Skip to main content

TEXT 20

VERŠ 20

Tekstas

Verš

ye tu dharmāmṛtam idaṁ
yathoktaṁ paryupāsate
śraddadhānā mat-paramā
bhaktās te ’tīva me priyāḥ
ye tu dharmāmṛtam idaṁ
yathoktaṁ paryupāsate
śraddadhānā mat-paramā
bhaktās te ’tīva me priyāḥ

Synonyms

Synonyma

ye — tie, kurie; tu — tačiau; dharma — religijos; amṛtam — nektarą; idam — šį; yathā — kaip; uktam — išsakytas; paryupāsate — visiškai atsidėję; śraddadhānāḥ — su tikėjimu; mat-paramāḥ — laikydami Mane, Aukščiausiąjį Viešpatį, visa kuo; bhaktāḥ — bhaktai; te — jie; atīva — ypatingai; me — Man; priyāḥ — brangūs.

ye — tí, ktorí; tu — ale; dharma — náboženstvo; amṛtam — nektár; idam — túto; yathā — tak; uktam — hovorí; paryupāsate — plne zapojený; śraddadhānāḥ — s vierou; mat-paramāḥ — považuje Mňa, Najvyššieho Pána, za všetko na svete; bhaktāḥ — oddaní; te — oni; atīva — obzvlášť; me — Mne; priyāḥ — drahí.

Translation

Překlad

Kas su tikėjimu eina šiuo amžinu pasiaukojimo tarnystės keliu ir tam atiduoda visas savo jėgas, kas mato Manyje aukščiausią tikslą, tie ypatingai brangūs Man.

Nadovšetko sú Mi milí tí, ktorí naplnení vierou kráčajú odvekou cestou oddanej služby a Mňa si zvolili za svoj najvyšší cieľ.“

Purport

Význam

KOMENTARAS: Šiame skyriuje, pradedant nuo antrojo teksto žodžių mayy āveśya mano ye mām („sutelkdami protą į Mane“) iki paskutiniojo posmo žodžių ye tu dharmāmṛtam („ši amžinosios veiklos religija“), Aukščiausiasis Viešpats aiškino transcendentinės tarnystės metodus, leidžiančius ateiti pas Jį. Tuos metodus Viešpats labai vertina, ir Jis sveikina juos pasirenkančius. Į Arjunos klausimą, kas geriau, ar eiti beasmenio Brahmano pažinimo keliu, ar asmeniškai tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Viešpats labai aiškiai, nepalikdamas jokių abejonių, atsakė, kad pats geriausias iš visų dvasinio pažinimo metodų – pasiaukojimo tarnystė Dievo Asmeniui. Kitaip sakant, šis skyrius parodo, kad žmogus geroje draugijoje išsiugdo tyros pasiaukojimo tarnystės poreikį ir todėl kreipiasi į bona fide dvasinį mokytoją, pradeda jo klausytis ir šlovinti Viešpatį bei su tikėjimu, meile ir pasišventimu laikytis pasiaukojimo tarnystės reguliuojamų principų. Taip jis įsijungia į transcendentinę tarnystę Viešpačiui. Toks kelias siūlomas šiame skyriuje, todėl nėra jokios abejonės, kad pasiaukojimo tarnystė yra vienintelis absoliutus savęs pažinimo kelias, skirtas Aukščiausiajam Dievo Asmeniui pasiekti. Kaip rašoma šiame skyriuje, impersonalus Aukščiausiosios Tiesos suvokimas gali būti rekomenduojamas tik tol, kol žmogus visų savo jėgų neatidavė dvasinei savivokai. Žodžiu tol, kol nėra progos bendrauti su tyru bhaktu, gali būti naudinga ir impersonali samprata. Kai žmogus impersonaliai traktuoja Absoliučią Tiesą, jis dirba atsisakydamas savo veiklos rezultatų, medituoja ir gilina žinojimą, idant pažintų dvasią ir materiją. Tai reikalinga iki užsimezga bendravimas su tyru bhaktu. Laimei, jeigu išsiugdomas noras tiesiogiai atlikti tyrą Kṛṣṇos sąmonės pasiaukojimo tarnystę, tuomet jau nereikia pereiti laipsniško dvasinio pažinimo proceso. Pasiaukojimo tarnystė, kaip ją aprašo šeši viduriniai „Bhagavad-gītos“ skyriai, labiau atitinka žmogaus prigimtį. Nebereikia rūpintis materialiais gyvenimo poreikiais, Viešpaties malone visa tai ateina savaime.

Počnúc druhým veršom mayy āveśya mano ye mām — „upni svoju myseľ na Mňa,“ až po ye tu dharmāmṛtam idam — „toto náboženstvo večnej činnosti,“ Najvyšší Pán vysvetľuje cestu večnej transcendentálnej oddanej služby, ktorou Ho možno dosiahnuť. Táto cesta je Kṛṣṇovi veľmi milá a Kṛṣṇa prijíma všetkých, ktorí sa ňou uberajú. Arjuna sa pýtal, kto je lepší — či ten, kto sa uberá cestou neosobného Brahmanu, alebo ten, kto osobne slúži Najvyššej Božskej Osobnosti. Śrī Kṛṣṇa mu dal podrobnú odpoveď. Nesporne niet lepšej cesty vedúcej k sebarealizácii, než je oddaná služba. Inými slovami, v tejto kapitole je potvrdené, že v dobrej spoločnosti sa v človeku vyvíja túžba oddane a láskyplne slúžiť Pánovi, prijať pravého duchovného učiteľa a pod jeho vedením načúvať a ospevovať Najvyššieho Pána a dodržiavať základné pravidlá oddanej služby s vierou a oddanosťou, a tak sa zapojiť do transcendentálnej služby Pánovi. Táto cesta je v tejto kapitole odporúčaná a niet pochybností o tom, že oddaná služba je jedinou absolútnou cestou vedúcou k sebarealizácii a k Najvyššej Božskej Osobnosti. Inými slovami, neosobné poňatie nám môže vyhovovať dovtedy, kým sa nám nenaskytne príležitosť styku s čistým oddaným. Ten, kto chápe Najvyššiu Absolútnu Pravdu neosobne, by mal pracovať bez túžby po plodoch, meditovať a rozvíjať poznanie, aby pochopil rozdiel medzi hmotnou a duchovnou energiou. Je to potrebné len dovtedy, kým sa človek nestretne s čistým oddaným. Ak v sebe prebudíme túžbu slúžiť priamo Kṛṣṇovi, s láskou a oddanosťou, nemusíme sa viac trápiť na ceste postupnej duchovnej realizácie, pretože oddaná služba, tak ako je popísaná v prostredných šiestich kapitolách Bhagavad-gīty, je oveľa príjemnejšia. Nemusíme sa starať o to, ako udržať telo a dušu pohromade, pretože všetko sa vyrieši automaticky milosťou Boha.

Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti dvyliktąjį „Śrīmad Bhagavad-gītos“ skyrių, pavadintą „Pasiaukojimo tarnystė“.

Takto končia Bhaktivedantove výklady k dvanástej kapitole Śrīmad Bhagavad-gīty, nazvanej „Oddaná služba.“