TEXT 1

Tekstas

Text

arjuna uvāca
evaṁ satata-yuktā ye
bhaktās tvāṁ paryupāsate
ye cāpy akṣaram avyaktaṁ
teṣāṁ ke yoga-vittamāḥ

Synonyms

arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; evam — taip; satata — visada; yuktāḥ — užsiėmę; ye — tie, kurie; bhaktāḥ — bhaktai; tvām — Tave; paryupāsate — teisingai garbina; ye — tie, kurie; ca — taip pat; api — vėl; akṣaram — virš juslių; avyaktam — neišreikštą; teṣām — iš jų; ke — kas; yoga-vit-tamāḥ — tobuliausi yogos žinovai.

arjunaḥ uvāca — Arjuna said; evam — thus; satata — always; yuktāḥ — engaged; ye — those who; bhaktāḥ — devotees; tvām — You; paryupāsate — properly worship; ye — those who; ca — also; api — again; akṣaram — beyond the senses; avyaktam — the unmanifested; teṣām — of them; ke — who; yoga-vit-tamāḥ — the most perfect in knowledge of yoga.

Translation

Arjuna paklausė: Kuriuos laikyti tobulesniais – ar visada deramai, su pasiaukojimu tarnaujančius Tau, ar garbinančius beasmenį Brahmaną, neišreikštąjį?

Arjuna inquired: Which are considered to be more perfect, those who are always properly engaged in Your devotional service or those who worship the impersonal Brahman, the unmanifested?

Purport

KOMENTARAS: Kṛṣṇa jau kalbėjo apie asmenišką, beasmenį ir kosminį aspektus bei apibūdino bhaktų ir yogų kategorijas. Įprasta transcendentalistus skirstyti į dvi grupes: impersonalistus ir personalistus. Bhaktas personalistas visas savo jėgas skiria tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui. Impersonalistas taip pat tarnauja Viešpačiui, tačiau netiesiogiai: jis medituoja beasmenį Brahmaną, neišreikštąjį.

Kṛṣṇa has now explained about the personal, the impersonal and the universal and has described all kinds of devotees and yogīs. Generally, the transcendentalists can be divided into two classes. One is the impersonalist, and the other is the personalist. The personalist devotee engages himself with all energy in the service of the Supreme Lord. The impersonalist also engages himself, not directly in the service of Kṛṣṇa but in meditation on the impersonal Brahman, the unmanifested.

Iš šio skyriaus sužinosime, jog iš įvairiausių Absoliučios Tiesos suvokimo metodų bhakti-yoga, pasiaukojimo tarnystė, yra aukščiausia. Jei žmogus nori užmegzti ryšius su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu, jis turi įsijungti į pasiaukojimo tarnystę.

We find in this chapter that of the different processes for realization of the Absolute Truth, bhakti-yoga, devotional service, is the highest. If one at all desires to have the association of the Supreme Personality of Godhead, then he must take to devotional service.

Žmonės, tiesiogiai garbinantys Aukščiausiąjį Viešpatį per pasiaukojimo tarnystę, vadinami personalistais, o medituojantys beasmenį Brahmaną – impersonalistais. Taigi Arjuna ir klausia, kuris kelias geresnis. Absoliučiai Tiesai pažinti yra įvairių būdų, ir šiame skyriuje Kṛṣṇa nurodo, kad bhakti-yoga, arba pasiaukojimo tarnystė Jam – visų aukščiausia. Tai pats tiesiausias ir lengviausias kelias bendrauti su Dievu.

Those who worship the Supreme Lord directly by devotional service are called personalists. Those who engage themselves in meditation on the impersonal Brahman are called impersonalists. Arjuna is here questioning which position is better. There are different ways to realize the Absolute Truth, but Kṛṣṇa indicates in this chapter that bhakti-yoga, or devotional service to Him, is the highest of all. It is the most direct, and it is the easiest means for association with the Godhead.

Antrame „Bhagavad-gītos“ skyriuje Aukščiausiasis Viešpats aiškino, kad gyvoji esybė – ne materialus kūnas, o dvasinė kibirkštis. O Absoliuti Tiesa – tai dvasinė visuma. Septintame skyriuje Jis kalbėjo apie gyvąją esybę, kaip apie neatskiriamą aukščiausios visumos dalelę, ir patarė skirti visą dėmesį visumai. Aštuntame skyriuje vėlgi sakoma, kad kiekvienas, kas palieka kūną galvodamas apie Kṛṣṇą, tuoj pat patenka į dvasinį dangų, į Kṛṣṇos buveinę, o šešto skyriaus pabaigoje Viešpats aiškiai sako, kad tas, kuris visada galvoja apie Kṛṣṇą, yra tobuliausias iš visų yogų. Tad, iš esmės, kiekvienas skyrius daro išvadą, kad reikia būti prisirišus prie Kṛṣṇos asmeniško pavidalo, nes tai – aukščiausias dvasinis pažinimas.

In the Second Chapter of Bhagavad-gītā, the Supreme Lord explained that a living entity is not the material body; he is a spiritual spark. And the Absolute Truth is the spiritual whole. In the Seventh Chapter He spoke of the living entity as being part and parcel of the supreme whole and recommended that he transfer his attention fully to the whole. Then again in the Eighth Chapter it was said that anyone who thinks of Kṛṣṇa at the time of quitting his body is at once transferred to the spiritual sky, to the abode of Kṛṣṇa. And at the end of the Sixth Chapter the Lord clearly said that of all yogīs, one who always thinks of Kṛṣṇa within himself is considered the most perfect. So in practically every chapter the conclusion has been that one should be attached to the personal form of Kṛṣṇa, for that is the highest spiritual realization.

Vis dėlto yra tokių, kurie nejunta potraukio Kṛṣṇos asmeniškam pavidalui. Jie tokie abejingi Kṛṣṇos asmeniškam pavidalui, kad rengdami komentarus „Bhagavad-gītai“ stengiasi ir kitus atitraukti nuo Jo, nukreipti jų pasiaukojimą į beasmenį brahmajyoti. Jie mieliau medituoja beasmenį, juslėms nepasiekiamą, neišreikštą Absoliučios Tiesos pavidalą.

Nevertheless, there are those who are not attached to the personal form of Kṛṣṇa. They are so firmly detached that even in the preparation of commentaries to Bhagavad-gītā they want to distract other people from Kṛṣṇa and transfer all devotion to the impersonal brahma-jyotir. They prefer to meditate on the impersonal form of the Absolute Truth, which is beyond the reach of the senses and is not manifest.

Taigi yra dvi transcendentalistų grupės. Arjuna stengiasi suprasti, kuris jų pasirinktų kelių lengvesnis ir kuri grupė – tobulesnė. Kitaip sakant, jis stengiasi išsiaiškinti savo padėtį, nes jam malonesnis Kṛṣṇos asmeniškas pavidalas, o ne beasmenis Brahmanas. Jis nori įsitikinti, ar jo padėtis yra patikima. Labai sunku medituoti beasmenę Aukščiausiojo Viešpaties apraišką, egzistuojančią materialiame ir dvasiniame pasaulyje. Iš tikrųjų tobulai suvokti beasmenį Aukščiausiosios Tiesos aspektą neįmanoma. Todėl Arjuna tarsi nori pasakyti: „Kam veltui gaišti laiką?“ Vienuoliktame skyriuje rašoma, kad Arjuna patiria, jog geriausia prisirišti prie Kṛṣṇos asmeniško pavidalo, kadangi taip savaime pažįstami kiti pavidalai ir niekas netrukdo mylėti Kṛṣṇą. Šis svarbus klausimas, kurį Arjuna uždavė Kṛṣṇai, padeda išsiaiškinti skirtumą tarp impersonalios ir personalios Absoliučios Tiesos sampratų.

And so, factually, there are two classes of transcendentalists. Now Arjuna is trying to settle the question of which process is easier and which of the classes is most perfect. In other words, he is clarifying his own position because he is attached to the personal form of Kṛṣṇa. He is not attached to the impersonal Brahman. He wants to know whether his position is secure. The impersonal manifestation, either in this material world or in the spiritual world of the Supreme Lord, is a problem for meditation. Actually, one cannot perfectly conceive of the impersonal feature of the Absolute Truth. Therefore Arjuna wants to say, “What is the use of such a waste of time?” Arjuna experienced in the Eleventh Chapter that to be attached to the personal form of Kṛṣṇa is best because he could thus understand all other forms at the same time and there was no disturbance to his love for Kṛṣṇa. This important question asked of Kṛṣṇa by Arjuna will clarify the distinction between the impersonal and personal conceptions of the Absolute Truth.