TEXT 18

Tekstas

Texte

jyotiṣām api taj jyotis
tamasaḥ param ucyate
jñānaṁ jñeyaṁ jñāna-gamyaṁ
hṛdi sarvasya viṣṭhitam

Synonyms

jyotiṣām — visų šviesulių; api — taip pat; tat — ta; jyotiḥ — šviesos šaltinis; tamasaḥ — tamsybės; param — anapus; ucyate — sakoma, yra; jñānam — pažinimas; jñeyam — tai, kas pažįstama; jñāna-gamyam — pažinimo tikslas; hṛdi — širdyje; sarvasya — visų; viṣṭhitam — esanti.

jyotiṣām: dans tous les objets lumineux; api: aussi; tat: cela; jyotiḥ: la source de la lumière; tamasaḥ: de l’obscurité; param: au-delà; ucyate: est dit; jñānam: la connaissance; jñeyam: ce qu’il faut connaître; jnāna-gamyam: ce qu’on doit approcher par la connaissance; hṛdi: dans le cœur; sarvasya: de chacun; viṣṭhitam: situé.

Translation

Ji – visų šviesulių šviesos šaltinis. Ji – anapus materijos tamsybės ir yra neišreikšta. Ji – pažinimas, pažinimo objektas ir pažinimo tikslas. Ji glūdi kiekvieno širdyje.

Source de lumière de tout ce qui est lumineux, non manifestée et toujours située au-delà des ténèbres de la matière, l’Âme Suprême réside dans le cœur de chaque être et constitue le savoir, son objet et son but.

Purport

KOMENTARAS: Supersiela, Aukščiausiasis Dievo Asmuo – visų šviesulių, tokių kaip saulė, mėnuo, žvaigždės, šviesos šaltinis. Iš Vedų raštų sužinome, jog dvasinėje karalystėje nereikalinga nei saulė, nei mėnulis, nes viską ten nutvieskia Aukščiausiojo Viešpaties spindesys. Dvasinį Viešpaties spindesį, brahmajyoti, materialiame pasaulyje gaubia mahat- tattva – materijos pradmenys. Todėl materialiame pasaulyje mums reikia saulės, mėnulio, elektros bei kitų šviesos šaltinių. Dvasiniame pasaulyje to visai nereikia. Vedų raštuose aiškiai pasakyta, kad akinantis Jo spindesys nutvieskia viską. Todėl akivaizdu, kad Jis – ne materialaus pasaulio gyventojas. Jis gyvena dvasiniame pasaulyje, kuris yra be galo toli – dvasiniame danguje. Apie tai irgi liudija Vedų raštai. Āditya-varṇaṁ tamasaḥ parastāt („Śvetāśvatara Upaniṣada“ 3.8). Jis visad skaistus tarsi saulė, bet yra be galo toli, anapus šio materialaus pasaulio tamsybės.

L’Âme Suprême, Dieu, est la source de lumière de tous les corps célestes lumineux que sont le soleil, la lune et les étoiles. Les Écritures védiques nous apprennent que le monde spirituel, éclairé par la radiance du Seigneur Suprême, n’a nul besoin du soleil ou de la lune. Dans l’univers matériel cependant, ce brahmajyoti, la radiance spirituelle du Seigneur, est voilé par le mahat-tattva – l’ensemble des éléments matériels. Aussi, diverses sources lumineuses, telles que le soleil, la lune ou l’énergie électrique, sont donc nécessaires. Les Textes védiques établissent clairement que dans le monde spirituel toute chose est éclairée par la brillante radiance du Seigneur. Il est donc aisé d’en conclure qu’Il n’habite pas le monde matériel. De fait, Il vit dans le monde spirituel, bien au-delà de notre univers. Les Écritures védiques (Śvetāśvatara Upaniṣad 3.8) confirment qu’ll est comparable au soleil, éternellement rayonnant, mais qu’Il Se trouve bien au-delà des ténèbres matérielles: āditya-varṇaṁ tamasaḥ parastāt.

Jo žinojimas – transcendentinis. Vedų raštai liudija, kad Brahmanas – tai koncentruota transcendentinio žinojimo išraiška. Tam, kuris nori patekti į dvasinį pasaulį, Aukščiausiasis Viešpats, kuri glūdi kiekvienoje širdyje, suteikia žinių. Viena Vedų mantrų („Śvetāśvatara Upaniṣada“ 6.18) sako: taṁ ha devam ātma-buddhi-prakāśaṁ mumukṣur vai śaraṇam ahaṁ prapadye. Jei žmogus nori išsivaduoti, jis turi atsiduoti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. O apie galutinį pažinimo tikslą Vedų raštai tvirtina: tam eva viditvāti mṛtyum eti. „Tik pažinus Jį, galima peržengti gimimo ir mirties ribas.“ („Śvetāśvatara Upaniṣada“ 3.8)

Le Seigneur dispose d’un savoir transcendantal. Les Écrits védiques attestent que le Brahman est le concentré du pur savoir spirituel. Celui qui désire ardemment atteindre le monde spirituel reçoit du Seigneur, présent dans le cœur de chacun, la connaissance nécessaire pour y parvenir. Un mantra védique (Śvetāśvatara Upaniṣad 6.18) ajoute que quiconque aspire vraiment à la libération doit s’abandonner à Dieu, la Personne Suprême: taṁ ha devam ātma-buddhi-prakāśaṁ mumukṣur vai śaraṇam ahaṁ prapadye. Quant à l’objet ultime de la connaissance, on le trouve également décrit dans les Écritures (Śvetāśvatara Upaniṣad 3.8): tam eva viditvāti mṛtyum eti – « Seul celui qui Le connaît peut franchir les frontières de la naissance et de la mort. »

Kiekvieno širdyje Jis glūdi kaip aukščiausias valdovas. Aukščiausiojo rankos ir kojos yra visur, ko negalime pasakyti apie individualią sielą. Todėl tenka pripažinti, kad veiklos lauką pažįstantys subjektai yra du: individuali siela ir Supersiela. Žmogaus rankos ir kojos lokalizuotos, o Kṛṣṇos rankos ir kojos yra visur. Tai patvirtinta „Śvetāśvatara Upaniṣadoje“ (3.17): sarvasya prabhum īśānaṁ sarvasya śaraṇaṁ bṛhat. Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Supersiela, yra prabhu – visų gyvųjų esybių šeimininkas. Todėl Jis – galutinis jų prieglobstis. Taigi nepaneigiamas yra tas faktas, kad Aukščiausioji Supersiela ir individuali siela visada skirtingos.

Le Seigneur, en tant que maître suprême, vit dans le cœur de tous les êtres. Il a des jambes et des bras, partout déployés, ce qui ne saurait être le cas, répétons-le, de l’âme infinitésimale. On doit donc admettre qu’il y a bien deux connaissants du champ d’action: l’âme infinitésimale et l’Âme Suprême. L’être distinct n’étend ses bras et ses jambes que dans un cercle relativement restreint, alors que Kṛṣṇa les déploie dans toutes les directions. La Śvetāśvatara Upaniṣad (3.17) le certifie: sarvasya prabhum iśānaṁ sarvasya śaraṇaṁ bṛhat. Dieu, la Personne Suprême, est le maître (prabhu) de toutes les entités vivantes, Il en est le refuge ultime. Ainsi, on ne saurait contester que l’âme infinitésimale et l’Âme Suprême sont toujours distinctes l’une de l’autre.