Skip to main content

TEXT 3

TEXT 3

Texte

Tekstas

aśraddadhānāḥ puruṣā
dharmasyāsya paran-tapa
aprāpya māṁ nivartante
mṛtyu-saṁsāra-vartmani
aśraddadhānāḥ puruṣā
dharmasyāsya paran-tapa
aprāpya māṁ nivartante
mṛtyu-saṁsāra-vartmani

Synonyms

Synonyms

aśraddadhānāḥ: ceux qui n’ont pas foi; puruṣāḥ: ces gens; dharmasya: voie de la spiritualité; asya: en cette; param-tapa: ô vainqueur de l’ennemi; aprāpya: sans obtenir; mām: Moi; nivartante: reviennent; mṛtyu: la mort; saṁsāra: dans l’existence matérielle; vartmani: sur le sentier de.

aśraddadhānāḥ — netikintys; puruṣāḥ — šie žmonės; dharmasya — religijos procesu; asya — šiuo; parantapa — o priešų baudėjau; aprāpya — nepasiekę; mām — Manęs; nivartante — sugrįžta atgal; mṛtyu — mirties; saṁsāra — materialioje būtyje; vartmani — keliu.

Translation

Translation

Ô vainqueur de l’ennemi, ceux qui n’ont pas foi dans le service de dévotion ne peuvent M’atteindre. Ils reviennent naître et mourir dans le monde matériel.

Netikintys pasiaukojimo tarnyste negali ateiti pas Mane, o priešų nugalėtojau. Todėl jie sugrįžta į gimimo ir mirties ratą materialiame pasaulyje.

Purport

Purport

Ce verset nous permet de comprendre qu’on ne peut adopter la pratique du service de dévotion sans avoir la foi. Et cette foi s’acquiert au contact des dévots du Seigneur. Il existe cependant des êtres assez infortunés pour ne développer aucune foi en Dieu, même après avoir entendu des lèvres de grands sages toutes les preuves fournies par les Écritures védiques. Ils demeurent hésitants et ne parviennent pas à se fixer dans le service dévotionnel du Seigneur. Ainsi, la foi est un élément de première importance pour progresser dans la conscience de Kṛṣṇa. Le Caitanya-caritāmṛta enseigne ce qu’est la véritable foi: c’est la ferme conviction que le simple fait de servir Kṛṣṇa, le Seigneur Suprême, permet d’atteindre la perfection. Le Śrīmad-Bhāgavatam (4.31.14) explique à ce propos:

KOMENTARAS: Netikintieji negali pasiekti tobulumo pasiaukojimo tarnystėje – tokia posmo prasmė. Tikėjimas gimsta bendraujant su bhaktais. Nelaimingi žmonės, net išklausę iš didžių asmenybių visus Vedų raštų pateikiamus įrodymus, vis tiek netiki Dievą. Jie neryžtingi ir jų pasiaukojimo tarnystė Viešpačiui nėra tvirta. Taigi tikėjimas – pats svarbiausias Kṛṣṇos sąmonės puoselėjimo veiksnys. „Caitanya-caritāmṛtoje“ sakoma, kad tikėjimas – tai įsitikinimas, kad vien tik tarnaujant Aukščiausiajam Viešpačiui Śrī Kṛṣṇai galima tapti tobulu. Tai tikras tikėjimas. „Śrīmad- Bhāgavatam“ (4.31.14) teigiama:

yathā taror mūla-niṣecanena
tṛpyanti tat-skandha-bhujopaśākhāḥ
prāṇopahārāc ca yathendriyāṇāṁ
tathaiva sarvārhaṇam acyutejyā
yathā taror mūla-niṣecanena
tṛpyanti tat-skandha-bhujopaśākhāḥ
prāṇopahārāc ca yathendriyāṇāṁ
tathaiva sarvārhaṇam acyutejyā

« De même qu’en arrosant la racine d’un arbre, on nourrit ses branches et ses feuilles, qu’en nourrissant l’estomac, on satisfait toutes les parties du corps, on satisfait automatiquement tous les devas et tous les êtres de l’univers en pratiquant le service transcendantal du Seigneur Suprême. »

Par conséquent, après avoir lu la Bhagavad-gītā, il faut rapidement en réaliser la conclusion: on doit abandonner toute autre activité pour adopter le service du Seigneur Suprême, Kṛṣṇa. Avoir la foi, c’est être convaincu de la vérité de cette philosophie.

„Laistant medžio šaknis, vandens gauna jo šakos, šakelės ir lapai, o tiekiant skrandžiui maistą, patenkinamos visos kūno juslės. Taip ir atliekant transcendentinę tarnystę Aukščiausiajam Viešpačiui, savaime patenkinami visi pusdieviai ir kitos gyvosios esybės.“ Taigi perskaičius „Bhagavad-gītą“, derėtų visiškai pripažinti jos pagrindinę išvadą – reikia atmesti visą kitą veiklą ir tiesiog atsidėti tarnystei Aukščiausiajam Viešpačiui Kṛṣṇai, Dievo Asmeniui. Įsitikinimas, kad ši gyvenimo filosofija teisinga, ir yra tikėjimas.

Le processus de la conscience de Kṛṣṇa représente le développement graduel de cette foi. Aussi peut-on diviser en trois catégories les êtres conscients de Kṛṣṇa: ceux qui n’ont pas la foi font partie de la troisième catégorie. Même s’ils sont officiellement engagés dans le service de dévotion, ils ne pourront atteindre la plus haute perfection. Il est presque inéluctable qu’ils dévient au bout d’un certain temps. Bien qu’ils servent effectivement le Seigneur, il leur est très difficile, à cause d’un manque de foi et de conviction, de demeurer dans la conscience de Kṛṣṇa. Nous en avons fait nous-même l’expérience au cours de nos activités missionnaires. Certaines personnes adoptent la conscience de Kṛṣṇa pour des motifs inavoués. Dès que leur situation financière s’améliore, ils abandonnent leur pratique et retournent à leurs anciennes habitudes. Seule la foi, donc, permet de progresser dans la conscience de Kṛṣṇa. Celui qui a développé une foi inébranlable et qui possède une vaste connaissance des textes qui enseignent le service de dévotion est donc un dévot de la première catégorie. Quant au dévot de second ordre, sa compréhension des Écritures n’est pas très profonde, mais il est fermement convaincu que le service du Seigneur, la kṛṣṇa-bhakti, constitue la meilleure de toutes les voies. Alors, en toute sincérité, il l’adopte. Il est donc supérieur aux hommes appartenant à la troisième catégorie, qui n’ont, eux, ni une connaissance parfaite des Écritures ni une foi très solide, mais qui essaient, en toute simplicité, grâce à la fréquentation de dévots, de suivre le processus.

Les dévots de troisième ordre peuvent déchoir, ce qui est impossible pour les dévots de premier ou de second ordre. Les dévots de premier ordre sont assurés de progresser jusqu’au but final, tandis que ceux de la troisième catégorie, même s’ils ont foi en la valeur du service dévotionnel rendu au Seigneur, n’ont pas encore acquis une connaissance adéquate de Kṛṣṇa en étudiant des Écritures comme le Śrīmad-Bhāgavatam et la Bhagavad-gītā. Ils peuvent se sentir attirés vers le karma-yoga et le jñāna-yoga, et parfois même voir leur foi ébranlée. Mais aussitôt qu’ils échappent à leur emprise, ils s’élèvent au second, ou même au premier degré de la conscience de Kṛṣṇa.

Le Śrīmad-Bhāgavatam décrit également trois degrés de foi en Kṛṣṇa, et, dans le onzième Chant, trois niveaux d’attachement. Ceux qui, même après avoir entendu parler de Kṛṣṇa et de l’excellence du service de dévotion, ne développent aucune foi, considérant ces éloges excessifs, trouvent très ardue la voie dévotionnelle, dans laquelle ils ne sont en fait qu’apparemment engagés. Il y a peu d’espoir qu’ils atteignent la perfection. Tout ceci nous montre l’importance primordiale de la foi dans l’accomplissement du service de dévotion.

Tokio tikėjimo ugdymas ir yra Kṛṣṇos sąmonės procesas. Kṛṣṇą įsisąmoninę žmonės yra dalijami į tris kategorijas. Trečiai kategorijai priklauso netikintys. Net jeigu formaliai jie ir praktikuoja pasiaukojimo tarnystę, jie negali pasiekti aukščiausios tobulumo pakopos. Veikiausiai po kurio laiko jie pasitrauks. Jie gali praktikuoti Kṛṣṇos sąmonę, tačiau neturint visiško tikėjimo jiems sunku ją tęsti. Iš misionieriškos veiklos patirties žinome, kad yra žmonių, kurie ateina į Kṛṣṇos sąmonę turėdami kokius nors užslėptus motyvus, tačiau vos pagerėja jų ekonominė padėtis, jie meta Kṛṣṇos sąmonę ir vėl nueina senais keliais. Tik tikėjimas leidžia žmogui tobulėti Kṛṣṇos sąmonės srityje. O dėl tikėjimo ugdymo, tai tas, kuris gerai susipažinęs su literatūra apie pasiaukojimo tarnystę ir išsiugdė tvirtą tikėjimą, priskiriamas pirmajai Kṛṣṇos sąmonės žmonių kategorijai. Antrajai kategorijai priklauso nelabai gerai išmanantys religinius raštus, tačiau tvirtai tikintys, kad kṛṣṇa-bhakti, tarnystė Kṛṣṇai, yra geriausias kelias, ir todėl be svyravimų jį pasirinkę. Taigi jie pranašesni už trečios kategorijos atstovus, kurie gerai neišmano šventraščių ir nepasižymi dideliu tikėjimu, bet dėl bendravimo su bhaktais ir iš dvasios paprastumo stengiasi praktikuoti šį procesą. Trečios kategorijos žmogus gali pulti, bet antrai kategorijai priklausantis nepuola, o pirmos kategorijos – juo labiau. Kas priklauso pirmai kategorijai, tas tikrai padarys pažangą ir galų gale pasieks tikslą. Bet kalbant apie trečios Kṛṣṇos sąmonės kategorijos žmogų, reikia pasakyti, kad jis dar negavo atitinkamų žinių apie Kṛṣṇą iš tokių šventraščių, kaip „Śrīmad-Bhāgavatam“ ir „Bhagavad-gītā“, nors ir yra įsitikinęs, jog pasiaukojimo tarnystė Kṛṣṇai – didelis gėris. Kartais trečios kategorijos atstovai turi polinkį karma-yogai ir jñānai-yogai, o būna, kad jie susipainioja; tačiau, kai tik praeina karma-yogos ir jñāna-yogos infekcija, jie tampa antros arba pirmos kategorijos žmonėmis, įsisąmoninusiais Kṛṣṇą. Skiriami trys tikėjimo Kṛṣṇa lygmenys. Jie aprašomi „Śrīmad-Bhāgavatam“. Vienuoliktoje „Śrīmad-Bhāgavatam“ giesmėje taip pat aiškinama apie pirmos, antros ir trečios kategorijos prisirišimą. Neįtikėjusiems net po to, kai išgirsta apie Kṛṣṇą ir pasiaukojimo tarnystės išskirtinumą, ir manantiems, jog tai vien panegirika, pasiaukojimo tarnystės kelias rodosi sunkus, nors formaliai juo ir einama. Mažai tikėtina, kad jie sugebės pasiekti tobulumą. Taigi atliekant pasiaukojimo tarnystę, labai svarbu tikėti.