TEXT 13

Texte

Tekstas

mahātmānas tu māṁ pārtha
daivīṁ prakṛtim āśritāḥ
bhajanty ananya-manaso
jñātvā bhūtādim avyayam

Synonyms

mahā-ātmānaḥ: les grandes âmes; tu: mais; mām: en Moi; pārtha: ô fils de Pṛthā; daivīm: divine; prakṛtim: la nature; āśritāḥ: ayant pris refuge en; bhajanti: servent; ananya-manasaḥ: sans que leur mental ne dévie; jñātvā: sachant; bhūta: de la création; ādim: l’origine; avyayam: inexhaustible.

mahā-ātmānaḥ — didžiosios sielos; tu — tačiau; mām — Man; pārtha — o Pṛthos sūnau; daivīm — dieviškos; prakṛtim — gamtos; āśritāḥ — radusios prieglobstį; bhajanti — tarnauja; ananya-manasaḥ — nenukrypstančiu protu; jñātvā — žinodamos; bhūta — kūrinijos; ādim — šaltinį; avyayam — neišsenkantį.

Translation

Mais les mahātmās, les grandes âmes qui jamais ne s’abusent, ô fils de Pṛthā, sont sous la protection de la nature divine. Sachant que Je suis Dieu, la Personne Suprême, originelle et inexhaustible, ils s’absorbent pleinement dans le service de dévotion.

O Pṛthos sūnau, nepaklydusias, didžiąsias sielas, globoja dieviškoji gamta. Jos visiškai atsidėjo pasiaukojimo tarnystei, nes žino, kad Aš esu Aukščiausiasis Dievo Asmuo, pirmapradis ir neišsenkantis.

Purport

Ce verset donne une description claire du mahātmā. La première caractéristique en est qu’il vit déjà sous l’égide de la nature divine. La nature matérielle ne le domine pas. Comment cela est-il possible ? La réponse a été donnée dans le septième chapitre: celui qui s’abandonne à Kṛṣṇa s’affranchit aussitôt du joug de la nature matérielle. Une fois libéré de cette sujétion, l’être distinct, parce qu’il est l’énergie marginale du Seigneur, vit désormais sous la tutelle de la nature spirituelle, qu’on appelle également daivī prakṛti, ou nature divine. Celui qui s’élève ainsi, en s’abandonnant à Dieu, la Personne Suprême, atteint le stade de mahātmā; il devient une grande âme.

KOMENTARAS: Posmas aiškiai apibūdina mahātmą. Pirmasis mahātmos požymis tas, kad jis jau priklauso dieviškai gamtai ir nėra pavaldus materialiai. Kaip tai įmanoma? Septintas skyrius aiškina: kas atsiduoda Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Śrī Kṛṣṇai, tas išsyk ištrūksta iš materialios gamtos valdžios. Tokia išsivadavimo sąlyga. Kad išsivaduotum iš materialios gamtos, pakanka visa siela atsiduoti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Tai pirmasis reikalavimas. Vos tik ištrūkusi iš materialios gamtos valdžios, gyvoji esybė (ribinė energija) pakliūna į dvasinės gamtos rankas, jos vadovavimą. Ją veda daivī prakṛti – dieviškoji gamta. Taigi atsidavus Aukščiausiajam Dievo Asmeniui iškylama iki didžios sielos, mahātmos, lygio.

Rien ne détourne son attention de Kṛṣṇa, car il sait en toute certitude qu’Il est la Personne Suprême originelle, la cause de toutes les causes. Un mahātmā se forme au contact d’autres mahātmās, purs dévots de Kṛṣṇa. Ceux-ci, du reste, ne sont pas attirés par les autres formes du Seigneur, telle la forme à quatre bras de Mahā-Viṣṇu, et certainement moins encore par la forme d’un deva ou d’un humain. Seule la forme à deux bras de Kṛṣṇa les attire. Ils ne méditent que sur Lui, qu’ils servent avec une constance sans défaut, dans la conscience de Kṛṣṇa.

Mahātmos dėmesys nukreiptas tiktai į Kṛṣną, nes jis labai gerai žino, jog Kṛṣṇa yra pirminis Dievo Asmuo, visų priežasčių priežastis. Tuo nereikia abejoti. Mahātma, didžia siela, tampama bendraujant su kitais mahātmomis, tyrais bhaktais. Tyrų bhaktų nedomina net ir kiti Kṛṣṇos aspektai, pvz.: keturrankis Mahā-Viṣṇu. Juos žavi tik dvirankis Kṛṣṇos pavidalas. Kiti Kṛṣṇos aspektai jų netraukia, taip pat jų nedomina joks pusdievis ar žmogus. Tyri bhaktai medituoja tik Kṛṣṇą, mintimis pasinėrę į Kṛṣṇą tarnauja Jam, ir niekas negali jų atitraukti nuo tarnystės.