TEXT 11

Tekstas

Tekst

teṣām evānukampārtham
aham ajñāna-jaṁ tamaḥ
nāśayāmy ātma-bhāva-stho
jñāna-dīpena bhāsvatā

Synonyms

teṣām — jiems; eva — tikrai; anukampā-artham — parodydamas ypatingą malonę; aham — Aš; ajñāna-jam — dėl neišmanymo kilusią; tamaḥ — tamsybę; nāśayāmi — išsklaidau; ātma-bhāva — jų širdyse; sthaḥ — glūdintis; jñāna — žinių; dīpena — žibintu; bhāsvatā — šviečiančiu.

teṣām — for dem; eva — afgjort; anukampā-artham — for at vise særlig nåde; aham — Jeg; ajñāna-jam — på grund af uvidenhed; tamaḥ — mørke; nāśayāmi — fordriver; ātma-bhāva — i deres hjerter; sthaḥ — der befinder sig; jñāna — kundskabens; dīpena — med lampen; bhāsvatā — glødende.

Translation

Norėdamas suteikti jiems ypatingą malonę, Aš, glūdėdamas jų širdyse, švytinčiu žinių žibintu išsklaidau iš neišmanymo kylančią tamsybę.

For at vise dem særlig barmhjertighed fordriver Jeg, der bor i deres hjerter, med kundskabens lysende lampe det mørke, der er født af uvidenhed.

Purport

KOMENTARAS: Kai Viešpats Caitanya Benarese kvietė visus giedoti Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, Juo sekė tūkstančiai žmonių. Labai įtakingas to meto Benareso eruditas Prakāśānanda Sarasvatis išjuokė Viešpatį Caitanyą, prikišdamas Jam sentimentalumą. Kartais filosofai kritikuoja bhaktus, tvirtindami, kad pastarieji – tamsūs neišmanėliai, o jų mąstymas naiviai sentimentalus. Iš tikrųjų taip nėra. Tarp jų yra žymių mokslininkų, kurie aukščiau kitų iškėlė pasiaukojimo Viešpačiui filosofiją. Bet jeigu bhaktas nesinaudoja jų raštais ar savo dvasinio mokytojo pagalba, tačiau nuoširdžiai atlieka pasiaukojimo tarnystę, jam padeda Pats Kṛṣṇa, kuris glūdi jo širdyje. Taigi veikiantis su Kṛṣṇos sąmone, nuoširdus bhaktas neliks be žinių. Vienintelė sąlyga – atlikti pasiaukojimo tarnystę visiškai įsisąmoninus Kṛṣṇą.

FORKLARING: Da Herren Caitanya var i Benares for at udbrede sangen af Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, blev Han fulgt af tusindvis af mennesker. Prakāśānanda Sarasvatī, der på den tid var en meget indflydelsesrig og lærd mand i Benares, hånede Herren Caitanya for at være sentimental. Māyāvādī-filosoffer kritiserer somme tider hengivne, fordi de tror, at de fleste hengivne befinder sig i uvidenhedens mørke og er filosofisk naive sentimentalister. Det er i virkeligheden ikke tilfældet. Meget, meget lærde personer har været eksponenter for hengivenhedens filosofi. Men selv om en hengiven ikke drager fordel af deres bøger eller af sin åndelige mester, hjælpes han, hvis han ellers er oprigtig i sin hengivne tjeneste, personligt af Kṛṣṇa inde fra sit hjerte. Så den oprigtige hengivne, der er engageret i Kṛṣṇa-bevidsthed, kan ikke være uden kundskab. Det eneste, der kræves, er, at man udfører hengiven tjeneste i fuld Kṛṣṇa-bevidsthed.

Šių laikų filosofai mano, jog grynasis pažinimas neįmanomas be kritinio mąstymo. Jiems Aukščiausiasis Viešpats atsako, kad Jis, kaip ir nurodoma posme, padeda tiems, kurie tyrai ir pasiaukojamai Jam tarnauja, nors gal ir nėra pakankamai išprusę ir deramai neišmano Vedų pagrindų.

Māyāvādī-filosoffer tror, at man ikke kan have ren viden uden at være analytisk. Til det svarer den Højeste Herre, at de, der er engageret i ren hengiven tjeneste, bliver som forklaret i dette vers stadigvæk hjulpet af den Højeste Gud, også selv om de er mangelfuldt uddannede eller tilmed er uden tilstrækkelig viden om de vediske principper.

Viešpats pareiškia Arjunai, jog iš esmės Aukščiausiosios Tiesos, Absoliučios Tiesos, Aukščiausiojo Dievo Asmens, neįmanoma pažinti vien filosofuojant, nes Aukščiausioji Tiesa tokia didinga, kad Jai suvokti neužtenka vien proto pastangų. Žmogus gali samprotauti milijonus metų, bet jeigu jis neatsidavė Viešpačiui ir nemyli Aukščiausiosios Tiesos, tai Aukščiausiosios Tiesos, Kṛṣṇos, niekada nesuvoks. Aukščiausiąją Tiesą, Kṛṣṇą, tegalima patenkinti pasiaukojimo tarnyste, tada Jis nesuvokiamos Savo energijos padedamas atsiskleidžia tyro bhakto širdyje. Tyras bhaktas širdyje visada turi Kṛṣṇą, kuris lyg saulė išsklaido neišmanymo tamsybę. Tuo pasireiškia ypatinga Kṛṣṇos malonė tyram bhaktui.

Herren fortæller Arjuna, at det grundliggende set er umuligt at forstå den Højeste Sandhed, den Absolutte Sandhed, Guddommens Højeste Personlighed, ved blot at spekulere, for den Højeste Sandhed er så stor, at det ikke kan lade sig gøre at forstå Ham eller nå Ham udelukkende ved en intellektuel anstrengelse. Man kan fortsætte med at spekulere i millioner af år, men hvis man ikke er en hengiven – hvis man ikke er en elsker af den Højeste Sandhed – kan man aldrig forstå Kṛṣṇa eller den Højeste Sandhed. Hengiven tjeneste er det eneste, der kan tilfredsstille den Højeste Sandhed, Kṛṣṇa, og gennem Sin ufattelige energi kan Han åbenbare Sig Selv i den rene hengivnes hjerte. Den rene hengivne har altid Kṛṣṇa i sit hjerte, og med Kṛṣṇas tilstedeværelse, der er ligesom Solen, bortvejres uvidenhedens mørke omgående. Det er den særlige nåde, Kṛṣṇa viser Sin rene hengivne.

Ne vieną milijoną kartų žmogui teko gimti ir susiteršti materija, todėl jo širdis yra sutepta materijos, tačiau pasiaukojamai tarnaujant ir nuolatos kartojant Hare Kṛṣṇa, ta suteptis greitai išnyksta, ir jis pasiekia grynojo žinojimo lygį. Galutinis tikslas, Viṣṇu, pasiekiamas tiktai kartojant šventąjį vardą ir pasiaukojamai tarnaujant, o ne spekuliatyviais samprotavimais ar ginčais. Tyram bhaktui nereikia rūpintis materialių gyvenimo poreikių patenkinimu, jam nėra dėl ko nerimauti, nes kai išsisklaido jo širdį gaubusi tamsybė, bhakto meile ir pasiaukojimo tarnyste patenkintas Aukščiausiasis Viešpats jį viskuo aprūpina. Tokia „Bhagavad-gītos“ mokymo esmė. „Bhagavad-gītos“ studijos padeda tapti visiškai atsidavusia Aukščiausiajam Viešpačiui siela ir atsidėti tyrai pasiaukojimo tarnystei. Kai Viešpats ima rūpintis atsidavusia siela, ji visiškai atsikrato bet kokių materialistinių siekių.

Vore hjerter er altid dækket af materialismens støv som følge af besmittelsen fra mange, mange millioner livs omgang med materien, men når vi engagerer os i hengiven tjeneste og konstant reciterer Hare Kṛṣṇa, letter støvet hurtigt, og vi ophøjes til stadiet af ren viden. Det endelige mål, Viṣṇu, kan kun nås ved at fremsige Hare Kṛṣṇa-mantraet og gennem hengiven tjeneste og ikke gennem intellektuel spekulation eller diskussion. Den rene hengivne behøver ikke bekymre sig om livets materielle fornødenheder. Han behøver ikke være urolig, for når han fjerner mørket fra sit hjerte, får han automatisk alt foræret af den Højeste Herre, der er tilfreds med den hengivnes kærlighedsfulde hengivne tjeneste. Dette er essensen af Bhagavad-gītās lære. Ved at studere Bhagavad-gītā kan man blive en sjæl, der er fuldstændigt overgivet til den Højeste Herre, og engagere sig selv i ren hengiven tjeneste. Når Herren overtager ledelsen, bliver man helt fri for enhver form for materialistisk stræben.