ANTRAS SKYRIUS

Chapter 2 Išsigelbėjimas mirties akimirką

Surmahetkel kõrgemale tõustes

Egzistuoja įvairių rūšių transcendentalistai: haṭha-yogai, jnāna- yogai, dhyāna-yogai ir bhakti-yogai – ir visi jie nusipelno patekti į dvasinį pasaulį. Žodis yoga reiškia jungtį; yogos sistemos nutiesia mums kelią į transcendentinį pasaulį. Kaip jau kalbėta ankstesniame skyriuje, mus visus sieja prigimtinis ryšys su Aukščiausiuoju Viešpačiu, bet šiuo metu esame susitepę materija. Mūsų tikslas sugrįžti į dvasinį pasaulį, o yoga yra metodas, kuris leidžia šį tikslą įgyvendinti. Žodis yoga taip pat reiškia pliuso ženklą. Dabar mes esame būsenoje „minus Dievas, ar minus Aukščiausiasis“, bet kai Kṛṣṇa – Dievas įeina į mūsų gyvenimą, mūsų gyvenimas žmogaus pavidalu tampa tobulas.

Transtsendentaliste, keda kutsutakse joogideks, on erinevaid. On haṭha-joogisid, jñāna-joogisid, dhyāna-joogisid ja bhakti-joogisid, ja kõik nad võivad pääseda vaimsesse maailma. Sõna yoga tähendab "ühendusse astuma" ja joogaõpetuste eesmärgiks on võimaldada meil ühendusse astuda transtsendentaalse maailmaga. Nagu öeldud eelmises peatükis, oma algolemuselt oleme me kõik ühenduses Kõigekõrgema Jumalaga, kuid hetkel oleme nakatanud materiaalse saastatuse haigusest. Meie ülesandeks on vaimsesse maailma tagasi jõuda, ja abivahendiks selles on jooga. Sõna yoga teine tähendus on "pluss". Praegusel hetkel oleme me Jumala suhtes miinus, Kõigekõrgema suhtes miinus, kuid kui me lisame oma ellu Jumala, ehk Kṛṣṇa, siis muutub meie inimkehas elu täiuslikuks.

Mirties akimirką mes užbaigiame tobulumo siekimo procesą. Visą gyvenimą turime praktikuoti metodą, priartinantį mus prie tobulumo, kad mirties valandą, atėjus laikui palikti savo materialų kūną, tobulumo siekis būtų įgyvendintas.

Ja surmahetkel tuleb meil see täiustumise protsess lõpule viia. Kogu oma elu jooksul tuleb meil seda täiuslikkusele lähenemist praktiseerida, et surmahetkel oma praegusest materiaalsest kehast lahkudes saaksime me selle täiuslikustumise protsessi lõplikult realiseerida.

prayāṇa-kāle manasācalena
bhaktyā yukto yoga-balena caiva
bhruvor madhye prāṇam āveśya samyak
sa taṁ paraṁ puruṣam upaiti divyam

„Kas mirties akimirką sutelkia gyvybės orą tarp antakių ir yogos galia neblaškomo proto ir visiškai atsidavęs Viešpačiui mintyse išlaiko Jo paveikslą, tas tikrai ateis pas Aukščiausiąjį Dievo Asmenį [„Bhagavad-gītā“ 8.10].“

"See, kes surmahetkel koondab oma eluõhu oma kulmude vahele ja täies pühendumises meenutab Kõigekõrgemat Jumalat, jõuab kindlasti Jumala Kõrgeima Isiksuseni." (Bg. 8.10)

Gyvenimo tobulumo siekimas – tai tarsi studijos universitete. Studentas ketverius ar penkerius metus studijuoja pasirinktą dalyką, o vėliau laiko egzaminą ir gauna diplomą. Taip ir studijuojant tobulumo siekimo mokslą, jei mokomės visą gyvenimą ir mirties akimirką išlaikome egzaminą, mums atsiveria kelias į dvasinį pasaulį. Mirties akimirka yra viso mūsų gyvenimo egzaminas.

Täpselt nagu üliõpilane õpib oma eriala neli või viis aastat enne kui ta sooritab lõpueksami ja saab sellekohase diplomi, tuleb meil ka elu õppeaines sooritada surmahetkel eksam, ning kui me selleks elu aja valmistununa selle eksami edukalt sooritame, kanname me sellega end vaimsesse maailma. Surmahetkel tuleb meil vastust anda kõigi oma elu jooksul sooritatud tegude eest.

yaṁ yaṁ vāpi smaran bhāvaṁ
tyajaty ante kalevaram
taṁ tam evaiti kaunteya
sadā tad-bhāva-bhāvitaḥ

„Kokį būties būvį atmins paliekantis kūną žmogus, o Kunti sūnau, į tokį jis būtinai ir pateks [„Bhagavad-gītā“ 8.6].“

"Ükskõik millele surmahetkel kehast lahkudes oma mõtted ka ei koondataks, selleni järgmises elus kahtlematult ka jõutakse." (Bg. 8.6)

Anot vieno bengalų posakio, mirtis parodys, kaip žmogus siekė tobulumo gyvenime. „Bhagavad-gītoje“ [8.11–12] Kṛṣṇa paaiškina, kaip reikia elgtis paliekant kūną. Dhyana-yogui (praktikuojančiajam meditaciją) Kṛṣṇa skiria šiuos posmus:

Bengalimaal on tuntud vanasõna, et ükskõik, mida inimene täiuslikkuse saavutamiseks ka korda ei saadaks, selle väärtust kaalutakse tema surmahetkel. "Bhagavad-gītās" kirjeldab Kṛṣṇa, mida tuleks kehast lahkudes teha. Dhyāna-joogile (mediteerijale) räägib Śrī Kṛṣṇa järgneva värsi:

yad akṣaraṁ veda-vido vadanti
viśanti yad yatayo vīta-rāgāḥ
yad icchanto brahmacaryaṁ caranti
tat te padaṁ saṅgraheṇa pravakṣye

sarva-dvārāṇi saṁyamya
mano hṛdi nirudhya ca
mūrdhny ādhāyātmanaḥ prāṇam
āsthito yoga-dhāraṇām

„Vedas išmanantys, pasaulio atsižadėję ir omkarą kartojantys didieji išminčiai įžengia į Brahmaną. Siekiantis šio tikslo laikosi skaistos įžadų. Dabar Aš tau glaustai paaiškinsiu, kaip patirti išvadavimą. Yogos būvis – tai atsiribojimas nuo bet kokios juslinės veiklos. Užvėrus visus juslių vartus ir sutelkus protą į širdį, o gyvybės orą viršugalvyje, panyrama į yogą [„Bhagavad-gītā“ 8.11“12].“

"Inimesed, kes tunnevad "Vedasid", kes kordavad oṁkara, ning kes on loobumusliku elu läbi saanud suurteks tarkadeks, sisenevad Brahmanisse. Sellist täiust ihaldades tuleb praktiseerida tsölibaati. Ma kirjeldan nüüd sulle, kuidas selle protsessi läbi võib lunastust saada. Joogid loobuvad kõikidest meeltele suunatud tegevustest. Sulgedes meeltele kõik uksed, keskendades mõistuse oma südamele ja viies eluõhu pealae kohale, kinnistatakse end joogina." (Bg. 8.11 – 12)

Yogos sistemoje šis metodas vadinamas pratyāhāra („visiška priešybė“). Gyvendamas materialiame pasaulyje žmogus mato ir gėrisi žemišku grožiu, o mirties akimirką jis turi atitraukti jusles nuo materialių objektų ir regėti vidinį grožį. Ausys įpratusios prie įvairiausių žemiškų garsų, o mirties akimirką yogas turi girdėti transcendentinį omkarą viduje.

Joogaõpetuses nimetatakse seda protsessi pratyāhāra, mis tähendab "just vastupidi". Ehkki elu jooksul on silmad vaatlemas ilmaliku ilu, surmahetkel tuleb meeled lahutada oma ihaldusobjektidest ja pöörduda vaatama ilu enese sees. Samamoodi on kõrvad harjunud kuulma paljusid siinse maailma helisid, kuid surmahetkel tuleb keskenduda kuulama enese seest tulevat transtsendentaalset oṁkara vibratsiooni.

oṁ ity ekākṣaraṁ brahma
vyāharan mām anusmaran
yaḥ prayāti tyajan dehaṁ
sa yāti paramāṁ gatim

„Tas, kuris praktikuoja šią yogą ir taria tobulą raidžių junginį, šventąjį skiemenį oṁ, o atsiskirdamas nuo kūno galvoja apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, tas tikrai pasieks dvasines planetas [„Bhagavad-gītā“ 8.13].“

"Kui pärast sellist jooga praktiseerimist ja püha silbi, ülima tähtede kombinatsiooni oṁ kordamist mõeldakse kehast lahkudes Jumala Kõrgeimast Isiksusest, jõutakse kahtlematult vaimsetele planeetidele." (Bg. 8.13)

Taigi, jusles būtina atitraukti nuo išorinės veiklos ir sutelkti į viṣṇu-mūrti – Dievo pavidalą. Protas yra labai neramus, tačiau jį reikia sutelkti į širdyje glūdintį Viešpatį. Kai protas yra sutelktas į širdį, o gyvybės oras – viršugalvyje, pasiekiamas yogos tobulumas.

Sel viisil tuleb lõpetada kõik väljapoole suunatud meelelised tegevused ja keskenduda viṣṇu-mūrti kujule, Jumala kujule. Mõistus on väga rahutu, kuid see tuleb keskendada Jumalale südame kaudu. Kui seda on tehtud ja eluõhk on viidud pealae kohale, saavutaksegi jooga täiuslikkus.

Tą akimirką yogas apsisprendžia kur keliaus. Materialiame pasaulyje egzistuoja nesuskaičiuojama daugybė planetų, o anapus materialaus pasaulio plyti dvasinis pasaulis. Kaip atrodo įvairios planetos yogas sužino iš Vedų šventraščių. Kaip ir žmogus, besirengiantis keliauti, pavyzdžiui, į Ameriką, ieško apie ją informacijos knygose, taip ir yogas pasisemia žinių apie dvasines planetas iš Vedų raštų. Yogas turi žinių apie visas planetas, ir jis gali persikelti į kokią nori planetą be jokio erdvėlaivio. Kosminės kelionės mechaninėmis priemonėmis nėra labai geras būdas pasiekti kitas planetas. Galbūt keliems žmonėms pavyks materialiomis priemonėmis (erdvėlaiviais, skafandrais ir t.t.) įgyvendinti tokią kelionę, bet tam prireiks daugybės laiko, pastangų ir lėšų. Tai tikrai sudėtingas ir visai nepraktiškas metodas. Šiaip ar taip, mechaninių priemonių pagalba neįmanoma išsiveržti už materialaus pasaulio ribų.

Sel hetkel otsustab joogi, kuhu ta soovib end kanda. Üksi materiaalses maailmas eksisteerib lugematul hulgal erinevaid planeete, ning nendest kõrgemal asub veel vaimne universum. Joogid on Vedakirjanduse teostest omandanud teadmised kõigi nende paikade kohta. Täpselt nagu enne Ühendriikidesse sõitmist võime me selle maa kohta teadmisi saada sellekohaseid raamatuid lugedes, niisamuti võime me saada infot vaimsetest planeetidest Vedakirjanduse teoseid lugedes. Joogi teab kõiki seal antud kirjeldusi ja ta võib kanda end ükskõik millisele planeedile tahes, vajamata selleks tähelaevu. Mehaaniliste vahenditega kosmoses rännates pole võimalik end tõsta teistele planeetidele. Ehk pikaajalise ettevalmistuse, suurte jõupingutuste ja suurte rahasummade toetusel võivad ka üksikud inimesed jõuda teistele planeetidele mehaaniliste vahenditega — s.o. tähelaevadega — kuid see on väga vaevarikas ja ebapraktiline meetod. Ja mitte mingil juhul võimalik tõusta mehaaniliste vahenditega vaimsesse universumi.

Tinkamu persikėlimo į aukštesniąsias planetas metodu laikoma meditacinės yogos sistemos praktika, kitaip – dhyana-yoga. Bhakti-yoga šiuo tikslu nepraktikuojama. Kṛṣṇos – Aukščiausiojo Viešpaties tarnų nevilioja jokios šio materialaus pasaulio planetos, nes jie žino, jog kad ir kur keliautum, visur materialiame pasaulyje galioja keturi principai – čia gimstama, senstama, sergama ir mirštama. Aukštesniosiose planetose gyvenimo trukmė ilgesnė nei Žemėje, bet ir jose mirtis neišvengiama. Sakydami „materialusis pasaulis“ turime omenyje visas planetas, kuriose karaliauja gimimas, senatvė, ligos ir mirtis, o „dvasinis pasaulis“ – planetas, kuriose negimstama, nesenstama, nesergama ir nemirštama. Išmintingieji nešvaisto jėgų, kad persikeltų į aukštesnę materialaus pasaulio planetą.

Enim aksepteeritud meetod enese kõrgematele planeetidele kandmiseks on meditatsioonijooga ehk jñāna-jooga praktiseerimine. Bhakti-jooga praktiseerimine seevastu ei ole mõeldud enese materiaalsetele planeetidele kandmiseks, sest need, kes on Kõigekõrgema Jumala Kṛṣṇa teenrid ei ole huvitatud enese ühelegi materiaalse maailma planeedile kandmisest, sest nad teavad, et ükskõik millisele materiaalse maailma planeedile nad ka ei läheks, neli materiaalse eksistentsi põhiparatamatust sünni, vananemise, haiguste ja surma näol on kohalolevad neil kõigil. Kõrgematel planeetidel võib elu kestus olla küll pikem kui Maal, kuid lõpuks saabub surm ka seal. "Materiaalse universumi" all mõtleme me kõiki neid planeete, kus on kohalolevad sündimine, vananemine, haigused ja surm, ning "vaimse universumi" all mõtleme me neid planeete, kus ei eksisteeri ei sündi, vananemist, haigusi ega surma. Need, kes on arukad, ei püüdle enese ühelegi materiaalse maailma planeedile kandmise poole.

Jei žmogus bando patekti į aukštesnes planetas mechaninių priemonių pagalba, jo laukia neišvengiama mirtis, nes jo kūnas tiesiog nepritaikytas prie radikalių atmosferos pokyčių. Tačiau tas, kuris siekia patekti į aukštesnes planetas praktikuodamas yogą, įgis toje planetoje gyventi tinkamą kūną. Taip yra ir Žemėje: mes žinome, kad negalime gyventi vandenyje, o vandens gyviai negali gyventi sausumoje. Net šioje planetoje gyvajai būtybei reikalingas gyventi konkrečioje vietoje pritaikytas kūnas, lygiai taip atitinkamas kūnas reikalingas ir norint gyventi kitose planetose. Aukštesnėse planetose fizinio kūno egzistavimo trukmė gerokai ilgesnė negu Žemėje, nes pusė metų Žemėje prilygsta vienai dienai aukštesniosiose planetose. Vedose rašoma, kad gyvos būtybės aukštesniosiose planetose gyvena mažiausiai dešimt tūkstančių Žemės metų. Ir vis dėlto, nepaisant tokios ilgos gyvenimo trukmės, jų visų laukia mirtis. Net jei gyvai būtybei skirta gyventi dvidešimt penkerius, penkiasdešimt tūkstančių ar net dešimt milijonų metų, materialiame pasaulyje mūsų gyvenimo metai yra suskaičiuoti ir galų gale ateina mirtis. Kaip nuo jos išsigelbėti? To moko „Bhagavad-gītā“.

Kui keegi püüab jõuda kõrgematele planeetidele mehaanilisi vahendeid kasutades, ootab teda ees kohene surm, kuna meie keha ei suuda taluda niivõrd suuri muutusi atmosfääris. Kuid kui seda üritatakse jooga praktiseerimise läbi, omandatakse selleks sobiv keha. Selle vajalikkuses võib veenduda kasvõi siinses maailmas ringi vaadates, sest me teame ju, et me ei suudaks elada veekeskkonnas, veeatmosfääris, ja samuti pole veeloomad võimelised elama kuival maal. Ja kui me mõistame, et juba sel ühel planeedil on ühes teatud keskkonnas elamiseks vaja omada selleks sobivat keha, on ju loomulik, et teisel planeedil elamiseks on samuti vajalik omada selle keskkonnaga sobivat keha. Kõrgematel planeetidel on kehade kestus märksa pikem kui Maal; kuus kuud Maal võrduvad ühe päevaga kõrgematel planeetidel. Seejuures öeldakse "Vedades", et kõrgemate planeetide asustajad elavad kuni kümme tuhat aastat. Ent vaatamata sedavõrd pikale elule tuleb sealgi lõpuks kõigil alistuda surmale. Võidakse elada kasvõi kakskümmend tuhat või viiskümmend tuhat või kasvõi miljoneid aastaid, materiaalses maailmas on aga kõik need aastat loetud ja lõpuks saabub ikkagi surm. Kuidas sellisest surma orjusest vabaneda? Seda õpetab meile "Bhagavad-gītā".

na jāyate mriyate vā kadācin
nāyaṁ bhūtvā bhavitā vā na bhūyaḥ
ajo nityaḥ śāśvato ’yaṁ purāṇo
na hanyate hanyamāne śarīre

„Siela negimsta ir nemiršta. Ji niekada neatsirado, niekada neatsiranda ir niekada neatsiras. Ji – negimusi, amžina, visada esanti, pirminė. Ji nežūva nužudžius kūną [„Bhagavad-gītā“ 2.20].“

"Hinge jaoks ei eksisteeri ei sündi ega surma, ja olles kord olnud ei lakka ta eales olemast. Ta on sündimatu, igavene, igiolev, surematu ja algne. Kui hävitatakse keha jääb hing ikka püsima." (Bg. 2.20)

Mes – sielos, todėl esame amžini. Jei taip, kodėl esame priversti gimti ir mirti? Tas, kuris savęs to paklausia, yra išmintingas žmogus. Kṛṣṇą įsisąmoninusieji yra iš tiesų išmintingi, nes jų nedomina gyvenimas planetose kur karaliauja mirtis. Jie atsisakys ilgo gyvenimo, kad gautų panašų į paties Dievo kūną. Īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ sac-cid-ānanda-vigrahaḥ. Sat čia reiškia „amžinas“, cit – „visažinantis“ ir ānanda – „spinduliuojantis palaimą“. Kṛṣṇa yra malonumo šaltinis. Jei palikę šį kūną mes keliausime į dvasinį pasaulį – Kṛṣṇaloką ar kitą dvasinę planetą, įgysime tokį pat sac-cid-ānanda kūną. Taigi Kṛṣṇos tarnų tikslas skiriasi nuo tikslo tų, kurie siekia pakilti į aukštesnes šio materialaus pasaulio planetas.

Me oleme vaimsed hinged, ja kui sellised oleme me igavesed. Miks peaksime me siis aga alistuma sünni ja surma tsüklile? Seda, kes on jõudnud juba sellise küsimuseni, tuleb pidada arukaks. Need, kes viibivad Kṛṣṇa teadvuses, on väga arukad, sest nad ei ole huvitatud ühestki planeedist, kus eksisteerib surm. Neid ei huvita sealne pikk elu — nende sooviks on omandada samasugune keha nagu Jumalal. Īśvaraḥ paramaḥ kṛṣṇaḥ sac- cid-ānanda-vigrahaḥ. Sat tähendab "igavene", cit tähendab "täis teadmisi" ja ānanda tähendab "täis naudinguid". Kṛṣṇa on kõikide naudingute varamu. Kui me kanname end oma praegusest kehast vaimsesse maailma, kas siis Kṛṣṇalokale (Kṛṣṇa planeedile) või mõnele teisele vaimsele planeedile, siis omandame me Kṛṣṇaga samasuguse sac-cid-ānanda keha. Kṛṣṇa teadvuses viibijate eesmärk on seega hoopis teine kui enese materiaalse maailma kõrgematele planeetidele kandmist soovivate inimeste eesmärk.

Gyvosios būtybės „aš“, siela, yra maža dvasinė kibirkštis. Yogos tobulumas yra šią dvasinę kibirkštėlę pakelti į viršugalvį. Jei yogui tai pavyksta, jis gali persikelti į bet kokią trokštamą materialaus pasaulio planetą. Jei yogui maga sužinoti, koks yra Mėnulis, jis gali keliauti į Mėnulį, jei jį domina aukštesniosios planetos, jis gali keliauti į aukštesniąsias, – lygiai kaip mes Žemėje keliaujame iš miesto į miestą – Iš Niujorko į Londoną ir t.t. Kad ir kur nukeliautume Žemėje, visur veikia ta pati vizų bei muitinės sistema, lygiai taip visose materialaus pasaulio planetose veikia keturi gamtos dėsniai: gimimas, senatvė, ligos ir mirtis.

Igaühe vaimne mina ehk hing on pisitilluke vaimne säde. Jooga täiuslikkus seisneb selle vaimse sädeme pealae juurde kandmises. Seda teinuna võib joogi kanda end vastavalt oma soovile ükskõik millisele materiaalse maailma planeedile. Kui joogi on huvitatud sellest, milline näeb välja kuu või mõni kõrgem planeet, võib ta kanda end sinna täpselt samamoodi nagu reisitakse New Yorki, Kanadasse, või Maa teistesse paikadesse. Ükskõik kuhu inimene Maal ei läheks, peab ta selleks omama viisat ja tal tuleb läbi toll, ning materiaalsetel planeetidel rännates toimivad samamoodi sünd, vananemine, haigused ja surm.

Oṁ ity ekākṣaraṁ brahma: mirties akimirką yogas ištaria oṁ, oṁkārą, glaustą transcendentinio garso formą. Jei yogui pavyksta ištarti šį garsą ir tuo pačiu metu prisiminti Kṛṣṇą, Viṣṇu (mām anusmaran), jis pasiekia aukščiausiąjį tikslą. Yogos tikslas – sutelkti mintis į Viṣṇu. Impersonalistai įsivaizduoja tam tikrą Aukščiausiojo Viešpaties pavidalą, o personalistams nieko nereikia įsivaizduoti – jie mato Viešpatį. Tačiau nepriklausomai nuo to, ar žmogus įsivaizduoja Viešpatį, ar iš tiesų Jį regi, jis turi sutelkti savo mintis į asmeninį Kṛṣṇos pavidalą.

Oṁ ity ekākṣaraṁ brahma: surmahetkel võib joogi korrata oṁ, oṁkāra, mis täiuslik transtsendentaalne helivibratsioon, ning kui joogi kordab seda heli, meenutades samal ajal Kṛṣṇat või Viṣṇut (mām anusmaran), siis saavutab ta kõrgeima eesmärgi. Joogaprotsessi otstarbeks ongi mõistuse Viṣṇule keskendamine. Impersonalistid kujutlevad endale mingit Kõigekõrgema Jumala kuju, kuid personalistidel pole seda vaja kujutleda, sest nad näevad seda ka tegelikkuses. Kuid olenemata kas kujutledes või tegelikkuses nähes, mõistus tuleb keskendada Kṛṣṇale.

ananya-cetāḥ satataṁ
yo māṁ smarati nityaśaḥ
tasyāhaṁ sulabhaḥ pārtha
nitya-yuktasya yoginaḥ

„Lengva Mane laimėti tam, kuris visada atmena Mane ir negalvoja apie nieką kitą, nes jis, o Pṛthos sūnau, be paliovos su atsidavimu Man tarnauja [„Bhagavad-gītā“ 8.14].“

"Oo Pṛthā poeg! Sellele, kes kõrvalekaldumatult mäletab Mind, ei ole Minuni jõudmine raske, sest ta on pidevalt hõivatud Minu pühendunud teenimisega." (Bg. 8.14)

Tie, kurie tenkinasi laikinu gyvenimu, laikinais malonumais ir laikinu būstu, nėra išmintingi, bent jau „Bhagavad-gītos“ požiūriu. Anot „Gītos“, laikini dalykai rūpi tik tiems, kurie negali pasigirti dideliu protu. Mes esame amžini – tai kodėl turėtume vaikytis laikinų dalykų? Niekam nepatinka laikinumas. Jei nuomojame butą ir buto savininkas paprašo mūsų išsikraustyti, mes labai nusimename, tačiau tikrai neliūdėsime, jei kraustomės į geresnį būstą. Mes esame amžini, todėl troškimas turėti amžiną būstą mums yra natūralus. Mes nenorime mirti, nes iš tiesų esame nemirtingi. Mes nenorime pasenti ir sirgti, nes tai išorinė ir laikina būsena. Karščiavimas mums yra nenatūrali būsena, tačiau kartais ją patiriame ir turime vartoti vaistus bei imtis visų priemonių, kad jis praeitų. Keturių rūšių kančios panašios į karščiavimą; jos egzistuoja, nes egzistuoja materialus kūnas. Jei ištrūksime iš materialaus kūno, išsivaduosime ir iš kančių, kurios nuo kūno neatsiejamos.

Neid, kes on rahul ajaliku eluga, ajalike naudingute, ja ajalike võimalustega, ei saa pidada arukaiks, vähemasti mitte "Bhagavad-gītā" määratluste kohaselt. "Gītā" kohaselt on vaid need, kelle aju on nõrgalt arenenud huvitatud ajalikest asjadest. Me oleme igavesed, miks peaksid meid huvitama ajalikud asjad? Keegi ei soovi viibida ebapüsivas positsioonis. Kui majaomanik käsib meil korterist lahkuda, oleme me kurvad, kuid kui me lahkume paremasse korterisse pole meil vanast korterist lahkuda just kuigi kahju. Me ei taha surra, sest tegelikult oleme me igavesed. Samuti ei soovi me vananeda või haige olla, sest me soovi viibida ebapüsivas seisundis. Kuigi me seda ei soovi, jääme me aeg-ajalt ikka haigeks, vaeveldes palaviku käes, ja oleme sunnitud oma tegevusi kitsendama ja sisse võtma ravimeid, et taas terveks saada. Materiaalse eksistentsi neli põhiparatamatust on nagu palavik, ning nad kõik on tingitud meie materiaalsest kehast. Kui me suudame sellest kehast vabaneda, vabaneme me ka nendest hädadest, mis käivad sellega lahutamatult koos.

Išsivaduoti iš laikino kūno trokštantiems impersonalistams Kṛṣṇa pataria kartoti skiemenį oṁ. Taip jie užsitikrins galimybę persikelti į dvasinį pasaulį. Ir nors impersonalistai įžengia į dvasinį pasaulį, į čia esančias dvasines planetas jie nepatenka, jie lieka brahma-jyotir. Brahma-jyotir galima palyginti su saulės šviesa, o dvasines planetas – su saulės rutuliu. Į dvasinį pasaulį patekę impersonalistai, pasineria į Aukščiausiojo Viešpaties švytėjimą, brahma-jyotir. Čia jie tampa dvasinėmis kibirkštimis, taigi brahma-jyotir yra mirijadai tokių dvasinių kibirkščių. Tai ir yra „susiliejimas su dvasine būtimi“. Susiliejimas su dvasine būtimi nėra ištirpimas joje; dvasinė kibirkštis išsaugo individualumą, tačiau kadangi impersonalistai nenori turėti jokio asmeninio pavidalo, jie plauko švytėjime kaip dvasinės kibirkštys. Brahma-jyotir sudaro nesuskaičiuojama daugybė dvasinių kibirkščių, kaip saulės šviesą sudaro daugybė atomų.

Impersonalistidele soovitab Kṛṣṇa sellest ajalikust kehast vabanemiseks korrata silpi oṁ. Sel viisil kindlustavad nemadki endale pääsemise vaimsesse maailma. Kuid ehkki nad pääsevad vaimsesse maailma, ei saa nad seal siseneda ühegi planeedi atmosfääri. Nad jäävad neist väljapoole, brahmajyotisse. Brahmajyotit võib võrrelda päikesevalgusega ja vaimseid planeete Päikese endaga. Impersonalistid jäävad vaimses taevas Kõigekõrgema Jumala särasse, brahmajyotisse. Impersonalistid asetuvad vaimsete sädemetena brahmajyotisse ja sel moel täitubki brahmajyoti vaimsete sädemetega. Seda mõeldaksegi vaimsesse eksistentsi liitumise all. Ei tule aga arvata, et brahmajyotisse liitumine tähendab sellega üheks saamist; kõik vaimse sädeme individuaalsed omadused säilivad endiselt, kuid kuna impersonalist ei soovi omandada personaalset kuju, jääb ta sellesse särasse kui vaimne säde. Täpselt nagu päikesevalgus koosneb paljudest paljudest aatomiosakestest, niisamuti moodustub brahmajyoti paljudest paljudest vaimsetest sädemetest.

Tačiau, kaip gyvosios esybės, mes trokštame patirti džiaugsmą. Vien egzistavimo juk nepakanka, dar norime patirti ir palaimą (ānanda), ne tik amžinatvę (sat). Gyvoji esybė yra suverpta iš trijų savybių: amžinatvės, žinojimo ir palaimos. Įžengusieji į brahma-jyotir kurį laiką egzistuoja jame, suvokdami, kad jie susiliejo su Brahmanu ir įgavo Jo kokybę, tačiau jie nepatiria amžinosios anandos (palaimos), nes neturi šios savybės. Žmogus gali kuriam laikui užsidaryti namuose ir patirti džiaugsmą, skaitydamas knygą ar pasinėręs į apmąstymus, bet neįmanoma būti užsisklendus metų metais, o juo labiau visą amžinybę. Todėl susiliejus su beasmene Aukščiausiojo Viešpaties būtimi visada išlieka pavojus vėl nupulti į materialų pasaulį, nes poreikis bendrauti niekur neišnyksta. Taip teigiama „Śrīmad-Bhāgavatam“. Astronautai gali nukeliauti erdvėlaiviais tūkstančių tūkstančius kilometrų, bet, jei neras tinkamos planetos, kur galėtų nusileisti, jie grįš į Žemę. Jiems reikia pasiilsėti. Egzistuojant beasmeniu pavidalu poilsio sąvoka yra labai neaiški. Todėl „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakyta, kad net tada, kai impersonalistas įžengia į dvasinį pasaulį ir įgyja beasmenį pavidalą, o tai reikalauja didelių pastangų, jis vėl grįžta į materialų pasaulį, nes iš praleidžia vieną labai svarbų dalyką – tarnystę Viešpačiui su meile ir atsidavimu. Kol gyvename Žemėje, turime mokytis pamilti Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Viešpatį ir Jam tarnauti. Jei to išmoksime, mums atsivers kelias į dvasines planetas. Impersonalisto padėtis dvasiniame pasaulyje nėra amžina, nes vienatvė privers jį ieškoti bendravimo. Kadangi impersonalistas neužmezga asmeninių santykių su Aukščiausiuoju Viešpačiu, jam belieka ieškoti sąlygotų gyvųjų būtybių bendrijos materialiame pasaulyje.

Ometigi ihaldame me elusolendeina naudinguid. Lihtsalt eksisteerimisest meile ei piisa. Me soovime nii õndsust (ānanda) kui olemist (sat). Oma terviklikkuses on elusolendile omased kolm omadust — igavikulisus, teadmised ja õndsus. Need, kes sisenevad impersonaalselt brahmajyotisse, jäävad sinna mõneks ajaks teadmises, et nad on nüüd homogeenselt ühinenud Brahmaniga, kuid nad ei saa tunda igavest õndsust, ānandat, sest seda sooviv osa neist ei ole rahuldatud. Inimene võib jääda üksinda tuppa ja tunda raamatut lugedes või mõttetööga tegeldes sellest naudingut, kuid pole võimalik, et ta saaks jääda sinna tuppa aastateks, ja päris kindlasti mitte igavesti. Seetõttu peab see, kes liitub Kõigekõrgemaga impersonaalselt, kord taas langema alla materiaalsesse maailma, et kellegiga suhelda. Sedasi kinnitab "Śrīmad-Bhāgavatam". Astronaudid võivad rännata kosmoses tuhandeid ja tuhandeid miile, kuid kui nad kedagi teist eest ei leia, tuleb neil taas Maale tagasi pöörduda. Üksinda pole võimalik kaua viibida. Kuid impersonaalsel kujul ei saa kellegi teise eest leidmises kindel olla. Seetõttu lausubki "Śrīmad-Bhāgavatam", et isegi kui pärast suuri jõupingutusi impersonalist jõuab vaimsesse maailma, ja omandab seal impersonaalse vormi, tuleb tal tulla tagasi materiaalsesse maailma, sest ta keeldus teenimast armastuses ja pühendumuses Kõigekõrgemat Jumalat. Niikaua kui me viibime Maal, tuleb meil siin õppida armastama ja teenima Kṛṣṇat ehk Kõigekõrgemat Jumalat. Ning kui me omandame selleks vajalikud oskused ja teadmised, siis jõuame me vaimsetele planeetidele. Impersonalisti positsioon vaimses maailmas on ebapüsiv, sest üksinduse painest tekib tal vajadus kellegi teise järele. Ning kuna tal puudub isiklik suhe Kõigekõrgema Jumalaga, tuleb tal taas laskuda siia maailma, et suhelda siinsete teiste tingimustest sõltuvate elusolenditega.

Todėl be galo svarbu išsiaiškinti, kokia mūsų tikroji prigimtinė padėtis: mes veržiamės į amžinatvę, absoliutų žinojimą ir palaimą. Ilgai būdami vienatvėje – beasmeniame brahma-jyotir – mes nepatirsime pasitenkinimo ir vėl ieškosime jo materialiame pasaulyje. Tikrąjį pasitenkinimą teikia Kṛṣṇos sąmonė. Materialiame pasaulyje didžiausiu malonumu laikomas seksas. Tai yra iškreiptas lytinio malonumo dvasiniame pasaulyje atspindys, malonumo, kurį teikia bendravimas su Kṛṣṇa. Tačiau būtų klaidinga manyti, kad lytiniai santykiai dvasiniame pasaulyje yra panašus į seksą materialiame pasaulyje. Ne, tai visai kas kita. Tačiau jei dvasiniame pasaulyje nebūtų lytinio gyvenimo, jo nebūtų ir materialiame pasaulyje. Materialiame pasaulyje seksas tėra iškreiptas atspindys – tikrasis gyvenimas vyksta Kṛṣṇoje, kuris pats įkūnija malonumą. Taigi geriausia mokytis pamilti Kṛṣṇą dabar, kad mirties akimirką galėtume persikelti į dvasinį pasaulį – Kṛṣṇaloką ir ten bendrauti su Kṛṣṇa. „Brahma-saṁhitoje“ [5.29] taip apibūdinamas Śrī Kṛṣṇa ir Jo buveinė:

On seetõttu ülimalt oluline, et me mõistaksime oma algolemusliku positsiooni olemust: me ihaldame igavikulisust, täiuslikke teadmisi ja samuti naudinguid. Kuid kui me viibime pikka aega impersonaalses brahmajyotis, ei saa me seal tunda naudingut, mistõttu meil tulebki pöörduda tagasi materiaalsesse maailma rahulduma selle poolt pakutavate naudingutega. Kuid Kṛṣṇa teadvuses tuntakse tõelist naudingut. Materiaalse maailma suurimaks naudinguks peetakse tavaliselt seksi, kuid see on väärastunud peegeldus vaimse maailma seksuaalnaudingust, naudingust suhelda Kṛṣṇaga. Kuid ei tule arvata nagu oleks see sealne nauding analoogne materiaalse maailma seksuaalnaudinguga. See on teiselaadne nauding. Kuid kui vaimses maailmas ei eksisteeriks seksuaalelu, ei saaks me näha ka selle peegeldusi siin materiaalses maailmas. Siin avaldub see lihtsalt ühel moondunud kujul, oma täiuses on see esindatud aga Kṛṣṇas, kes on täis kõiki naudinguid. Seepärast on parim teguviis alustada Kṛṣṇa teadvuse arendamist juba praegu, et me surmahetkel oleksime valmis kandma end vaimsesse maailma, Kṛṣṇalokale, et suhelda seal Kṛṣṇaga. "Brahma-saṁhitās" (5.29) kirjeldatakse Śrī Kṛṣṇat ja Tema asupaika järgnevalt:

cintāmaṇi-prakara-sadmasu kalpa-vṛkṣa-
lakṣāvṛteṣu surabhīr abhipālayantam
lakṣmī-sahasra-śata-sambhrama-sevyamānaṁ
govindam ādi-puruṣaṁ tam ahaṁ bhajāmi

„Šlovinu pirmapradį Viešpatį Govindą, pirmąjį protėvį, kuris viešpatauja tarp troškimų medžių ir iš dvasinių brangakmenių pastatytose buveinėse, globoja karves ir patenkina visus norus. Jam su didžiausia pagarba ir meile patarnauja šimtai tūkstančių sėkmės deivių.“

"Ma kummardan Govinda, algallikalise Jumala, kõige esiisa ees, kes hoolitseb lehmade eest ja kes täidab kõik soovid, ja kes elab vaimsetest pärlitest ehitatud lossis, mida ümbritsevad miljonid soovidetäitmise puud, kus Teda suure austuse ja armastusega alati teenindavad sajad tuhanded lakṣmīd või gopīd."

Taip aprašoma Kṛṣṇaloka. Namai ten pastatyti iš vadinamojo „filosofinio akmens“. Viskas, prie ko jis prisiliečia, virsta auksu. Ten auga tik troškimų medžiai, patenkinantys visus norus – jie duoda viską, ko širdis geidžia. Šiame pasaulyje mango medžiai užaugina tik mango vaisius, apelsinmedžiai – tik apelsinus, tačiau Kṛṣṇalokoje bet kuris medis „sunokina“ troškimus. Karvės Kṛṣṇalokoje vadinamos surabhi, ir jų tešmenys visada pilni pieno. Štai taip Vedų šventraščiuose aprašomos dvasinės planetos.

Sedasi kirjeldatakse meile Kṛṣṇalokat. Sealsed majad on ehitatud materjalist, mida nimetatakse "algkiviks". Ükskõik, mida selle algkiviga puudutada, muutub kullaks. Sealsed puud on soovidetäitmise puud, kust igaüks võib võtta, mida iganes ta peaks soovima. Siin maailmas saame mangopuult mangosid ja õunapuult õunu, kuid seal saame igalt puult mida iganes me soovime. Samuti annavad lehmad, keda nimetatakse surabhi, alati ja piiramatul hulgal piima. Sedasi kirjeldatakse vaimseid planeete Vedakirjanduse teostes.

Šiame materialiame pasaulyje mes susitaikėme su gimimo, mirties, senatvės ir ligų neišvengiamybe. Mokslininkai sukūrė ištisą juslinių pramogų bazę, mirtinus ginklus, tačiau jie neišrado nieko, kas padėtų išspręsti senatvės, ligų, gimimo ir mirties problemas. Jie nepajėgūs sukurti mechanizmo, kuris užkirstų kelią senatvei, ligoms, gimimui ir mirčiai. Mes sugebame sukurti priemones, kurios pagreitina mirtį, tačiau esame nepajėgūs sukurti nieko, kas ją sustabdytų. Bet išmintingas žmogus sutelkia visą dėmesį ne į šias keturias materialaus gyvenimo kančias, o stengiasi atsakyti į klausimą, kaip patekti į dvasines planetas. Į nepaliaujamą transą (nitya-yuktasya yoginaḥ) panirusiojo dėmesys nenukrypsta niekur kitur. Jis visą laiką yra transo būsenoje. Jo mintys visada sutelktos į Kṛṣṇą ir niekur niekada nenukrypsta (ananya-cetāḥ satatam yo māṁ smarati nityaśaḥ). Satatam reiškia „niekur ir niekada“.

Selles materiaalses maailmas oleme me kohanenud nii sünni, surma kui kõiksuguste kannatustega. Materialistliku meelestatusega teadlased on leiutanud suurel hulgal vahendeid meeltele rahulduse pakkumiseks ja suure hulga vahendeid hävitustööks, kuid nad pole leidnud mingit lahendust vananemise, haiguste ja surma vastu. Vananemise, haiguste ja surma vastu pole nad leiutanud ühtegi masinat. Nad toodavad hoopis vahendeid surma kiirendamiseks, aga mitte midagi, mis suudaks selle peatada. Nende tasakaalu, kes on arukad, siinse maailma neljast põhiparatamatusest tulenevad hädad siiski ei häiri, sest nemad on huvitatud vaid tõusmisest vaimsetele planeetidele. See, kes viibib pidevalt transis (nitya-yuktasya yoginaḥ), millelegi muule oma tähelepanu ei pööra. Pidevalt transis viibija mõtleb kõrvalekaldumatult ainult Kṛṣṇast (ananya-cetāḥ satatam). Sõna satatam tähendab alati ja kõikjal.

Būdamas Indijoje, gyvenau Vṛndāvanoje, ir nors dabar esu Amerikoje, tai nereiškia, kad iškeliavau iš Vṛndāvanos, nes mintimis aš visada esu su Kṛṣṇa, vadinas, aš esu Vṛndāvanoje nepaisant mano geografinės padėties. Įsisąmoninti Kṛṣṇą reiškia visą laiką mintimis gyventi su Kṛṣṇa Jo dvasinėje planetoje Goloka Vṛndāvanoje ir laukti, kada ateis atsisveikinimo su kūnu akimirka. Smarati nityaśaḥ reiškia „nuolat atmindamas“, ir tam, kuris nuolat atmena Kṛṣṇą, Viešpats yra tasyāhaṁ sulabhaḥ – lengvai pasiekiamas. Kṛṣṇa Pats sako, kad Jį lengva laimėti praktikuojant bhakti-yogą. Tad ar yra prasmė bandyti kitus metodus? Kartokime Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare dvidešimt keturias valandas per parą. Nebūtina laikytis jokių taisyklių. Galima kartoti gatvėje, metro, namie ar darbe. Už tai nereikia mokėti jokio mokesčio, tai nieko nekainuoja. Tad gal verta pabandyti?

Indias oli minu elupaigaks Vṛndāvana, ja hetkel olen ma Ameerika Ühendriikides, kuid see ei tähenda, et ma enam Vṛndāvanas ei viibiks. Ma mõtlen kogu aeg ainult Kṛṣṇast, ja kui ma mõtlen Kṛṣṇast, olen ma alati Vṛndāvanas, olenemata kus ma ka füüsiliselt asun. Kṛṣṇa teadvuses viibija viibib juba praegu koos Kṛṣṇaga Tema vaimsel planeedil Goloka Vṛndāvanal, ja ootab vaid hetke millal lahkuda oma praegusest kehast. Smarati nityaśaḥ tähendab "alati mäletades", ja selle jaoks, kes Kṛṣṇat kunagi ei unusta, on Temani jõudmine lihtne. Kṛṣṇa Ise ütleb, et bhakti-jooga praktiseerimise abil on Temani jõudmine lihtne. Miks peaksime me siis otsima mõnd teist meetodit? Me võime korrata Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare kakskümmend neli tundi ööpäevas. Selleks pole mitte mingeid reegleid ega seadusi. Me võime korrata seda tänaval liikudes, metroos rongi oodates, kodus olles või tööl viibides. Selleks ei tule teha mitte mingeid kulutusi. Miks mitte siis seda võimalust kasutada?