jai sugrįžti į dvasinę energiją. Viešpats visada labai nori sugrąžinti ją į dvasinę energiją. Tačiau turėdama šiokią tokią nepriklausomybę, individuali esybė atsisakinėja kontaktų su dvasine šviesa. Piktnaudžiavimas nepriklausomybe ir yra priežastis, dėl kurios ji kovoja su sąlygojančia materialia gamta. Todėl Viešpats visada jai teikia nurodymus ir iš vidaus, ir iš išorės. Jo nurodymai iš išorės – „Bhagavad-gītos“ tiesos, o iš vidaus Jis stengiasi įtikinti gyvąją esybę, jog materiali veikla nesuteiks jai tikro džiaugsmo. „Mesk visa tai ir savo tikėjimą nukreipk į Mane. Tada būsi laimingas,“ – sako Jis. Taigi protingas žmogus, savo tikėjimą nukreipiantis į Paramātmą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, eina į palaimingą ir kupiną žinojimo amžiną gyvenimą.

Faktum er, at hvert eneste individuelt levende væsen er en evig uadskillelig del af den Højeste Herre, og begge er de meget nært forbundne som venner. Men det levende væsen er tilbøjelig til at afvise den Højeste Herres tilladelse og handle egensindigt i et forsøg på at herske over naturen, og fordi han har denne tendens, kaldes han for den Højeste Herres marginale energi. Det levende væsen kan befinde sig enten i den materielle energi eller i den åndelige energi. Så længe han er betinget af den materielle energi, bliver den Højeste Herre, Oversjælen, hos ham som hans ven blot for at få ham til at vende tilbage til den åndelige energi. Herren er altid ivrig efter at få det levende væsen tilbage til den åndelige energi, men på grund af sin lille uafhængighed afviser det individuelle væsen hele tiden at lade sig forbinde med det åndelige lys. Denne misbrug af uafhængighed er årsagen til hans materielle kamp i den betingede natur. Derfor giver Herren konstant instruktioner både indefra og udefra. Han giver instruktioner udefra i form af Bhagavad- gītā, og indefra forsøger Han at overbevise det levende væsen om, at hans aktiviteter på det materielle felt ikke er befordrende for virkelig lykke. “Bare opgiv det og ret din tro mod Mig, så bliver du lykkelig,” opfordrer Han. På den måde begynder den intelligente person, der sætter sin lid til Paramātmā eller Guddommens Højeste Personlighed, at gøre fremskridt mod et lyksaligt, evigt og kundskabsfyldt liv.