Skip to main content

Mantra Onze

Vienuolikta mantra

Texte

Tekstas

vidyāṁ cāvidyāṁ ca yas
tad vedobhayaḿ saha
avidyayā mṛtyuṁ tīrtvā
vidyayāmṛtam aśnute
vidyāṁ cāvidyāṁ ca yas
tad vedobhayaḿ saha
avidyayā mṛtyuṁ tīrtvā
vidyayāmṛtam aśnute

Synonyms

Synonyms

vidyām : la connaissance réelle ; ca : et ; avidyām : la nescience ; ca : et ; yaḥ : celui qui ; tat : cela ; veda : sait ; ubhayam : les deux ; saha : simultanément ; avidyayā : en cultivant la nescience ; mṛtyum : les morts répétées ; tīrtvā : transcendant ; vidyayā : en cultivant la connaissance ; amṛtam : l’immortalité ; aśnute : jouit de.

vidyām — tikras žinias; ca — ir; avidyām — nežinojimą; ca — ir; yaḥ — žmogus, kuris; tat — tuos; veda — žino; ubhayam — abu; saha — kartu; avidyayā — puoselėdamas neišmanymą; mṛtyum — besikartojančią mirtį; tīrtvā — peržengdamas; vidyayā — plėtodamas žinias; amṛtam — nemirtingumu; aśnute — mėgaujasi.

Translation

Translation

Celui qui, simultanément, peut cultiver la connaissance transcendantale et le savoir profane est seul capable d’échapper au cycle des morts et des renaissances et pourra jouir des bénédictions que confère l’immortalité.

Tik tas, kuris suvokia, kaip grimztama į nežinojimą, ir sykiu išeina transcendentinio pažinimo kelią, įveikia nuolat besikartojančius gimimą ir mirtį ir mėgaujasi aukščiausiąja nemirtingumo dovana.

Purport

Purport

Depuis la création de l’univers matériel, tout le monde s’efforce de vivre pour toujours, mais les lois de la nature sont d’une telle rigueur que nul n’a jamais pu échapper à la mort. Personne ne veut mourir, personne non plus ne désire vieillir ou tomber malade, mais les lois de la nature n’épargnent à personne ni la souffrance, ni la vieillesse, ni la mort. Ce problème demeure sans solution malgré les progrès de la science. Bien qu’elle ait permis à l’homme de découvrir la bombe atomique et de détruire la vie à une plus grande échelle, la science n’a pu le protéger des griffes cruelles de la maladie, de la vieillesse et de la mort.

Nuo pat materialaus pasaulio sukūrimo akimirkos kiekvienas iš mūsų siekia gyventi amžinai, tačiau gamtos dėsniai tokie negailestingi, kad dar niekam nepavyko pabėgti iš mirties nagų. Niekas nenori mirti. Niekas nenori pasenti ar susirgti. Tačiau gamtos dėsniai nė vienam nesuteikia imuniteto mirčiai, senatvei ar ligoms. Materialaus mokslo pažanga šių problemų neišsprendė. Materialus mokslas pajėgus sukurti atominę bombą ir tuo pačiu priartinti mirtį, tačiau jis negali sukurti nieko, kas apgintų žmogų nuo negailestingų senatvės, ligų ir mirties nagų.

Les Purāṇas relatent les méfaits d’Hiraṇyakaśipu, un roi qui vivait à un niveau de civilisation très avancé. Croyant que ses possessions et sa science matérielles lui permettraient de vaincre la mort, il se soumit à une ascèse telle qu’il acquit des pouvoirs surnaturels qui perturbèrent tous les systèmes planétaires. Il obligea ainsi Brahmā, le premier des devas et créateur de l’univers, à venir à lui et lui demanda la faveur de devenir un amara, un être immortel. Brahmā ne put lui accorder cette bénédiction car lui-même, le régent de toutes les planètes, n’était pas immortel. Comme la Bhagavad-gītā (8.17) le confirme, la vie de Brahmā est d’une durée difficile à concevoir, mais qui n’est pas pour autant sans fin.

Purāṇose pasakojama istorija apie karalių Hiraṇyakaśipu, kuris buvo labai daug pasiekęs materialia prasme. Norėdamas nugalėti negailestingą mirtį savo fiziniais sugebėjimais ir tamsiomis jėgomis, jis praktikavo tokią griežtą meditacijos formą, kad jo mistinė galybė išgąsdino visų planetų sistemų gyventojus. Jis privertė nusileisti iš savo buveinės visatos kūrėją pusdievį Brahmą ir paprašė jo palaiminimo tapti nemirtingu (amara). Brahmā atsakė negalįs jam dovanoti tokio palaiminimo, nes netgi jis pats – materialaus pasaulio kūrėjas ir visų planetų valdovas – nėra amara. „Bhagavad-gītos“ (8.17) tvirtinimu, Brahmā gyvena ilgai, tačiau tai nereiškia, kad jis nemirtingas.

Hiraṇya se traduit par « or » et kaśipu par « lit moelleux ». Voilà donc ce qui intéressait ce roi, l’argent et les femmes, et il désirait en jouir davantage en devenant immortel. Il essaya donc d’obtenir de Brahmā des bénédictions qui lui conféreraient, indirectement, l’immortalité. Il lui demanda de n’être tué ni par un homme, ni par un animal, ni par un deva, ni par aucun être appartenant aux 8 400 000 espèces vivantes. Il demanda de ne pas mourir sur la terre, dans l’air ou dans l’eau, et de n’être atteint mortellement par aucune arme. Brahmā lui accorda tout et l’insensé se crut à l’abri de la mort. Il mourut cependant, tué par la Personne Suprême sous la forme de Nṛsiṁha, un homme-lion, qui n’utilisa pour toute arme, que Ses griffes. Hiraṇyakaśipu ne fut tué ni sur le sol, ni dans l’air, ni dans l’eau, mais sur les genoux du Seigneur, dans cette forme extraordinaire que le roi démoniaque n’aurait jamais pu concevoir.

Žodis hiraṇya reiškia „auksas“, o kaśipu – „minkštas guolis“. Šiam gudriam karaliui rūpėjo tik du dalykai – moterys ir pinigai. Nemirtingumo jis siekė, kad amžinai galėtų jais tenkintis. Jis paprašė Brahmos įvairių palaiminimų, vildamasis netiesiogiai įgyvendinti savo troškimą – tapti nemirtingu. Kadangi Brahmā atsakė negalįs suteikti jam nemirtingumo dovanos, Hiraṇyakaśipu paprašė Brahmos palaiminimo, kad jo negalėtų nužudyti nei žmogus, nei žvėris, nei Dievas – jokia gyva būtybė iš 8 400 000 gyvybės rūšių. Ir dar – kad jis negalėtų mirti nei ant žemės, nei ore, nei vandenyje ir jo nesužeistų joks ginklas. Hiraṇyakaśipu puoselėjo kvailas viltis, kad šios garantijos išgelbės jį nuo mirties. Ir nors Brahmā dovanojo jam šiuos palaiminimus, karalių Hiraṇyakaśipu galų gale nužudė Pats Dievo Asmuo, nužengęs Viešpaties Nṛsiṁhos – pusiau liūto, pusiau žmogaus inkarnacija. Demonas buvo nužudytas ne ginklu: Viešpats jį sudraskė Savo nagais. Ir žuvo Hiraṇyakaśipu ne žemėje, ne ore ir ne vandenyje, o ant nepaprastos gyvos būtybės, kuri peržengė visas jo suvokimo ribas, kelių.

La leçon est que même Hiraṇyakaśipu, le plus puissant des matérialistes, ne put, avec ses machinations, échapper à la mort. Que dire alors des petits Hiraṇyakaśipus d’aujourd’hui, dont les plans sont déjoués à chaque instant ?

Ši istorija iš esmės kalba apie tai, kad net Hiraṇyakaśipu, galingiausiam iš materialistų, jokie planai nepadėjo tapti nemirtingu. Tad ko verti niekingi mūsų laikų „hiraṇyakaśipu“, kurių planai žlunga kas minutę?

La Śrī Īśopaniṣad enseigne que dans le combat pour l’existence, il ne faut pas tenter de vaincre de façon unilatérale. Tout le monde lutte très fort pour sa survie, mais les lois de la nature sont si rigoureuses que nul ne peut les surmonter. Le seul chemin de l’immortalité est le retour à Dieu.

„Śrī Īśopaniṣada“ moko mus, kad mūsų pačių pastangos laimėti kovą dėl būvio beprasmiškos. Kovodami dėl būvio, žmonės atiduoda visas jėgas, tačiau materialios gamtos įstatymai tokie griežti, kad niekas negali jų apeiti. Norint amžino gyvenimo, reikia būti pasirengusiam grįžti pas Dievą.

La science spirituelle, qui nous permet ce retour, est une branche tout à fait distincte de l’éducation et doit être puisée dans les Écritures védiques tels les Upaniṣads, le Vedānta, la Bhagavad-gītā, et le Śrīmad-Bhāgavatam. Il nous faut donc étudier ces Écritures sacrées et acquérir la connaissance spirituelle afin d’obtenir le bonheur dans cette vie, et une existence éternellement heureuse après avoir quitté son corps. L’être conditionné oublie sa relation éternelle avec Dieu, et se méprend à accepter l’endroit où il est né comme une fin en soi. Dans Son infinie bonté, le Seigneur a donné les Écritures védiques en Inde, ainsi que d’autres Écritures en d’autres contrées, afin de rappeler aux hommes que ce monde matériel n’est pas leur véritable demeure. L’être vivant est de nature spirituelle ; il ne peut donc trouver le bonheur qu’en réintégrant sa demeure spirituelle auprès de Dieu.

Sugrįžimas pas Dievą – tai ištisas mokslas. O mokytis reikia iš apreikštųjų Vedų raštų: Upaniṣadų, „Vedānta-sūtros“, „Bhagavad-gītos“, „Śrīmad-Bhāgavatam“ ir t. t. Norėdamas būti laimingas šį gyvenimą, o atsiskyręs nuo kūno pasiekti amžiną palaimingą gyvenimą, žmogus turi studijuoti šiuos šventus raštus ir pasisemti iš jų transcendentinių žinių. Sąlygota gyva būtybė užmiršo savo amžiną ryšį su Dievu ir klaidingai mano, kad laikina jos gimimo vieta yra jos vieninteliai namai. Norėdamas priminti užmaršiam žmogui, kad tikrieji jo namai ne čia, materialiame pasaulyje, Viešpats maloningai dovanojo Indijai čia minėtus šventraščius, o kitus šventraščius dovanojo kitų šalių žmonėms. Gyvoji būtybė yra dvasinė asmenybė, ir laiminga ji tegali būti sugrįžusi į savo dvasinius namus.

De Son royaume, Kṛṣṇa envoie Ses purs serviteurs transmettre la connaissance qui permettra aux âmes conditionnées de retourner à Lui. Mais il arrive également qu’Il descende Lui-même afin de remplir cette mission. Les êtres vivants font tous partie intégrante de Dieu, ils sont tous Ses enfants bien-aimés. Dieu est donc encore plus désolé que nous de voir nos constantes souffrances dans l’existence matérielle. Ces tourments servent à nous rappeler indirectement que nous sommes incompatibles avec la matière inerte. L’être intelligent tient généralement compte de ces avertissements et se met à cultiver la connaissance transcendantale (vidyā). La vie humaine est le terrain le plus favorable pour la culture de la connaissance spirituelle ; aussi celui qui néglige pareille opportunité est appellé narādhama, le plus déchu des hommes.

Iš Savo karalystės Dievo Asmuo siunčia ištikimus tarnus skelbti žinią, kuri padeda žmogui sugrįžti pas Dievą, ir kartais šį darbą atlikti Viešpats ateina Pats. Kadangi visos gyvosios būtybės yra mylimi Jo vaikai, neatsiejamos Jo dalelės, tai Dievui dar skaudžiau matyti mus kenčiant šiame materialiame pasaulyje negu mums patiems. Materialaus pasaulio kančios netiesiogiai primena mums, kad tarp mūsų ir negyvos materijos negali būti darnos. Protingos gyvosios būtybės atkreipia dėmesį į šias užuominas ir ima plėtoti vidyą, transcendentinį pažinimą. Žmogaus gyvenimas – tai palankiausia galimybė plėtoti dvasinį pažinimą, todėl tas, kuris nepasinaudoja šia galimybe, vadinamas narādhama, žemiausiu iš žmonių.

La voie de l’avidyā, c’est-à-dire le progrès d’un savoir profane destiné à intensifier le plaisir des sens, mène à la mort et à la renaissance. L’être vivant, en réalité, du fait de sa nature spirituelle, n’est sujet ni à la naissance, ni à la mort, qui n’affectent que le corps, enveloppe de l’âme spirituelle. Mourir, c’est comme ôter un vêtement usé, et naître, en revêtir un neuf, mais ceux qui sont grossièrement absorbés dans l’accumulation du savoir matériel (avidyā), ne se soucient pas du cruel processus de la transmigration de l’âme. Ensorcelés par la beauté de l’énergie illusoire, ils retrouvent vie après vie les mêmes souffrances, sans tirer aucun parti des leçons que leur donnent les lois de la nature.

Avidyos, arba materialaus mokslo pažangos, orientuotos į jausminį pasitenkinimą, kelias – tai besikartojančių gimimų ir mirčių kelias. Gyvosios esybės prigimtis dvasinė, todėl ji negimsta ir nemiršta. Gimsta ir miršta išorinis dvasinės sielos apvalkalas – kūnas. Mirties ir gimimo procesas lyginamas su drabužių persivilkimu. Kvaili žmonės, visa galva pasinėrę į avidyos (nežinojimo) puoselėjimą, nekreipia dėmesio į šį negailestingą vyksmą. Iliuzinės energijos grožybių užburti, jie be paliovos patiria tokias pačias kančias, ir nors gamtos dėsniai juos nuolat baudžia, jie nepasimoko.

La connaissance spirituelle (vidyā) est essentielle pour l’homme. Dans cette condition maladive qu’est la vie matérielle, il doit restreindre autant que possible les plaisirs des sens car ils entraînent l’ignorance et la mort. En vérité, l’être n’est pas dénué de sens spirituels. Tout être est doté, dans sa forme spirituelle originelle, de sens spirituels qui, à l’état présent, sont voilés par le corps physique et subtil et se présentent sous la forme des sens matériels. Les activités des sens, dans l’univers matériel, ne sont qu’un reflet dénaturé de celles du monde spirituel. Dans cet état maladif, emprisonnée dans un corps matériel, l’âme se livre à des actes matériels ; elle ne pourra connaître un bonheur véritable qu’une fois soulagée de la « maladie » du matérialisme, une fois sa forme spirituelle retrouvée, purifiée de toute souillure. Un malade doit guérir avant de pouvoir jouir à nouveau de la vie. Il en est de même de l’âme. Il faut employer la vie humaine à se guérir du mal matériel et non à s’abandonner aux plaisirs pervertis des sens. Aggraver le mal n’est pas un signe de savoir, mais une preuve d’ignorance. Un malade souffrant d’une forte fièvre n’essaiera pas de la faire monter, mais bien de la ramener à la normale. Ainsi la vie humaine doit-elle permettre à l’être de faire baisser sa fièvre matérielle. Mais la civilisation moderne tend plutôt à accroître cette fièvre qui a atteint son point culminant avec l’énergie atomique ; et, pendant ce temps, des politiciens insanes clament qu’à tout moment le monde peut sombrer. Tel est le résultat du progrès des sciences matérielles au détriment du plus important, la culture du savoir spirituel. La Śrī Īśopaniṣad nous prévient donc de ne pas suivre cette dangereuse voie vers l’anéantissement, mais au contraire de cultiver la connaissance spirituelle pour échapper aux griffes de la mort.

Todėl plėtoti vidyą, ar transcendentinį pažinimą, žmogui yra būtina. Jausminiai malonumai, esant liguistos materialios būsenos, turi būti kiek įmanoma daugiau apribojami. Nežaboti kūniškieji malonumai reiškia nežinojimą ir mirtį. Gyvosios būtybės turi dvasinius jausmus. Visų gyvųjų būtybių pirminiam dvasiniam pavidalui yra būdingi tie patys jausmai, tačiau dabar per materialaus kūno ir sąmonės apvalkalus jie reiškiasi materialiai. Materialių jausmų veikimas yra iškreiptas pirminių, dvasinių jausmų veikimo atspindys. Įvilkta į materiją, dvasinė siela veikia materialiai, tačiau tokia jos būsena – liguista. Tikri jausminiai džiaugsmai įmanomi tiktai išsigydžius nuo materializmo ligos. Grynas pasitenkinimas tegalimas turint tikrą, materijos nesuterštą dvasinį pavidalą. Todėl žmogaus gyvenimo tikslas turėtų būti ne siekti iškreiptų jausminių džiaugsmų, o stengtis išsigydyti materializmo ligą. Materializmo ligos paūmėjimas – ne žinojimo, bet avidyos, nežinojimo, požymis. Sveiko žmogaus temperatūra neturi svyruoti tarp 40 ir 41 laipsnio, karštį reikia numušti iki normalios – 36,6 laipsnių temperatūros. Toksai turėtų būti žmogaus gyvenimo tikslas. Šiuolaikinėje materialistinėje visuomenėje jaučiamas polinkis kelti materialios karštligės temperatūrą, ir ji jau pasiekė 41 laipsnį (atominės energijos forma). Tuo tarpu kvaili politikai šaukia, kad kiekvieną akimirką pasaulis gali išlėkti į orą. Tai materialaus mokslo plėtojimo ir dvasinio pažinimo – svarbiausios gyvenimo sferos – ignoravimo išdava. Ši „Śrī Īśopaniṣados“ mantra įspėja mus, kad nesuktume pavojingu keliu, kuris veda į mirtį. Priešingai, mes privalome nuolat puoselėti dvasinio pažinimo kultūrą, kad galėtume ištrūkti iš žiaurios mirties glėbio.

Cela ne veut pas dire pour autant qu’il faut cesser de prendre soin de son corps. Il serait aussi déraisonnable pour l’homme de négliger ses besoins vitaux qu’il serait absurde d’essayer, pour guérir un malade, de faire tomber sa température à 0℃. Nous avons déjà dit à ce sujet qu’il fallait chercher à tirer le meilleur parti d’une mauvaise affaire en utilisant son corps et son mental pour cultiver le savoir spirituel. Pour toucher au but, l’homme a besoin d’eux et doit en prendre soin. Il faut maintenir la température à 37℃ et les grands sages de l’Inde ont toujours essayé de garder saine la société par un juste équilibre entre connaissance matérielle et connaissance spirituelle. Jamais ils ne permirent à l’homme de faire un mauvais usage de son intelligence au profit de ses sens matériels.

Tačiau tai nereiškia, kad reikia nustoti rūpintis kūnu. Negalima nieko neveikti, lygiai kaip karščiuojant negalima numušti temperatūros iki nulio. Čia tiktų posakis: „Iš blogo sandėrio reikia išpešti kuo daugiau naudos.“ Plėtoti dvasinį pažinimą reikia pasitelkus kūną ir protą, todėl, siekdami tikslo, mes privalome jais pasirūpinti. Optimali kūno temperatūra – 36,6 laipsnio, ir didieji Indijos išminčiai bei šventieji stengiasi palaikyti ją, vadovaudamiesi nuoseklia dvasinio ir materialaus mokymosi programa. Jie visada draudė piktnaudžiauti žmogaus intelektu, stengiantis patenkinti liguistą norą siekti jausminių malonumų.

L’homme possède une tendance maladive à rechercher le plaisir des sens, mais les Vedas lui donnent la méthode permettant de régler ses diverses activités matérielles de façon à atteindre la libération. Cette méthode inclut les actes de piété (dharma), la prospérité matérielle (ārtha), la satisfaction des désirs matériels (kāma) et la libération (mokṣa). Mais les actes de piété et la libération spirituelle n’intéressent plus personne de nos jours. L’homme a fait de la satisfaction de ses désirs matériels l’unique but de son existence et ne se soucie que d’arriver à la prospérité matérielle qui lui permettra d’atteindre cet objectif. Ainsi égaré, il observe des pratiques religieuses simplement parce qu’elles contribuent à l’accroissement des biens dont il a besoin pour sa jouissance sensorielle dans cette vie puis, dans la suivante, sur les planètes édéniques. Mais ce n’est pas là le but de la religion ; la piété doit nous amener à la réalisation spirituelle. Quant aux biens matériels ils ne sont requis que pour préserver la santé du corps car l’homme doit mener une vie saine et garder les pensées claires afin d’obtenir la vidyā, la vraie connaissance, but ultime de sa vie ; il n’est pas fait pour travailler comme un âne ou pour cultiver l’avidyā à seule fin de jouir de ses sens.

Žmogaus veiklą, kuri turi nesveiką jausminio pasitenkinimo tendenciją, reguliuoja Vedų išsivadavimo principai. Šita sistema apima religiją, ekonomikos plėtrą, jausminį pasitenkinimą ir išsivadavimą, tačiau mūsų laikais žmonės nesidomi nei religija, nei išsivadavimu. Vienintelis jų gyvenimo tikslas – tenkinti jausmus, ir, norėdami įgyvendinti šį tikslą, jie kuria ekonomikos plėtojimo planus. Paklydę žmonės mano, kad religija teturi išlikti todėl, kad ji skatina ekonomikos raidą, o pastaroji būtina jausminiams malonumams tenkinti. Tam tikra religinių apeigų sistema todėl ir reikalinga, kad būtų laiduojami pomirtiniai jausminiai džiaugsmai danguje. Tačiau ne toks yra išsivadavimo tikslas. Iš tikrųjų religijos kelias turėtų vesti į savęs pažinimą, o ekonomikos plėtra reikalinga, kad palaikytų sveiką ir stiprų kūną. Tam, kad suvoktų vidyą, tikrąsias žinias, (toks yra žmogaus gyvenimo tikslas) žmogus turi sveikai gyventi ir būti blaivaus proto. Gyvenimas duotas ne tam, kad dirbtume kaip asilai arba dėl jausminių malonumų ugdytume avidyą.

Dans le Śrīmad-Bhāgavatam la voie de la vidyā est parfaitement présentée et guide l’homme, tout au long de sa vie, dans sa quête de la Vérité Absolue. Appliquant les dix-huit principes de la Bhagavad-gītā cités au mantradix, développant ainsi la connaissance spirituelle et le renoncement, l’homme à l’esprit ouvert peut, petit à petit, réaliser l’Absolu, d’abord en tant que Brahman, puis en tant que Paramātmā, et finalement, en tant que Bhagavān,Dieu, la Personne Suprême. L’objectif essentiel de ces dix-huit principes est d’arriver à servir le Seigneur avec amour et dévotion, dans la transcendance, un art que les hommes de toute origine sont encouragés à apprendre.

Vidyos kelią geriausiai nupasakoja „Śrīmad-Bhāgavatam“, kuri skatina žmogų skirti gyvenimą Absoliučiajai Tiesai patirti. Absoliučioji Tiesa pažįstama palaipsniui, iš pradžių kaip Brahmanas, vėliau – kaip Paramātmā ir galiausiai – kaip Bhagavānas, Dievo Asmuo. Ją tegali pažinti plataus akiračio žmogus, kuris, laikydamasis aštuoniolikos „Bhagavad-gītos“ principų, išvardintų dešimtosios mantros komentare, turi žinių ir yra atsižadėjęs. Pagrindinis šių aštuoniolikos principų tikslas – pasiekti transcendentinę atsidavimo Dievo Asmeniui tarnystę. Todėl visų visuomenės sluoksnių žmones Vedos skatina mokytis meno su atsidavimu tarnauti Viešpačiui.

Dans son Bhakti-rasāmṛta-sindhu, que nous avons publié sous le titre de « Nectar de la Dévotion », Śrīla Rūpa Gosvāmī a décrit la voie sûre menant à la vidyā. Quant au Śrīmad-Bhāgavatam (1.2.14), il la résume en ces mots :

Patį tiesiausią kelią į vidyos tikslus yra aprašęs Śrīla Rūpa Gosvāmis veikale „Bhakti-rasāmṛta-sindhu“, kurį mes išleidome anglų kalba pavadinimu „The Nectar of Devotion“ („Atsidavimo nektaras“). Vidyos puoselėjimą „Śrīmad-Bhāgavatam“ apibendrina taip:

tasmād ekena manasā
bhagavān sātvatāṁ patiḥ
śrotavyaḥ kīrtitavyaś ca
dhyeyaḥ pūjyaś ca nityadā
tasmād ekena manasā
bhagavān sātvatāṁ patiḥ
śrotavyaḥ kīrtitavyaś ca
dhyeyaḥ pūjyaś ca nityadā

« Il faut donc constamment, l’attention concentrée, écouter ce qui a trait à Dieu, Le glorifier, L’adorer et se souvenir de Lui, la Personne Suprême et le protecteur de Ses dévots. »

„Todėl reikia nuolat, labai susikaupus klausytis pasakojimų apie Dievo Asmenį, bhaktų gynėją, Jį šlovinti, atminti ir garbinti.“ (SB 1.2.14)

La Śrī Īśopaniṣad démontrera ultérieurement que lorsqu’ils ne sont pas utilisés au service du Seigneur, la religion, la prospérité économique et le plaisir ne sont que différentes manifestations de l’ignorance.

Religija, ekonomikos plėtra bei jausminis pasitenkinimas, jeigu nekeliamas tikslas su atsidavimu tarnauti Viešpačiui, tėra įvairiomis formomis besireiškiantis neišmanymas, – tai pabrėžiama kitose „Śrī Īśopaniṣados“ mantrose.