Skip to main content

제13절

TEXT 13

원문

Tekstas

데히노’스민야타 데헤 dehino ’smin yathā dehe
까우마람 야우바남 자라 kaumāraṁ yauvanaṁ jarā
따타 데한따라-쁘랍띠르 tathā dehāntara-prāptir
디라스 따뜨라 나 무햐띠 dhīras tatra na muhyati
dehino ’smin yathā dehe
kaumāraṁ yauvanaṁ jarā
tathā dehāntara-prāptir
dhīras tatra na muhyati

동의어

Synonyms

데히나하: 육체화된, 아스민: 여기에, 야타: 처럼, 데헤: 몸에, 까우마람: 소년시절, 야우바남: 청년, 자라: 노년, 따타: 마찬가지로, 데하-안따라: 육체의 변화, 쁘랍띠히: 성취, 디라하: 분별있는, 따뜨라: 그 결과, 나: 결코, 무햐띠: 현혹되는.

dehinaḥ — įkūnytojo; asmin — šiame; yathā — kaip; dehe — kūne; kaumāram — vaikystė; yauvanam — jaunystė; jarā — senatvė; tathā — taip ir; deha-antara — kito kūno; prāptiḥ — gavimas; dhīraḥ — blaiviai mąstantį; tatra — dėl to; na — niekada; muhyati — klaidina.

번역

Translation

육체에 갇힌 영혼이 어린 시절에서 청년기, 노년기로 계속 지나는 것처럼 죽음의 순간, 영혼은 다른 육체로 옮겨간다. 분별 있는 자는 이러한 변화에 당황해하지 않는다.

Kaip įkūnytoji siela, būdama dar šiame kūne, visą laiką keliauja iš vaikystės į jaunystę ir senatvę, taip ir po mirties ji pereina į naują kūną. Tokie pokyčiai blaiviai mąstančio žmogaus neklaidina.

주석

Purport

모든 생명체는 개별 영혼이므로 때로는 어린이로, 때로는 젊은이로, 때로는 노인으로 나타나며 매 순간 몸이 변한다. 그러나 똑같은 영혼이 그 몸 안에 항상 있고, 그 영혼은 어떠한 변화도 겪지 않는다. 이 개별 영혼은 죽음의 순간에 다른 몸으로 옮겨가 육체를 바꾼다. 그리고 다음 생에 물질적 혹은 영적인 다른 몸을 받을 것이 확실하므로 아르주나는 자신이 그토록 걱정하는 비쉬마든 드로나든 그들의 죽음 때문에 한탄할 이유는 없다. 오히려 그들이 늙은 몸에서 젊은 몸으로 바뀌어 활력을 얻는 점에 대해 기뻐해야 한다. 삶을 사는 동안 하는 행위에 따라 이러한 육신의 변화는 여러 가지 기쁨과 괴로움의 원인이 된다. 고귀한 영혼인 비쉬마와 드로나는 다음 생에 틀림없이 영적 몸을 얻거나 적어도 물질적 존재로서 고차원적 기쁨을 누릴 수 있는 천상(天上)의 몸을 얻게 될 것이다. 따라서 어떠한 경우에든 슬퍼할 이유는 없다.

KOMENTARAS: Kiekviena gyvoji esybė – individuali siela, todėl kas akimirką ji vis keičia savo kūną: įgyja tai vaiko, tai jaunuolio, tai senio išorę. Bet pati dvasinė siela nesikeičia. Ši individuali siela mirties akimirką galutinai nusimeta turimą kūną ir pereina į kitą. Kadangi dar kartą gimusi ji gaus kitą kūną – materialų arba dvasinį – Arjunai nebuvo pagrindo sielvartauti nei dėl Bhīṣmos, nei dėl Droṇos mirties. O dėl jų Arjuna labai krimtosi. Veikiausiai jis galėjo tik pasidžiaugti, kad jie, pakeitę senus kūnus naujais, gaus naujų jėgų. Įgydami naują kūną, mes iš naujo gauname kuo plačiausias galimybes džiaugtis arba kentėti, priklausomai nuo to, kaip elgėmės ankstesniame gyvenime. Todėl tokios taurios sielos, kaip Bhīṣma ir Droṇa, kitą gyvenimą greičiausiai gaus dvasinius kūnus, o blogiausiu atveju – galimybę gyventi dangiškais kūnais ir patirti pačius aukščiausius materialios būties malonumus. Taigi, šiaip ar taip, nebuvo jokių priežasčių sielvartauti.

개별 영혼, 초영혼, 물질적인 것과 영적인 것의 본질에 관한 완벽한 지식을 가진 자를 디라(dhīra), 즉 가장 분별 있는 자라고 한다. 그런 사람은 육체의 변화에 절대 속지 않는다.

Kiekvienas žmogus, tobulai išmanantis individualios sielos, Supersielos ir gamtos (tiek materialios, tiek dvasinės) prigimtį, vadinamas dhīra – protingiausiu žmogumi. Tokio žmogaus nesuklaidina nesiliaujanti kūnų kaita.

영혼은 입자처럼 작은 부분으로 쪼개질 수 없다는 것을 근거로 영혼의 일원론을 주장하는 마야바디의 이론은 받아들일 수 없다. 영혼이 서로 다른 개별 영혼으로 쪼개질 수 있다는 이론은 절대자도 쪼개질 수 있거나 변할 수 있다고 하기 때문에 이러한 논리 역시 최고 영혼의 불변성 원칙에 어긋나는 것이다. 기따에서 확증된 바와 같이 절대자의 단편적 부분들도 영원히 존재하며(사나따나), 이들을 “끄샤라(kṣara)”라고 한다. 그런데 이들은 물질계로 떨어지는 경향이 있다. 이 단편적 부분들은 영원하며 해방을 얻은 후에도 개별 영혼은 여전히 개별적으로 남는다. 그러나 해방을 얻게 되면 최고인격신과 함께 축복과 완벽한 지식의 삶을 영원히 누리게 된다. 반영(反影)론을 초영혼에 적용할 수 있는데, 빠람아뜨마로 알려진 초영혼은 모든 개별 생명체의 몸 안에 존재한다. 초영혼은 개별 생명체와는 다른 존재이다. 물에 비친 하늘을 보면 그 비친 모습에서 해, 달, 별들도 볼 수 있다. 별들은 생명체에 비유될 수 있고 태양이나 달은 지고한 주에 비유할 수 있다. 개개의 단편적 영혼은 아르주나가 대표하고, 초영혼은 최고인격신 스리 끄리쉬나가 대표하고 있다. 그들은 같은 위치에 있지 않다는 것이 제4장의 서두에서 명확히 설명될 것이다. 만약 아르주나가 끄리쉬나와 같은 위치에 있고, 끄리쉬나가 아르주나보다 더 높지 않다면 스승과 제자라는 그들의 관계는 무의미하게 된다. 만일 둘 다 환영 에너지(마야, māyā)에 의해 현혹된다면 한 사람은 스승으로, 다른 사람은 그에게서 가르침을 받을 필요가 없다. 마야의 손아귀 안에서 그 누구도 권위 있는 스승이 될 수 없기에 그러한 가르침은 아무 쓸모가 없을 것이다. 이러한 상황에서 볼 때, 마야에 현혹된 망각의 영혼인 아르주나는 개별 생명체이고 그런 생명체를 초월하는 끄리쉬나가 바로 지고한 주라는 사실을 인정하게 된다.

Māyāvādžių mokymas apie dvasinės sielos vienovę yra nepriimtinas, nes dvasinė siela nedaloma į fragmentines daleles. Aukščiausiojo skaidymas į skirtingas individualias sielas padarytų Jį dalomą ir kintamą, kas prieštarauja Aukščiausiosios Sielos nekintamumo principui. Gītos tvirtinimu, fragmentinės Aukščiausiojo dalelės egzistuoja amžinai (sanātana) ir vadinasi kṣara, kitaip sakant, jos linkusios nupulti į materialią gamtą. Fragmentinės dalelės yra amžinos, ir netgi išsivadavusi siela nekinta – ji lieka fragmentinė dalelė. Bet sykį išsivadavusi, ji amžinai gyvena kupiną palaimos bei išminties gyvenimą kartu su Dievo Asmeniu. Pasitelkę atspindžio teoriją galime paaiškinti Supersielą, Paramātmą, kuri glūdi kiekviename individualiame kūne ir skiriasi nuo individualios gyvosios esybės. Vandenyje, kuris atspindi dangų, matomi saulė, mėnuo bei žvaigždės. Žvaigždes galima palyginti su gyvosiomis esybėmis, o saulę arba mėnulį – su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Individuali fragmentinė dvasinė siela – tai Arjuna, o Aukščiausia Siela – Dievo Asmuo Śrī Kṛṣṇa. Ketvirtojo skyriaus pradžia rodo, kad jie skirtingo lygio. Jeigu Arjuna būtų to paties lygio kaip ir Kṛṣṇa, o Kṛṣṇa nebūtų pranašesnis už Arjuną, tai mokytojo ir mokinio santykiai, kurie juos sieja, prarastų prasmę. Jeigu jie abu būtų suklaidinti iliuzinės energijos (māyos), tada nebūtų jokios prasmės vienam mokyti, o kitam – mokytis. Toksai mokymas būtų bevertis, nes autoritetingu mokytoju negali būti tas, kuris yra māyos gniaužtuose. Todėl reikia pripažinti, kad Viešpats Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Viešpats, pagal Savo padėtį aukštesnis už gyvąją esybę, Arjuną, užmaršią māyos suklaidintą sielą.