Skip to main content

TEXT 6

TEXT 6

Texte

Tekstas

ajo ’pi sann avyayātmā
bhūtānām īśvaro ’pi san
prakṛtiṁ svām adhiṣṭhāya
sambhavāmy ātma-māyayā
ajo ’pi sann avyayātmā
bhūtānām īśvaro ’pi san
prakṛtiṁ svām adhiṣṭhāya
sambhavāmy ātma-māyayā

Synonyms

Synonyms

ajaḥ: non né; api: bien que; san: étant ainsi; avyaya: sans détérioration; ātmā: le corps; bhūtānām: de tous ceux qui sont nés; īśvaraḥ: le Seigneur Suprême; api: bien que; san: étant ainsi; prakṛtim: dans la forme transcendantale; svām: de Moi; adhiṣṭhāya: étant ainsi situé; sambhavāmi: Je M’incarne; ātma-māyayā: grâce à Mon énergie interne.

ajaḥ — negimęs; api — nors; san — būdamas toks; avyaya — neyrantis; ātmā — kūnas; bhūtānām — visų gimusiųjų; īśvaraḥ — Aukščiausiasis Viešpats; api — nors; san — būdamas toks; prakṛtim — transcendentiniu pavidalu; svām — Savo; adhiṣṭhāya — likdamas; sambhavāmi — Aš nužengiu; ātma-māyayā — per Savo vidinę energiją.

Translation

Translation

Bien que Je sois non né et que Mon corps spirituel ne se détériore jamais, bien que Je sois le Seigneur de tous les êtres, J’apparais en chaque âge dans Ma forme originelle.

Nors Aš negimstu ir Mano transcendentinis kūnas niekada neyra, nors esu visų gyvųjų esybių Viešpats, vis dėlto kiekvieną epochą Aš nužengiu Savo pirmapradžiu transcendentiniu pavidalu.

Purport

Purport

Le Seigneur a exposé les caractéristiques très particulières de Sa venue en ce monde: bien qu’apparaissant comme un être ordinaire, Il garde le parfait souvenir de Ses innombrables « naissances », alors que l’homme du commun est souvent incapable de dire ce qu’il a fait quelques heures plus tôt. Il sera bien difficile à quelqu’un à qui l’on demande ce qu’il faisait la veille à la même heure de donner une réponse immédiate. Il devra longuement réfléchir pour s’en souvenir. Malgré cela, des gens osent se proclamer Dieu, Kṛṣṇa. Nul ne devrait se laisser abuser par des prétentions aussi absurdes.

Le Seigneur décrit ici Sa prakṛti, Sa forme. Le mot prakṛti signifie « nature », mais aussi la forme réelle de l’être, svarūpa. Le Seigneur dit qu’Il apparaît en ce monde dans Son propre corps. Il ne transmigre donc pas d’un corps à un autre comme les êtres ordinaires. Tout être conditionné par la matière revêt un certain type de corps en cette vie, puis un autre dans sa prochaine existence. Il ne possède pas de corps définitif.

En ce qui Le concerne, le Seigneur n’est pas sujet à cette loi. Chaque fois qu’Il apparaît, c’est par Sa puissance interne, dans Sa forme à deux bras, tenant une flûte, Sa forme originelle, immuable et éternelle. Son corps n’est nullement contaminé au contact de l’univers matériel. Même s’Il semble venir au monde comme n’importe quel être vivant, Il est le Seigneur de l’univers et Se manifeste dans Sa forme transcendantale et immuable. Comme Son corps ne se dégrade pas, Śrī Kṛṣṇa prend la forme d’un enfant, d’un adolescent puis d’un jeune homme, mais aussi surprenant que cela puisse paraître, Il conserve toujours par la suite l’apparence d’un jeune homme.

À l’époque de la bataille de Kurukṣetra, Kṛṣṇa avait d’innombrables petits-enfants, et selon nos calculs modernes, aurait dû être très âgé. Pourtant, Ses traits étaient ceux d’un jeune homme de vingt à vingt-cinq ans. Jamais d’ailleurs on ne verra Kṛṣṇa représenté sous la forme d’un vieillard car, bien qu’Il ait été, qu’Il soit et qu’Il demeure à jamais la Personne la plus ancienne, Il n’a pas, comme nous, à vieillir. Ni Son corps, ni Son intelligence ne s’affaiblissent ou ne changent. Il est clair que même en ce monde, Il demeure le Non-né, l’éternelle forme de connaissance et de félicité. Son intelligence et Son corps sont inaltérables et transcendantaux.

Kṛṣṇa Se montre, puis Se soustrait à notre vue, comme le fait le soleil qui se lève, se déplace devant nos yeux et quitte notre champ de vision. Nous croyons le soleil couché lorsqu’il est hors de vue, et levé lorsqu’il apparaît à l’horizon, quand, en réalité, il ne quitte pas sa place dans le ciel. Notre méprise est simplement due à nos sens imparfaits. L’apparition et la disparition de Kṛṣṇa en ce monde n’ont rien de semblable à celles d’un homme ordinaire. Il est donc évident qu’Il est, par Sa puissance interne, connaissance et félicité éternelles, et qu’Il n’est jamais contaminé par la nature matérielle. Les Védas vont également dans ce sens: bien qu’Il semble naître en ce monde et S’y manifester sous de multiples formes, Dieu est non né. Les annexes des Védas affirment elles aussi que même pour naître, le Seigneur n’a pas à changer de corps. Dans le Bhāgavatam, on Le voit paraître devant Sa mère sous la forme de Nārāyaṇa, doté de quatre bras et pourvu des six opulences divines.

Selon le dictionnaire Viśva-kośa, le mot māyā, ou ātma-māyā, se rapporte à la miséricorde immotivée du Seigneur. Sa miséricorde est donc à l’origine de Son apparition en ce monde dans Sa forme originelle et éternelle. Elle permet aux hommes de méditer sur Lui, tel qu’Il est véritablement. Cette forme n’est pas – comme le pensent les impersonnalistes – une quelconque invention mentale. Le Seigneur est toujours conscient de Ses apparitions et disparitions antérieures, alors que l’être ordinaire oublie tout de son corps précédent dès qu’il en revêt un autre. Kṛṣṇa est le Seigneur de tous les êtres, car lorsqu’Il vient sur terre, Il accomplit des actes surnaturels et merveilleux. Il demeure donc toujours la même Vérité Absolue et Ses attributs ne diffèrent pas de Son corps, ni Sa forme de Lui-même. On pourrait toutefois se poser cette question: pourquoi le Seigneur apparaît-Il et disparaît-Il de ce monde ? Le verset suivant nous en donne la réponse.

KOMENTARAS: Viešpats kalba apie Savo gimimo savitumą: nors Jis ir pasirodąs kaip paprastas žmogus, Jis prisimena visus daugybės ankstesniųjų „gimimų“ įvykius, o paprastas žmogus neatsimena net ką daręs prieš keletą valandų. Jeigu kieno nors paklaustume, kas vyko vakar lygiai tą pačią minutę, paprastas žmogus negalėtų iš karto atsakyti. Jam greičiausiai reikėtų įtempti savo atmintį, kad prisimintų, ką būtent darė vakar tuo pačiu laiku. Vis dėlto dažnai žmogus drįsta pasiskelbti esąs Dievas, ar Kṛṣṇa. Nereikia tikėti tokiais beprasmiais tvirtinimais. Toliau posme Viešpats ir vėl paaiškina Savo prakṛti, t.y. Savo pavidalą. Žodis prakṛti reiškia prigimtį, kaip, beje ir svarūpa, t.y. „nuosavas pavidalas“. Viešpats sako, kad Jis apsireiškia Savo Paties kūnu. Jis nekeičia kūnų kaip paprasta gyvoji esybė. Sąlygota siela šį gyvenimą gali turėti vienokį kūną, o kitą gyvenimą – kitokį. Materialiame pasaulyje gyvoji esybė neturi nuolatinio kūno, ji keliauja iš vieno kūno į kitą. Tuo tarpu Viešpats nepereina iš vieno kūno į kitą. Kad ir kada Jis ateitų, Savo vidinės energijos dėka Jis ateina tuo pačiu, pirminiu kūnu. Kitaip sakant, Kṛṣṇa nužengia į materialų pasaulį pirmapradžiu amžinu dvirankiu pavidalu, su fleita rankose. Jis apsireiškia Savo amžinu, materialaus pasaulio nesuteršiamu kūnu. Nors Jis apsireiškia nekintamu transcendentiniu kūnu ir yra visatos Viešpats, vis dėlto gali atrodyti, kad Jis gimsta taip, kaip ir paprasta gyvoji esybė. Nors Jo kūnas neyra, kaip materialūs kūnai, atrodo, kad Viešpats Kṛṣṇa išauga iš vaikiško amžiaus ir tampa paaugliu, o po to jaunuoliu. Tačiau nuostabiausia, kad pasiekęs jaunystę Jis jau nebesensta. Kurukṣetros mūšio metu Jis jau turėjo anūkų būrį, materialiu požiūriu buvo pasiekęs gana brandų amžių, bet atrodė kaip dvidešimties – dvidešimt penkerių metų jaunuolis. Niekada nepamatysime, kad Kṛṣṇa būtų vaizduojamas senas, nes Jis nesensta, kaip senstame mes, nors praeityje, dabar ir ateityje Jis yra seniausias visoje kūrinijoje. Nesunyksta ir nepakinta nei Jo kūnas, nei intelektas. Todėl aišku, kad būdamas materialiame pasaulyje, Jis apsireiškia tuo pačiu negimusiu, amžinu pavidalu, įkūnijančiu žinojimą bei palaimą, o Jo transcendentinis kūnas ir intelektas nekinta. Jo nužengimas ir pasitraukimas primena saulės patekėjimą, judėjimą dangaus skliautu ir saulės laidą. Kai saulės nesimato, manome, kad ji nusileido, o kai ji suspindi prieš mūsų akis, sakome, kad ji patekėjo virš horizonto. Iš tikrųjų saulė yra visada savo vietoje, bet netobulos mūsų juslės verčia manyti, kad ji teka ir leidžiasi. O kadangi Viešpaties Kṛṣṇos nužengimas ir pasitraukimas nė iš tolo nepanašus į paprastos gyvosios esybės „gimimą“ ir „mirtį“, visiškai aišku, kad dėl Savo vidinės galios Jis yra amžinas palaimingas žinojimas ir kad Jo neteršia materiali gamta. Vedos taip pat teigia, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo negimsta, nors daugybė Jo apsireiškimų lyg ir rodo Jį gimstant. Literatūroje, papildančioje Vedas, pasakyta, kad nors Viešpats „gimsta“, Jo kūnas nekinta. Bhāgavatam pasakojama, kad Savo motinai Jis apsireiškė kaip keturrankis Nārāyaṇa, papuoštas visomis šešiomis vertenybėmis. Jo pasirodymas pirmapradžiu amžinu pavidalu – nepriežastinė malonė, kuria apdovanojamos gyvosios esybės, kad jos galėtų sutelkti mintis į Aukščiausiąjį Viešpatį tokį, koks Jis yra, o ne į pramanytus įsivaizduojamus pavidalus, kuriuos impersonalistai klaidingai priskiria Viešpačiui. Pagal „Viśva-kośos“ žodyną, žodis māyā arba ātma-māyā nurodo nepriežastinę Viešpaties malonę. Viešpats atsimena visus Savo ankstesnius nužengimus ir pasitraukimus, o paprasta gyvoji esybė pamiršta ryšius su ankstesniuoju kūnu, vos tik gauna kitą. Kṛṣṇa yra visų gyvųjų esybių Viešpats, nes būdamas žemėje atlieka įstabius, antžmogiškus žygius. Viešpats – tai nekintama Absoliuti Tiesa, o Jo pavidalas ir Jo „Aš“ nesiskiria, kaip nesiskiria Jo kūnas nuo Jo savybių. Gali kilti klausimas, kodėl Viešpats ateina į pasaulį, o vėliau iš jo pasitraukia. Į šį klausimą atsako kitas posmas.