Skip to main content

PENKTAS SKYRIUS

Chapter 5

Drauge su Kṛṣṇa

Associating with Kṛṣṇa

Dėl vertingesnių dalykų be vargo atsisakoma to, kas mažiau vertinga. Mes trokštame laimės, tačiau impersonalizmas ir tuštumos filosofija formuoja aplinką, kurioje žmogus neišvengiamai tampa priklausomas nuo materialių malonumų. Tikroji laimė yra bendravimas su Aukščiausiuoju Asmeniu (puruṣaḥ sa paraḥ). Dvasiniame pasaulyje galima kalbėtis betarpiškai su Dievu, drauge žaisti ir valgyti. Visa tai pasiekiama per bhakti – transcendentinę meilės tarnystę Viešpačiui. Tačiau tarnystė turi būti neapsimestinė, kitaip sakant, mes turime mylėti Dievą nesitikėdami už tai materialaus atlygio. Noras susilieti su Dievu taip pat yra viena iš apsimestinės meilės Dievui formų.

If one gets something superior, he naturally gives up all inferior things. We want enjoyment, but impersonalism and voidism have created such an atmosphere that we have become addicted to material enjoyment. There must be enjoyment in connection with the Supreme Person (puruṣaḥ sa paraḥ), whom we can see face to face. In the spiritual sky we are able to speak personally with God, play with Him, eat with Him, etc. All of this can be attained by bhaktyā – transcendental loving service. However, this service must be without adulteration, that is to say, we must love God without expecting material remuneration. Loving God to become one with Him is also a form of adulteration.

Vienas iš pagrindinių skirtumų tarp materialaus ir dvasinio pasaulio yra tas, kad dvasiniame pasaulyje planetoms vadovauja vienas asmuo, kuris neturi sau varžovų. Kiekvienoje dvasinėje planetoje yra vienas viršiausias asmuo – visavertis Śrī Kṛṣṇos skleidinys. Aukščiausiasis Viešpats ir įvairūs Jo pasireiškimai viešpatauja visose Vaikuṇṭhos planetose. Pavyzdžiui, Žemėje vyksta konkurencinė kova dėl prezidento arba ministro pirmininko posto, o dvasiniame pasaulyje visi pripažįsta Aukščiausiojo Asmens, Dievo viršenybę. Jo nepripažįstantys ir norintys konkuruoti atsiduria materialioje visatoje, kuri yra tikrų tikriausias kalėjimas. Kiekvienas miestas turi kalėjimą, tačiau kalėjimas užima nereikšmingą jo teritorijos dalį. Lygiai taip dvasiniame pasaulyje yra kalėjimas sąlygotosioms sieloms – materiali visata. Ji užima nereikšmingą dvasinio dangaus dalį, tačiau yra dvasinio dangaus ribose, lygiai kaip kalėjimas yra miesto ribose.

One of the major differences between the spiritual sky and the material sky is that in the spiritual sky the head or leader of the spiritual planets has no rival. In all cases, the predominating personality in the spiritual planets is a plenary expansion of Śrī Kṛṣṇa. The Supreme Lord and His multifarious manifestations preside over all the Vaikuṇṭha planets. On earth, for instance, there is rivalry for the position of president or prime minister, but in the spiritual sky everyone acknowledges the Supreme Personality of Godhead to be supreme. Those who do not acknowledge Him and attempt to rival Him are placed into the material universe, which is just like a prison house. As in any city there is a prison, and the prison forms a very insignificant part of the whole city, so the material universe is a prison for the conditioned souls. It forms an insignificant part of the spiritual sky, but it is not outside the spiritual sky, just as a prison is not outside of the city.

Visi dvasiniame danguje egzistuojančių Vaikuṇṭhos planetų gyventojai yra išvaduotos sielos. „Śrīmad-Bhāgavatam“ mus informuoja, kad savo išvaizda jie niekuo nesiskiria nuo Dievo. Vienose planetose Dievas yra apsireiškęs dvirankiu, o kitose – keturrankiu pavidalu. Šių planetų gyventojai kaip ir pats Aukščiausiasis Viešpats turi dvi arba keturias rankas. Sakoma, kad jų neatskirsi nuo Aukščiausiojo Asmens. Dvasiniame pasaulyje išsivadavimas būna penkių rūšių. Sāyujya-mukti – tai išsivadavimo forma, kai susiliejama su beasmene Aukščiausiojo Viešpaties būtimi, Brahmanu. Antroji išsivadavimo forma yra sārūpya-mukti, kurią pasiekus įgyjamas kūnas savo išvaizda nesiskiriantis nuo Dievo kūno. Trečioji išvadavimo forma – sālokya-mukti, kurią pasiekus apsigyvenama vienoje planetoje su Dievu. Pasiekus sārṣṭi-mukti įgyjamos nepaprastos Aukščiausiojo Viešpaties savybės. Sāmīpya-mukti leidžia tapti vienu Dievo palydovų ir visada būti drauge su Juo lygiai kaip Arjuna, kuris visada buvo su Kṛṣṇa kaip Jo draugas. Visos penkios išvadavimo formos yra pasiekiamos, tačiau viena jų – susiliejimas su beasmeniu Aukščiausiojo aspektu (sāyujya-mukti) – vaiṣṇavams, bhaktams, yra nepriimtina. Vaiṣṇavas trokšta garbinti Dievą tokį, koks Jis yra ir išlaikyti savo individualią tapatybę tam, kad galėtų Jam tarnauti, o vadinamasis māyāvādis, filosofas impersonalistas, pageidauja prarasti savo individualybę ir susilieti su Aukščiausiojo būtimi. Susilieti su Aukščiausiojo būtimi nerekomenduoja ir Śrī Kṛṣṇa „Bhagavad-gītoje“ – tai vaiṣṇavų filosofų tradicija. Viešpats Caitanya Mahāprabhu šia tema „Śikṣāṣṭakoje“ [4] rašo:

The inhabitants of the Vaikuṇṭha planets in the spiritual sky are all liberated souls. In Śrīmad-Bhāgavatam we are informed that their bodily features are exactly like God’s. On some of these planets God is manifested with two arms, and on others He has four. The inhabitants of these planets, like the Supreme Lord, also manifest two and four arms, and it is said that one cannot distinguish between them and the Supreme Person. In the spiritual world there are five kinds of liberation. Sāyujya-mukti is a form of liberation in which one merges into the impersonal existence of the Supreme Lord, called Brahman. Another form of liberation is sārūpya-mukti, by which one receives features exactly like God’s. Another is sālokya-mukti, by which one can live in the same planet with God. By sārṣṭi-mukti one can have opulences similar to the Supreme Lord’s. Another type enables one to remain always with God as one of His associates, just like Arjuna, who is always with Kṛṣṇa as His friend. One can have any of these five forms of liberation, but of the five the sāyujya-mukti, merging with the impersonal aspect, is not accepted by Vaiṣṇava devotees. A Vaiṣṇava wishes to worship God as He is and retain his separate individuality to serve Him, whereas the Māyāvādī impersonal philosopher wishes to lose his individuality and merge into the existence of the Supreme. This merging is recommended neither by Śrī Kṛṣṇa in the Bhagavad-gītā nor by the disciplic succession of Vaiṣṇava philosophers. Lord Caitanya Mahāprabhu wrote on this subject in His Śikṣāṣṭaka (4):

na dhanaṁ na janaṁ na sundarīṁ
kavitāṁ vā jagad-īśa kāmaye
mama janmani janmanīśvare
bhavatād bhaktir ahaitukī tvayi
na dhanaṁ na janaṁ na sundarīṁ
kavitāṁ vā jagad-īśa kāmaye
mama janmani janmanīśvare
bhavatād bhaktir ahaitukī tvayi

„O visagalis Viešpatie, aš netrokštu turtų, negeidžiu gražuolių moterų ar sekėjų. Tetrokštu gyvenimas iš gyvenimo be jokių išskaičiavimų Tau tarnauti.“

“O almighty Lord! I have no desire to accumulate wealth, nor have I any desire to enjoy beautiful women, nor do I want any number of followers. What I want only is that I may have Your causeless devotional service in my life, birth after birth.”

Viešpats Caitanya Mahāprabhu sako „gyvenimas iš gyvenimo“. Patekus į nesibaigiančių gimimų sūkurį apie išvadavimą negali būti ir kalbos. Pasiekus išvadavimą keliaujama į dvasines planetas arba susiliejama su Aukščiausiojo būtimi – ir vienu, ir kitu atveju atgimimas materialiame pasaulyje išsivadavusiajam negresia. Tačiau Caitanyai Mahāprabhu išvadavimas nerūpi: vienintelis Jo troškimas – įsisąmoninti Kṛṣṇą, tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui. Bhaktui nerūpi, kur jis atsidurs ir kuo gims – gyvūnu, žmogumi, pusdieviu ar kuo kitu. Melsdamasis jis prašo Dievo vienos vienintelės malonės – kad niekada Jo neužmirštų ir visada galėtų transcendentiškai Jam tarnauti. Tokia malda yra tyro atsidavimo požymis. Bhaktas, kad ir kas jis būtų, neabejotinai gyvena dvasiniame pasaulyje dar tada, kai turi materialų kūną. Tačiau bhaktas nereikalauja, kad Dievas jam asmeniškai sukurtų patogų gyvenimą ar dovanotų išvadavimą.

Here Lord Caitanya Mahāprabhu refers to “birth after birth.” When there is birth after birth, there is no liberation. In liberation one either attains the spiritual planets or merges into the existence of the Supreme – in either case, there is no question of rebirth into the material world. But Caitanya Mahāprabhu doesn’t care whether He is liberated or not: His only concern is to be engaged in Kṛṣṇa consciousness, to serve the Supreme Lord. The devotee doesn’t care where he is, nor does he care whether he is born in the animal society, human society, demigod society, or whatever – he only prays to God that he not forget Him and that he always be able to engage in His transcendental service. These are symptoms of pure devotion. Of course, a devotee, wherever he is, remains in the spiritual kingdom, even while in this material body. But he does not demand anything from God for his own personal elevation or comfort.

Nors Śrī Kṛṣṇa sako, kad ištikimiausieji lengvai Jį pasiekia, vis dėlto rinktis kitas yogos praktikos formas yra rizikinga. Točiau linkusiems rizikuoti yogams, „Bhagavad-gītoje“ [8.23] Jis pataria kada geriausia pasitraukti iš grubaus fizinio kūno.

Although Śrī Kṛṣṇa indicates that He can be easily reached by one who is devoted to Him, there is an element of risk involved for the yogīs who practice other methods of yoga. For them, He has given directions in the Bhagavad-gītā (8.23) regarding the proper time to leave the gross body.

yatra kāle tv anāvṛttim
āvṛttiṁ caiva yoginaḥ
prayātā yānti taṁ kālaṁ
vakṣyāmi bharatarṣabha
yatra kāle tv anāvṛttim
āvṛttiṁ caiva yoginaḥ
prayātā yānti taṁ kālaṁ
vakṣyāmi bharatarṣabha

„O geriausias iš Bhāratų, Aš nurodysiu tau metą, kai yogai pasitraukia iš šio pasaulio. Nuo jo priklauso, ar yogas sugrįš į šį pasaulį.“

“O best of the Bhāratas, I shall now explain to you the different times at which, passing away from this world, one does or does not come back.”

Šiame posme Kṛṣṇa sako, kad pasitraukus iš kūno tam tikru momentu pasiekiamas išvadavimas ir į šį pasaulį jau nebesugrįžtama. Tačiau Jis taip pat nurodo, kad mirus kitu laiku tenka sugrįžti atgal. Taigi čia yra atsitiktinumo elementas. Tačiau Kṛṣṇą įsisąmoninęs bhaktas nepalieka vietos atsitiktinumui, nes dvasinė tarnystė Viešpačiui užtikrina jam galimybę patekti į Kṛṣṇos buveinę.

Here Kṛṣṇa indicates that if one is able to leave his body at a particular time, he can become liberated, never to return to the material world. On the other hand, he indicates that if one dies at another time, he has to return. There is this element of chance, but there is no question of chance for a devotee always in Kṛṣṇa consciousness, for he is guaranteed entrance into the abode of Kṛṣṇa by dint of his devotion to the Lord.

agnir jyotir ahaḥ śuklaḥ
ṣaṇ-māsā uttarāyaṇam
tatra prayātā gacchanti
brahma brahma-vido janāḥ
agnir jyotir ahaḥ śuklaḥ
ṣaṇ-māsā uttarāyaṇam
tatra prayātā gacchanti
brahma brahma-vido janāḥ

„Pažinusieji Aukščiausiąjį Brahmaną pasiekia Jį, jei išeina iš šio pasaulio viešpataujant ugnies dievui, šviesoje, palankiu dienos metu, per dvi savaites trunkantį pilnaties laikotarpį arba per šešis mėnesius, kai saulė krypsta į šiaurę [„Bhagavad-gītā“ 8.24].“

“Those who know the Supreme Brahman pass away from the world during the influence of the fiery god, in the light, at an auspicious moment, during the fortnight of the moon and the six months when the sun travels in the north.” (Gītā 8.24)

Šešis mėnesius saulė keliauja šiaurine, o kitus šešis – pietine orbita. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pateikiama informacijos apie planetų ir saulės judėjimą. Tas, kuris pažino Brahmaną, pasiekia išvadavimą, jei miršta saulei krypstant į šiaurę.

The sun spends six months on the northern side of the equator and six months on the southern side. In Śrīmad-Bhāgavatam we have information that as the planets are moving, so also the sun is moving. If one dies when the sun is situated in the northern hemisphere, he attains liberation.

dhūmo rātris tathā kṛṣṇaḥ
ṣaṇ-māsā dakṣiṇāyanam
tatra cāndramasaṁ jyotir
yogī prāpya nivartate
dhūmo rātris tathā kṛṣṇaḥ
ṣaṇ-māsā dakṣiṇāyanam
tatra cāndramasaṁ jyotir
yogī prāpya nivartate
śukla-kṛṣṇe gatī hy ete
jagataḥ śāśvate mate
ekayā yāty anāvṛttim
anyayāvartate punaḥ
śukla-kṛṣṇe gatī hy ete
jagataḥ śāśvate mate
ekayā yāty anāvṛttim
anyayāvartate punaḥ

„Mistikas, išeinantis iš šio pasaulio migloje, naktį, per dvi savaites trunkantį delčios laikotarpį ar per tuos šešis mėnesius, kai saulė krypsta į pietus, patenka į Mėnulio planetą, tačiau vėliau vėl sugrįžta atgal. Vedos skelbia, kad iš šio pasaulio išeinama dviem keliais – šviesoje ir tamsoje. Kas iškeliauja šviesoje, tas čia nebesugrįžta, o išėjęs tamsoje priverstas grįžti atgal [„Bhagavad-gītā“ 8.25–26].“

“The mystic who passes away from this world during the smoke, the night, the moonless fortnight, or in the six months when the sun passes to the south, or who reaches the moon planet, again comes back. According to the Vedas, there are two ways of passing from this world – one in light and one in darkness. When one passes in light, he does not come back; but when one passes in darkness, he returns.” (Gītā 8.25–26)

Viską lemia atsitiktinumas. Mes nežinome, kada mirsime – atsitiktinė mirtis gali mus ištikti bet kurią akimirką. Tačiau Kṛṣṇą įsisąmoninusiam bhakti-yogui, nebėra atsitiktinumų. Jis gali būti ramus.

This is all by chance. We do not know when we are going to die, and we may die accidentally at any time. But for one who is a bhakti-yogī, who is established in Kṛṣṇa consciousness, there is no question of chance. He is always sure.

naite sṛtī pārtha jānan
yogī muhyati kaścana
tasmāt sarveṣu kāleṣu
yoga-yukto bhavārjuna
naite sṛtī pārtha jānan
yogī muhyati kaścana
tasmāt sarveṣu kāleṣu
yoga-yukto bhavārjuna

„Nors bhaktai žino apie abu šiuos kelius, o Arjuna, jie nebesiblaško. Todėl niekada neišklysk iš dvasinės tarnystės kelio [„Bhagavad-gītā“ 8.27].“

“The devotees who know these two paths, O Arjuna, are never bewildered. Therefore, be always fixed in devotion.” (Gītā 8.27)

Jau žinome, kad tas, kuris mirties akimirką galvoja apie Kṛṣṇą, netrukus patenka į Kṛṣṇos buveinę.

It has already been ascertained that at the time of death, if one can think of Kṛṣṇa, he is immediately transferred to the abode of Kṛṣṇa.

anta-kāle ca mām eva
smaran muktvā kalevaram
yaḥ prayāti sa mad-bhāvaṁ
yāti nāsty atra saṁśayaḥ
anta-kāle ca mām eva
smaran muktvā kalevaram
yaḥ prayāti sa mad-bhāvaṁ
yāti nāsty atra saṁśayaḥ
abhyāsa-yoga-yuktena
cetasā nānya-gāminā
paramaṁ puruṣaṁ divyaṁ
yāti pārthānucintayan
abhyāsa-yoga-yuktena
cetasā nānya-gāminā
paramaṁ puruṣaṁ divyaṁ
yāti pārthānucintayan

„Kas išeidamas iš kūno mirties akimirką atmena Mane ir neturi kitų minčių, tas išsyk pasiekia Mano būtį. Neabejok tuo. Kas medituoja į Mane, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, kas visas mintis sutelkia į Mane ir neišklysta iš šio kelio, tas, o Pārtha (Arjuna), tikrai ateis pas Mane [„Bhagavad-gītā“ 8.5–8].“

“And whoever, at the time of death, quits his body remembering Me alone, at once attains My nature. Of this there is no doubt. He who meditates on the Supreme Personality of Godhead, his mind constantly engaged in remembering Me, undeviated from the path, he, O Pārtha [Arjuna], is sure to reach Me.” (Bg. 8.5, 8.8)

Čia aprašyta meditacija į Kṛṣṇą gali pasirodyti labai sudėtinga, tačiau taip nėra. Praktikuojančiam Kṛṣṇos sąmonę, kartojančiam mahā-mantrą: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, neilgai trukus Kṛṣṇa išties pagalbos ranką. Kṛṣṇa tapatus savo vardui ir transcendentinei buveinei. Per garsą mes bendraujame su Kṛṣṇa, o Kṛṣṇa bendrauja su mumis. Jei, pavyzdžiui, žingsniuodami gatve kartosime Hare Kṛṣṇa, netrukus įsitikinsime, kad Kṛṣṇa seka mums įkandin tarsi mėnulis, į kurį eidami pakeliame savo akis. Jei žemesnioji Kṛṣṇos energija gali sukurti įspūdį, kad seka iš paskos, ar Kṛṣṇa negali būti drauge su mumis, kai kartojame Jo vardus? Jis būtinai bus greta, bet pirmiausia mes turime to nusipelnyti. O jei mūsų mintyse karaliauja vien Kṛṣṇa, galime neabejoti, kad Jis visada greta. Viešpats Caitanya Mahāprabhu savo maldoje sako:

Such meditation on Kṛṣṇa may seem very difficult, but it is not. If one practices Kṛṣṇa consciousness by chanting the mahā-mantra, Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, he will be quickly helped. Kṛṣṇa and His name are nondifferent, and Kṛṣṇa and His transcendental abode are also nondifferent. By sound vibration we can have Kṛṣṇa associate with us. If, for instance, we chant Hare Kṛṣṇa on the street, we will see that Kṛṣṇa is going with us, just as when we look up and see the moon overhead, we perceive that it is also going with us. If Kṛṣṇa’s inferior energy may appear to go with us, is it not possible for Kṛṣṇa Himself to be with us when we are chanting His names? He will keep us company, but we have to qualify to be in His company. If, however, we are always merged in the thought of Kṛṣṇa, we should rest assured that Kṛṣṇa is always with us. Lord Caitanya Mahāprabhu prays,

nāmnām akāri bahudhā nija-sarva-śaktis
tatrārpitā niyamitaḥ smaraṇe na kālaḥ
etādṛśī tava kṛpā bhagavan mamāpi
durdaivam īdṛśam ihājani nānurāgaḥ
nāmnām akāri bahudhā nija-sarva-śaktis
tatrārpitā niyamitaḥ smaraṇe na kālaḥ
etādṛśī tava kṛpā bhagavan mamāpi
durdaivam īdṛśam ihājani nānurāgaḥ

„O Viešpatie, Tavo vardas yra nesenkantis malonių gyvosioms būtybėms šaltinis, todėl Tu vadiniesi Kṛṣṇa, Govinda ir milijonais kitų vardų. Tavo transcendentiniuose varduose glūdi visos Tavo galios, juos galima kartoti nesilaikant griežtų taisyklių. O Viešpatie, Tavo malone kartojančiajam šventuosius vardus Tu esi lengvai pasiekiamas, deja, manęs jie nevilioja [„Śikṣāṣṭaka“ 2].“

“O my Lord! Your holy name alone can render all benediction upon the living beings, and therefore You have hundreds and millions of names, like Kṛṣṇa and Govinda. In these transcendental names You have invested all Your transcendental energies, and there is no hard and fast rule for chanting these holy names. O my Lord! You have so kindly made approach to You easy by Your holy names, but unfortunate as I am, I have no attraction for them.” (Śikṣāṣṭaka 2)

Kartodami Hare Kṛṣṇa mahā-mantrą mes naudosimės visais asmeninio bendravimo su Kṛṣṇa privalumais. Viešpats Caitanya Mahāprabhu, kuris laikomas ne tik dvasiškai susivokusia siela, bet ir Paties Kṛṣṇos įsikūnijimu, nurodė, kad nors kali epochoje žmonės beveik neturi galimybių pažinti savąjį „aš“, iš savo malonės Kṛṣṇa dovanojo mums šią śabdą (garso įsikūnijimą), kuri nužengė transcendentinių garsų, Jo šventųjų vardų pavidalu. Šventųjų vardų kartojimas yra yuga-dharma, mūsų epochai skirtas savęs pažinimo kelias. Norinčiam praktikuoti šį metodą nekeliama jokių ypatingų reikalavimų, nebūtinas net sanskrito mokėjimas. Hare Kṛṣṇa mantros garsuose slypi tokia didžiulė galia, kad kartoti šią mantrą gali bet kas, net ir nemokantis nė vieno sanskrito žodžio.

Merely by chanting we can have all the advantages of personal association with Kṛṣṇa. Lord Caitanya Mahāprabhu, who is not only considered to be a realized soul but an incarnation of Kṛṣṇa Himself, has pointed out that in this age of Kali, although men have no real facilities for self-realization, Kṛṣṇa is so kind that He has given this śabda (sound incarnation) to be utilized as the yuga-dharma, or way of realization of this age. No special qualification is necessary for this method; we need not even know Sanskrit. The vibrations of Hare Kṛṣṇa are so potent that anyone can immediately begin chanting them, without any knowledge of Sanskrit whatsoever.

vedeṣu yajñeṣu tapaḥsu caiva
dāneṣu yat puṇya-phalaṁ pradiṣṭam
atyeti tat sarvam idaṁ viditvā
yogī paraṁ sthānam upaiti cādyam
vedeṣu yajñeṣu tapaḥsu caiva
dāneṣu yat puṇya-phalaṁ pradiṣṭam
atyeti tat sarvam idaṁ viditvā
yogī paraṁ sthānam upaiti cādyam

„Dvasinės tarnystės kelią pasirinkęs žmogus nepraranda nieko, ką gali duoti Vedų studijos, aukojimai, asketiški žygiai, labdaringi darbai, filosofinės tiesos paieškos, karminė veikla. Tarnaudamas Viešpačiui jis pelno visus šių darbų vaisius ir gyvenimo pabaigoje patenka į aukščiausiąją buveinę [„Bhagavad-gītā“ 8.28].“

“A person who accepts the path of devotional service is not bereft of the results derived from studying the Vedas, performing austere sacrifices, giving charity, or pursuing philosophical and fruitive activities. At the end he reaches the supreme abode.” (Gītā 8.28)

Čia Kṛṣṇa sako, kad visi Vedų priesakai ragina pasiekti svarbiausią gyvenimo tikslą – sugrįžti pas Dievą. Šio tikslo ragina siekti visi pasaulio šventraščiai. Jo ragina siekti visi religijos reformuotojai arba ācāryos. Vakaruose šią žinią skelbė Viešpats Jėzus Kristus. Ją skelbė Viešpats Buda ir Mahometas. Nė vienas jų neskatino mūsų visam laikui įsikurti čia, materialiame pasaulyje. Tarp tikrų transcendentalistų egzistuoja šiokie tokie skirtumai, kuriuos sąlygoja šalies specifika, laikas, aplinkybės, šiek tiek skiriasi ir šventraščių priesakai, tačiau visi jie pripažįsta pamatinę idėją – materialusis pasaulis nėra tikrieji mūsų namai. Taigi, pagal visus požymius savo slapčiausius troškimus mūsų siela gali įgyvendinti Kṛṣṇos pasauliuose, anapus gimimo ir mirties.

Here Kṛṣṇa says that the purpose of all Vedic instructions is to achieve the ultimate goal of life – to go back to Godhead. All scriptures from all countries aim at this goal. This has also been the message of all religious reformers or ācāryas. In the West, for example, Lord Jesus Christ spread this same message. Similarly, Lord Buddha and Muhammad. No one advises us to make our permanent settlement here in this material world. There may be small differences according to country, time, and circumstance, and according to scriptural injunction, but the main principle that we are not meant for this material world but for the spiritual world is accepted by all genuine transcendentalists. All indications for the satisfaction of our soul’s innermost desires point to those worlds of Kṛṣṇa beyond birth and death.