TEXT 37

Tekstas

Texte

kasmāc ca te na nameran mahātman
garīyase brahmaṇo ’py ādi-kartre
ananta deveśa jagan-nivāsa
tvam akṣaraṁ sad-asat tat paraṁ yat

Synonyms

kasmāt — kodėl; ca — taip pat; te — Tau; na — ne; nameran — jie turi reikšti tinkamą pagarbą; mahā-ātman — o didysis; garīyase — kuris esi geresnis; brahmaṇaḥ — už Brahmą; api — nors; ādi-kartre — aukščiausiam kūrėjui; ananta — o beribi; deva-īśa — o dievų Dieve; jagat-nivāsa — o visatos prieglobsti; tvam — Tu esi; akṣaram — neišsenkantis; sat-asat — priežasčiai ir pasekmei; tat param — transcendentalus; yat — kadangi.

kasmāt: pourquoi; ca: aussi; te: à Toi; na: ne pas; nameran: ils offriraient leur hommage; mahā-ātman: ô Toi si grand; garīyase: qui est meilleur; brahmaṇaḥ: que Brahmā; api: bien que; ādi-kartre: le créateur suprême; ananta: ô illimité; deveśa: ô souverain des devas; jagat-nivāsa: ô refuge de l’univers; tvam: Tu es; akṣaram: impérissable; sat-asat: la cause et l’effet; tat-param: transcendantal; yat: parce que.

Translation

O didysis, didingesnis ir už Brahmą, Tu – pirminis kūrėjas, tad kodėl jie neturėtų Tau pagarbiai lenktis? O beribi, dievų Dieve, visatos prieglobsti! Tu – neišsenkanti versmė, visų priežasčių priežastis, Tu transcendentalus šiai materialiai kūrinijai.

Pourquoi ne Te présenteraient-ils pas tous leur hommage, à Toi le plus grand, plus grand même que Brahmā, Toi le créateur originel. Ô Être infini, souverain des devas, refuge de l’univers ! Tu es de tout la source impérissable, la cause de toutes les causes qui transcende la matière.

Purport

KOMENTARAS: Išreikšdamas pagarbą Kṛṣṇai tokiais žodžiais Arjuna parodo, kad kiekvienas turi garbinti Kṛṣṇą. Jis – visa persmelkiantis ir Jis – visų sielų siela. Arjuna kreipiasi į Kṛṣṇą, vadindamas Jį mahātma ir tuo sakydamas, kad Kṛṣṇa – pats didžiadvasiškiausias ir beribis. Žodis ananta reiškia, kad absoliučiai viskas yra Aukščiausiojo Viešpaties valdžioje, ir kad nėra nieko, ko neapimtų Jo energija, o žodis deveśa reiškia, kad Jo valdžioje yra visi pusdieviai, ir Jis yra aukščiau jų. Jis – visos visatos prieglobstis. Be to, Arjunos manymu, natūralu, jog visos tobulos gyvosios esybės ir visi galingieji pusdieviai pagarbiai lenkiasi Kṛṣṇai, kadangi nieko nėra už Jį didingesnio. Arjuna ypač pabrėžia tai, kad Kṛṣṇa didingesnis už Brahmą, nes Jis – Brahmos kūrėjas. Brahmā gimė iš lotoso, kurio stiebas išaugo iš Garbhodakaśāyī Viṣṇu, pilnutinės Kṛṣṇos ekspansijos, bambos. Todėl ir Brahmā, ir iš Brahmos gimęs Viešpats Śiva bei kiti pusdieviai turi su pagarba lenktis Kṛṣṇai. „Śrīmad-Bhāgavatam“ sakoma, kad Viešpatį gerbia ir Viešpats Śiva, ir Brahmā, ir kiti pusdieviai. Žodis akṣaram labai reikšmingas, nes materiali kūrinija pasmerkta sunaikinimui, tačiau Viešpats anapus jos. Jis – visų priežasčių priežastis, ir todėl yra aukštesnis už visas materialios gamtos sąlygotas sielas bei už patį materialų kosminį pasaulį. Todėl Jis – visų aukščiausių Aukščiausias.

En offrant ainsi son hommage à Kṛṣṇa, Arjuna montre que le Seigneur est digne de l’adoration de tous les êtres. Il est omniprésent. Il est l’Âme de chaque âme. Arjuna s’adresse à Kṛṣṇa par les mots mahātmā, ananta et deveśa: mahātmā parce qu’Il est infini et de tous le plus magnanime; ananta car rien ne peut se soustraire à Ses énergies, à Son influence; deveśa, enfin, pour montrer qu’Il est le maître de tous les devas et qu’Il leur est supérieur. Il est le refuge de l’univers entier.

Arjuna juge tout à fait normal que tous les puissants devas et êtres accomplis Lui rendent leur hommage respectueux, car nul ne Lui est supérieur. Il mentionne en particulier que Kṛṣṇa est plus grand que Brahmā, lequel fut par Lui créé. Brahmā est né de la fleur de lotus qui pousse du nombril de Garbhodakaśāyī Viṣṇu, Lui-même émanation plénière de Kṛṣṇa. Par conséquent, Brahmā, Śiva – né de Brahmā – et tous les devas doivent Lui offrir leur hommage. Le Śrīmad-Bhāgavatam affirme que le Seigneur est adoré par Śiva, Brahmā et tous les devas.

Le mot akṣaram dans ce verset est également significatif. Il indique que le Seigneur transcende la création matérielle soumise à la destruction. Étant la cause de toutes les causes, Il est supérieur à la nature matérielle et aux âmes qu’elle conditionne. Il est donc l’Être Suprême.