TEXT 21

Tekstas

Text

kārya-kāraṇa-kartṛtve
hetuḥ prakṛtir ucyate
puruṣaḥ sukha-duḥkhānāṁ
bhoktṛtve hetur ucyate

Synonyms

kārya — pasekmę; kāraṇa — ir priežastį; kartṛtve — kuriant; hetuḥ — įrankis; prakṛtiḥ — materiali gamta; ucyate — sakoma, yra; puruṣaḥ — gyvoji esybė; sukha — laimę; duḥkhānām — ir kančią; bhoktṛtve — patiriant; hetuḥ — įrankis; ucyate — sakoma, yra.

kārya — of effect; kāraṇa — and cause; kartṛtve — in the matter of creation; hetuḥ — the instrument; prakṛtiḥ — material nature; ucyate — is said to be; puruṣaḥ — the living entity; sukha — of happiness; duḥkhānām — and distress; bhoktṛtve — in enjoyment; hetuḥ — the instrument; ucyate — is said to be.

Translation

Sakoma, kad gamta – visų materialių priežasčių ir pasekmių priežastis, o gyvoji esybė – kančių bei malonumų, patiriamų šiame pasaulyje, priežastis.

Nature is said to be the cause of all material causes and effects, whereas the living entity is the cause of the various sufferings and enjoyments in this world.

Purport

KOMENTARAS: Materiali gamta lemia gyvųjų esybių kūnų ir juslių įvairovę. Iš viso egzistuoja 8400000 gyvybės rūšių. Šią įvairovę sukūrė materiali gamta. Rūšys atsiranda dėl įvairiausių gyvosios esybės jutiminių troškimų. Noras turėti kurį nors juslinį malonumą lemia jos kūno tipą. Patekusi į kurį nors kūną, ji patiria įvairiausius džiaugsmus ir kančias. Materialų džiaugsmą ar kančią sukelia kūnas, o ne ji pati ar jos tikroji prigimtis. Be abejo, pirminis jos būvis yra kupinas džiaugsmo, todėl šis būvis – tikrasis. Trokšdama viešpatauti materialioje gamtoje, gyvoji esybė patenka į materialų pasaulį. Dvasiniame pasaulyje nėra troškimo viešpatauti. Dvasinis pasaulis tyras, o materialiame pasaulyje kūno malonumus kiekvienas pelnosi nuožmia kova. Tiksliau sakant, kūnas – tai juslių paseka. Juslės – įrankis norams tenkinti. Taigi materiali gamta gyvajai esybei suteikia kompleksą priemonių – kūną ir jusles tarnaujančias kaip įrankiai. Kitas posmas paaiškins, kad gyvoji esybė gauna aplinkybių palaiminimą ar prakeikimą, atsižvelgiant į jos ankstesnius norus ir poelgius. Pagal norus ir poelgius materiali gamta suteikia vienokią ar kitokią gyvenimo aplinką. Priežastis, dėl kurios gyvoji būtybė patenka į vienokią ar kitokią gyvenimo aplinką su jos džiaugsmais ir kančiomis, yra pati būtybė. Kai ji tik patenka į kokios nors rūšies individualų kūną, tuoj pat paklūsta gamtai, nes kūnas materialus ir veikia pagal gamtos dėsnius. Tokia gyvoji esybė jau nebegali keisti gamtos dėsnių. Tarkim, ji patenka į šuns kūną; vos tik į jį patekusi, ji ima elgtis šuniškai, kitaip elgtis ji negali. Patekusi į kiaulės kūną, ji priversta ėsti išmatas ir būti kiaule. Jei ji patenka į pusdievio kūną, jos elgesį lemia pusdievio kūnas. Toks jau gamtos dėsnis. Tačiau visomis aplinkybėmis individualią sielą lydi Supersiela. Vedos („Muṇḍaka Upaniṣada“ 3.1.1) šią mintį aiškina taip: dvā suparṇā sayujā sakhāyaḥ. Aukščiausiasis Viešpats toks maloningas gyvajai esybei, jog visada ir bet kokiomis aplinkybėmis lydi individualią sielą kaip Supersiela, ar Paramātmā.

The different manifestations of body and senses among the living entities are due to material nature. There are 8,400,000 different species of life, and these varieties are creations of the material nature. They arise from the different sensual pleasures of the living entity, who thus desires to live in this body or that. When he is put into different bodies, he enjoys different kinds of happiness and distress. His material happiness and distress are due to his body, and not to himself as he is. In his original state there is no doubt of enjoyment; therefore that is his real state. Because of the desire to lord it over material nature, he is in the material world. In the spiritual world there is no such thing. The spiritual world is pure, but in the material world everyone is struggling hard to acquire different kinds of pleasures for the body. It might be more clear to state that this body is the effect of the senses. The senses are instruments for gratifying desire. Now, the sum total – body and instrument senses – is offered by material nature, and as will be clear in the next verse, the living entity is blessed or damned with circumstances according to his past desire and activity. According to one’s desires and activities, material nature places one in various residential quarters. The being himself is the cause of his attaining such residential quarters and his attendant enjoyment or suffering. Once placed in some particular kind of body, he comes under the control of nature because the body, being matter, acts according to the laws of nature. At that time, the living entity has no power to change that law. Suppose an entity is put into the body of a dog. As soon as he is put into the body of a dog, he must act like a dog. He cannot act otherwise. And if the living entity is put into the body of a hog, then he is forced to eat stool and act like a hog. Similarly, if the living entity is put into the body of a demigod, he must act according to his body. This is the law of nature. But in all circumstances, the Supersoul is with the individual soul. That is explained in the Vedas (Muṇḍaka Upaniṣad 3.1.1) as follows: dvā suparṇā sayujā sakhāyaḥ. The Supreme Lord is so kind upon the living entity that He always accompanies the individual soul and in all circumstances is present as the Supersoul, or Paramātmā.