Mantra Six

Šešta mantra

Texte

Tekstas

yas tu sarvāṇi bhūtāny
ātmany evānupaśyati
sarva-bhūteṣu cātmānaṁ
tato na vijugupsate

Synonyms

yaḥ : celui qui ; tu : mais ; sarvāṇi : tous ; bhūtāni : les êtres vivants ; ātmani : en relation avec le Seigneur Suprême ; eva : seulement ; anupaśyati : observe de façon systématique ; sarva-bhūteṣu : en chaque être vivant ; ca : et ; ātmānam : l’Âme Suprême ; tataḥ : par suite ; na : ne pas ; vijugupsate : hait quiconque.

yaḥ — tas, kuris; tu — tačiau; sarvāṇi — visas; bhūtāni — gyvas esybes; ātmani — susijusias su Aukščiausiuoju Viešpačiu; eva — tiktai; anupaśyati — regi, laikydamasis sistemos; sarva-bhūteṣu — kiekvienoje gyvoje būtybėje; ca — ir; ātmānam — Supersielą; tataḥ — nuo tada; na — ne; vijugupsate — neapkenčia ko.

Translation

Celui qui voit tout en relation avec le Seigneur Suprême, qui voit que tous les êtres font partie intégrante du Seigneur et qui voit le Seigneur en tout, celui-là ne hait rien ni personne.

Kas regi, kad viskas susiję su Aukščiausiuoju Viešpačiu, kas į visas gyvas esybes žvelgia kaip į neatsiejamas Jo dalis ir visur mato Aukščiausiąjį Viešpatį, tas niekam niekada nejaučia neapykantos.

Purport

Ce mantra décrit le mahā-bhāgavata, la grande âme qui voit tout en relation avec Dieu, la Personne Suprême. Il existe trois niveaux de perception du Seigneur. Les kaniṣṭha-adhikārīs, au niveau le plus bas, se rendent dans le lieu de culte assigné par leur religion (temple, église, mosquée…) afin d’y accomplir les divers rites prescrits par leurs Écritures respectives. Ils croient que le Seigneur n’est présent qu’au lieu du culte et sont incapables de juger du degré de dévotion des autres croyants, ni de discerner qui a réalisé Dieu. Ils suivent des pratiques routinières et se querellent parfois entre eux, estimant tel ou tel culte supérieur à un autre. Ces kaniṣṭha-adhikārīs sont des dévots encore très matérialistes qui essaient seulement de dépasser le matériel pour arriver au plan spirituel.

Ši mantra apibūdina mahā-bhāgavatą – didžią asmenybę, kuri mato, kad viskas yra susiję su Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Aukščiausiojo Viešpaties buvimas patiriamas trimis etapais. Tas, kuris pažino Viešpatį mažiausiai, vadinamas kaniṣṭha- adhikāriu. Jis lanko maldos namus – šventyklą, bažnyčią ar mečetę, pagal tai, kokį tikėjimą išpažįsta, ir meldžiasi, kaip nurodo šventraščiai. Šio lygio bhaktas mano, kad Viešpats būna tiktai ten, kur Jis yra garbinamas. Jis negali tiksliai pasakyti, kas kiek atsidavęs Aukščiausiajam Viešpačiui ir kas Jį pažino. Tokie bhaktai laikosi nusistovėjusių tradicijų ir neretai kivirčijasi tarpusavyje, vieno tipo religinę praktiką laikydami geresne už kitą. Kaniṣṭha-adhikāriai iš esmės yra materialistiški bhaktai, jie dar tik stengiasi išsiveržti už materijos ribų ir pasiekti dvasinį lygį.

Viennent ensuite les madhyama-adhikārīs, dont le niveau de réalisation se situe au second stade. Ils font la distinction entre quatre catégories d’êtres : 1) Dieu, le Seigneur Suprême, 2) les dévots du Seigneur, 3) les innocents, ceux qui n’ont aucune connaissance de Dieu, et 4) les athées sans foi et pleins de haine pour les dévots. Envers chacun d’eux les madhyama-adhikārīs adoptent une attitude différente. Ils adorent le Seigneur, considérant qu’Il est le seul objet de leur amour, et se lient d’amitié avec Ses serviteurs ; ils tentent d’éveiller l’amour de Dieu qui dort dans le cœur des innocents, mais ne s’approchent pas des athées, de ceux qui vont jusqu’à se moquer du nom du Seigneur.

Pasiekę antrą dvasinio tobulumo pakopą vadinami madhyama- adhikāriais. Šie bhaktai skiria keturias gyvųjų būtybių kategorijas: 1) Aukščiausiąjį Viešpatį, 2) bhaktus, 3) nekaltuosius, kurie nieko nežino apie Viešpatį, ir 4) Viešpačiu netikinčius ateistus, kurie nekenčia Dievui tarnaujančių bhaktų. Su įvairiais keturių kategorijų atstovais madhyama-adhikāris elgiasi skirtingai. Jis garbina Viešpatį kaip meilės objektą ir draugauja su tais, kurie tarnauja Viešpačiui. Nekaltųjų širdyse jis žadina snaudžiančią meilę Dievui, bet vengia ateistų, kurie išjuokia Dievo vardą.

Au-dessus du madhyama-adhikārī se trouve l’uttama-adhikārī, qui lui voit tout en relation avec le Seigneur Suprême. Il ne fait aucune distinction entre le croyant et l’athée, les voyant tous deux comme partie intégrante de Dieu. Il sait qu’en essence aucune différence n’existe entre un brāhmaṇa érudit et un chien des rues, car bien qu’enfermés dans des corps différents en raison de leur karma respectif, ils sont chacun une infime partie du Seigneur. Parce qu’il sut faire bon usage de l’infime indépendance que le Seigneur lui avait accordée, le premier acquit un corps de brāhmaṇa alors que le second, pour avoir mal utilisé cette indépendance, se trouva puni par les lois de la nature et emprisonné dans le corps d’un chien. Sans tenir compte des mérites respectifs du brāhmaṇa et de l’animal, l’uttama-adhikārī essaie de faire du bien aux deux. Un dévot d’une telle sagesse ne se laisse pas tromper par l’apparence extérieure du corps mais, au contraire, est attiré par l’étincelle spirituelle qui l’anime.

Dar aukštesnį lygį už madhyama-adhikārį yra pasiekęs uttama- adhikāris, kuris mato, kad viskas susiję su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Toks bhaktas neskirsto žmonių į ateistus ir teistus, o kiekvieną suvokia kaip neatsiejamą Dievo dalelę. Jis žino, kad nėra esminio skirtumo tarp labai išsilavinusio brāhmaṇo ir valkataujančio šuns, nes abu jie yra neatsiejamos Viešpaties dalelės, nors ir surakinti skirtinguose kūnuose, kuriuos lėmė kokybiškai skirtingi praeitų gyvenimų veiksmai. Jis suvokia, kad Aukščiausiojo Viešpaties dalelė, glūdinti brāhmaṇo kūne, teisingai naudojosi Viešpaties jai suteikta ribota nepriklausomybe, o panaši dalelė šuns kūne piktnaudžiavo savo nepriklausomybe, ir dėl to gamtos dėsniai ją nubaudė, įkalindami šuns kūne. Neteikdamas didelės reikšmės skirtumui tarp brāhmaṇo ir šuns elgsenos, uttama-adhikāris stengiasi daryti gera abiems. Tokio mokyto bhakto neklaidina materialūs kūnai, jam svarbiau dvasinė kibirkštis, glūdinti abiejose būtybėse.

Ceux qui imitent l’uttama-adhikārī en faisant montre de sentiments de fraternité et de solidarité, mais ne prennent en considération que le corps matériel, sont de faux philanthropes. La vraie notion de fraternité universelle doit être acquise auprès d’un authentique uttama-adhikārī, non d’utopistes qui ignorent tout de l’âme distincte et de l’Âme Suprême, l’omniprésente émanation de Dieu.

Tie, kurie mėgdžiodami uttama-adhikārį puikuojasi visuotinės vienybės ir draugiškumo idėjomis, tačiau iš jų elgesio matyti, kad jie temato kūniškąjį pradą, yra netikri filantropai. Teisingo visuotinės brolybės supratimo reikia mokytis iš uttama-adhikārio, o ne iš kvailio, kuris dorai nepažįsta individualios sielos ir visur esančios Aukščiausiojo Viešpaties ekspansijos, Supersielos.

Ce mantra indique clairement qu’il faut « observer », regarder de façon systématique. Le mot anupaśyati (anu,« suivre » et paśyati, « observer ») signifie en effet qu’il ne faut pas voir les choses telles que l’œil nu nous les montre, mais suivre les ācāryas d’une authentique lignée et voir par leur intermédiaire. L’œil imparfait ne permet pas de voir les choses telles qu’elles sont ; on ne peut percevoir la vérité que si on la reçoit d’une source supérieure, et la plus haute source de vérité est le savoir védique, émis par le Seigneur Lui-même. Cette vérité fut transmise par une succession de maître à disciple qui, depuis le Seigneur Lui-même, se poursuivit avec Brahmā, Nārada, Vyāsadeva et bien d’autres, jusqu’à nos jours. Aux temps védiques, il n’était pas nécessaire de mettre le message des Vedas sous forme écrite, car l’homme, plus intelligent et doué d’une mémoire plus développée qu’aujourd’hui, pouvait assimiler et suivre les instructions données en ne les ayant entendues qu’une seule fois des lèvres d’un maître spirituel authentique.

Šioje šeštoje mantroje aiškiai pasakyta, kad reikia stebėti arba matyti, laikantis tam tikros sistemos. Tai reiškia, kad reikia sekti ankstesniojo ācāryos, tobulo mokytojo, pavyzdžiu. Šiuo atveju vartojamas sanskrito žodis anupaśyati. Anu – reiškia „sekti“, o paśyati – „stebėti“. Taigi žodis anupaśyati reiškia, kad turime tikėti ne tuo, ką matome plika akimi, o sekti pirmtakais ācāryomis. Dėl materialių trūkumų plika akis neparodys tikro vaizdo. Neįmanoma teisingai matyti dalykus, neišgirdus paaiškinimų iš aukštesnio šaltinio, o aukščiausiasis šaltinis – tai Paties Viešpaties lūpomis pasakyta Vedų išmintis. Vedų tiesos perduodamos mokinių seka: Viešpats perteikia jas Brahmai, Brahmā – Nāradai, Nārada – Vyāsai, o Vyāsa – kitiems mokiniams. Kitados žmonės buvo protingesni ir turėjo aiškesnę atmintį, todėl užrašinėti Vedų žinias nebuvo reikalo. Jiems pakakdavo kartą išklausyti bona fide dvasinio mokytojo pamokymų, ir jie jų laikydavosi.

À l’heure actuelle, il existe de nombreux commentaires sur les Écritures révélées, mais la plupart d’entre eux ne suivent pas la lignée disciplique issue de Śrīla Vyāsadeva qui, le premier, compila la sagesse védique. Son œuvre finale, la plus parfaite et la plus sublime, est le Śrīmad-Bhāgavatam, le commentaire naturel du Vedānta-sūtra. Ce fut lui, aussi, qui transcrivit la Bhagavad-gītā, faite des paroles mêmes du Seigneur. Ce sont là les Écritures les plus importantes, et tout autre commentaire en contradiction avec les principes de la Bhagavad-gītāet du Śrīmad-Bhāgavatam est dépourvu d’autorité. Les enseignements des Upaniṣads, du Vedānta-sūtra, des Vedas, de la Bhagavad-gītā et du Śrīmad-Bhāgavatam sont tous en parfaite harmonie. Par conséquent, à moins d’avoir été initié au savoir par un maître de la lignée de Vyāsadeva, croyant en la Personnalité de Dieu et en Ses diverses énergies telles que les décrivent l’Īśopaniṣad, personne n’est apte à commenter les Vedas.

Mūsų dienomis apreikštiesiems raštams parašyta daug komentarų, tačiau daugelio jų autoriai nepriklauso Śrīlos Vyāsadevos mokinių sekai. Śrīla Vyāsadeva pirmasis užrašė Vedų išmintį. Savo paskutiniame, tobuliausiame ir reikšmingiausiame veikale „Śrīmad-Bhāgavatam“ jis komentuoja „Vedānta-sūtrą“. Be to, dar yra „Bhagavad-gītā“, kurią papasakojo Patsai Viešpats, o užrašė Śrīla Vyāsadeva. Tokie patys svarbiausi apreikštieji raštai, ir bet kuris komentaras, prieštaraujantis „Bhagavad-gītos“ ar „Śrīmad- Bhāgavatam“ principams, negali būti autoritetingas. Upaniṣadų, „Vedānta-sūtros“, Vedų, „Bhagavad-gītos“, „Śrīmad-Bhāgavatam“ mokymas vieningas, todėl niekam nevalia daryti kokių nors išvadų dėl Vedų, neišklausius Vyāsadevos mokinių sekos atstovų ar bent tų, kurie tiki Dievo Asmeniu ir įvairiomis Jo energijomis, apie kurias kalbama „Śrī Īśopaniṣadoje“.

Selon la Bhagavad-gītā (18.54), seul l’homme ayant déjà atteint la libération spirituelle (brahma-bhūta) peut devenir un uttama-adhikārī et voir tous les êtres vivants comme ses propres frères. Les politiciens cupides d’aujourd’hui ne peuvent avoir cette vision. Même s’ils servent autrui au niveau du corps pour en tirer gloire ou autre avantage matériel, ceux qui ne font qu’imiter l’uttama-adhikārī ne rendent aucun service à l’âme spirituelle et n’ont aucune connaissance du monde spirituel. L’uttama-adhikārī, pour sa part, voit l’âme dans le corps de chaque être ; et quand il sert son prochain, c’est à elle qu’il s’adresse, comblant du même coup les besoins matériels et spirituels de ses frères.

Pasak „Bhagavad-gītos“ (18.54), tapti uttama-adhikārī bhaktu ir į kiekvieną gyvą būtybę žvelgti kaip į savo brolį tegali tas, kuris jau pasiekė išsivadavimo lygį (brahma-bhūtą). Politikai negali turėti tokio matymo, nes jie visada siekia kokios nors materialios naudos. Mėgdžioti uttama-adhikārį – reiškia dėl šlovės ar kitokios materialios naudos tarnauti savo išoriniam apvalkalui, kūnui, o ne dvasinei sielai. Toks mėgdžiotojas nieko nenutuokia apie dvasinį pasaulį. Uttama-adhikāris mato gyvą esybę kaip dvasinę sielą ir pats jai kaip sielai tarnauja. Taip savaime patenkinama ir materialioji pusė.