TEXT 19

Texte

Tekstas

ihaiva tair jitaḥ sargo
yeṣāṁ sāmye sthitaṁ manaḥ
nirdoṣaṁ hi samaṁ brahma
tasmād brahmaṇi te sthitāḥ

Synonyms

iha: dans cette vie; eva: certes; taiḥ: par eux; jitaḥ: conquises; sargaḥ: la naissance et la mort; yeṣām: de ceux-là; sāmye: dans l’équanimité; sthitam: situé; manaḥ: le mental; nirdoṣam: sans défaut; hi: certes; samam: dans l’équanimité; brahma: comme l’Absolu; tasmāt: donc; brahmaṇi: dans l’Absolu; te: ils; sthitāḥ: sont situés.

iha — šiame gyvenime; eva — tikrai; taiḥ — jų; jitaḥ — nugalėtas; sargaḥ — gimimas ir mirtis; yeṣām — tų, kurių; sāmye — pusiausvyroje; sthitam — esti; manaḥ — protas; nirdoṣam — nepriekaištingi; hi — tikrai; samam — pusiausvyroje; brahma — kaip Aukščiausiasis; tasmāt — todėl; brahmaṇi — Aukščiausiajame; te — jie; sthitāḥ — yra.

Translation

L’être dont le mental demeure constant a d’ores et déjà vaincu la naissance et la mort. Il s’est fixé dans le Brahman et, comme Lui, est dénué d’imperfection.

Tie, kurių protas įgavo vienodumą ir pusiausvyrą, jau įveikė gimimą ir mirtį. Jie, kaip ir Brahmanas, neturi trūkumų, todėl jau yra Jame.

Purport

L’équanimité dont on parle ici, signe de réalisation spirituelle, permet de triompher des conditions que nous impose la matière – plus particulièrement celles de la naissance et de la mort. Tant que l’homme s’identifie à son corps, il en subit le conditionnement. Mais dès qu’il développe l’équanimité à travers la réalisation de son identité spirituelle, il se libère de cet asservissement, et peut donc, au moment de la mort, entrer dans le monde spirituel, sans jamais plus avoir à renaître dans l’univers matériel.

Le Seigneur est dénué d’imperfection. Il n’est sujet ni à l’attraction ni à la répulsion. Par conséquent, s’il s’affranchit lui aussi de la dualité attraction-répulsion, l’être distinct devient également sans défaut et se qualifie pour entrer dans le monde spirituel. On doit tenir une telle personne pour libérée. Les versets suivants en décrivent en détail les caractéristiques.

KOMENTARAS: Jau buvo minėta, kad proto pusiausvyra yra savęs pažinimo požymis. Tas, kuris iš tiesų pasiekė šį lygį, yra nugalėjęs materialias sąlygas, būtent – gimimą ir mirtį. Kol žmogus tapatina save su kūnu, jis laikomas sąlygota siela, tačiau pakanka jam suvokiant save pasiekti proto pusiausvyros būvį, ir jis išsivaduoja iš sąlygoto gyvenimo. Kitaip sakant, jam nebereikia gimti materialiame pasaulyje, ir po mirties jis eina į dvasinį dangų. Viešpats neturi trūkumų, nes nejaučia nei potraukio, nei neapykantos. Taip ir gyvoji esybė, kai ji nebeturi potraukio ir neapykantos, atsikrato visų trūkumų ir tampa verta dvasinio dangaus. Tokius žmones – jų požymiai aprašomi žemiau – reikia vadinti išsivadavusiais.