Skip to main content

TEXT 10

TEXT 10

Texte

Tekstas

vīta-rāga-bhaya-krodhā
man-mayā mām upāśritāḥ
bahavo jñāna-tapasā
pūtā mad-bhāvam āgatāḥ
vīta-rāga-bhaya-krodhā
man-mayā mām upāśritāḥ
bahavo jñāna-tapasā
pūtā mad-bhāvam āgatāḥ

Synonyms

Synonyms

vīta: libérés de; rāga: l’attachement; bhaya: la peur; krodhāḥ: et la colère; mat-mayāḥ: totalement en Moi; mām: sur Moi; upāśritāḥ: étant pleinement fixés; bahavaḥ: beaucoup; jñāna: de la connaissance; tapasā: par l’austérité; pūtāḥ: étant purifiés; mat-bhāvam: l’amour absolu pour Moi; āgatāḥ: atteignirent.

vīta — išsivadavę nuo; rāga — potraukio; bhaya — baimės; krodhāḥ — ir pykčio; mat-mayā — visiškai Manyje; mām — Manyje; upāśritāḥ — būdami visiškai; bahavaḥ — daugelis; jñāna — žinojimo; tapasā — askeze; pūtāḥ — apsivalę; mat-bhāvam — transcendentinę meilę Man; āgatāḥ — pasiekė.

Translation

Translation

Libres de tout attachement, affranchis de la peur et de la colère, pleinement absorbés en Moi et en Moi prenant refuge, ils furent nombreux ceux qui se purifièrent grâce à cette connaissance de Ma personne. Et tous développèrent un pur amour pour Moi.

Įveikę potraukius, baimę bei pyktį, visiškai panirę į Mane ir Manyje atradę prieglobstį, daugelis praeityje gyvenusių žmonių apsivalė pažinę Mane ir užsidegė transcendentine meile Man.

Purport

Purport

Comme nous l’avons vu, il est bien difficile pour qui est trop affecté par la matière de comprendre la nature personnelle de la Vérité Absolue. Les gens qui sont attachés au concept du soi en tant que corps sont généralement si absorbés dans la vie matérielle qu’il leur est pratiquement impossible de concevoir que Dieu est une personne. Ils ne peuvent même pas envisager l’existence d’un corps spirituel impérissable, omniscient et éternellement bienheureux. Au niveau matériel, le corps est périssable, fait d’ignorance et de misère. Et la masse des gens applique cette idée matérielle à la forme personnelle du Seigneur. À leurs yeux, la vaste manifestation cosmique est la forme suprême. L’Absolu est donc, pour eux, impersonnel. Et parce qu’ils sont trop absorbés dans les choses matérielles, l’idée de posséder une individualité propre, même après s’être affranchi du joug de la matière, les effraie. La perspective d’être encore, dans le monde spirituel, des personnes individuelles est pour eux si terrible qu’ils préfèrent se fondre dans un vide impersonnel. Ils comparent généralement les êtres vivants aux bulles qui fusionnent dans l’océan. Cette fusion est l’état le plus haut que l’on puisse atteindre lorsqu’on nie son individualité. Mais cela repose sur la peur, et non sur la connaissance parfaite de l’existence spirituelle.

Il y a, en outre, des hommes totalement incapables de concevoir l’idée d’une vie spirituelle. Écœurés, irrités par la pléthore de théories spéculatives contradictoires, ils concluent stupidement qu’il n’existe pas de cause suprême, et qu’en fin de compte, tout est néant. Mais tous souffrent du même mal: l’illusion matérielle. Les uns, trop matérialistes, ne se soucient nullement de la vie spirituelle, et les autres veulent perdre leur identité dans la cause spirituelle suprême. D’autres encore, désespérés et pour le moins courroucés par toutes sortes d’élucubrations sur la Vérité Absolue, ne croient plus en rien. Ils se réfugient dans les substances enivrantes et prennent parfois leurs hallucinations pour des visions divines.

Il faut donc se libérer de ces trois formes de conscience matérielle: l’attachement à la vie matérielle, la crainte d’une identité personnelle éternelle et la croyance en un néant, sous-jacente aux frustrations de la vie matérielle. Comment ? En prenant refuge auprès du Seigneur, en suivant les directives d’un maître spirituel authentique et en respectant les principes régulateurs de la vie dévotionnelle. Bhāva, ou l’amour transcendantal que l’on éprouve pour Dieu, en est la dernière étape.

KOMENTARAS: Anksčiau buvo minėta, kad tam žmogui, kuris turi per didelį materialų potraukį, nepaprastai sunku suvokti Aukščiausiąją Absoliučią Tiesą kaip asmenybę. Pernelyg prisirišę prie kūniškos būties sampratos žmonės taip įklimpo į materializmą, kad beveik nesuvokia, jog Aukščiausiasis gali būti asmenybė. Jiems sunku įsivaizduoti, kad egzistuoja transcendentinis kūnas, kuris neyra, yra kupinas žinojimo ir amžinos palaimos. Materialus kūnas dūlus, kupinas neišmanymo ir kančių. Todėl paprasti žmonės, kai jiems kalbama apie asmenišką Viešpaties pavidalą, įsivaizduoja jį įprastiniu kūnišku lygiu. Tokiems materialistams milžiniškas materialusis pasaulis – aukščiausia forma. Jie galvoja, jog Aukščiausiasis – beasmenis. O kadangi jie giliai įklimpę į materializmą, juos gąsdina mintis apie asmenybės sugebėjimą išlikti, išsivadavus iš materijos. Kai jie sužino, kad ir dvasinis gyvenimas individualus bei asmeniškas, jie bijo vėl tapti asmenybėmis ir todėl linkę pasirinkti kitą išeitį – įsilieti į beasmenę tuštumą. Paprastai jie gyvąsias esybes lygina su okeane pasirodančiais ir vėl išnykstančiais vandens burbulais. Štai toks yra aukščiausias dvasinės būties tobulumas, kurį galima pasiekti atsisakius individualumo, asmenybės. Toks gyvenimas – tai savotiška baimės būklė, kai tobulai nesuvokiama dvasinė būtis. Maža to, daug kas net neįsivaizduoja, kad dvasinė būtis apskritai galima. Tokie žmonės, išmušti iš vėžių daugybės skirtingų teorijų bei prieštaringų filosofinių samprotavimų, pajunta kartėlį, įpyksta ir padaro neprotingą išvadą, kad nėra jokios aukščiausios priežasties, o pati esatis galų gale tiktai tuštuma. Tai ligoniai, kurių ligos priežastis – sąlygotas gyvenimas. Kai kurie žmonės pernelyg materialiai prisirišę ir todėl neskiria dėmesio dvasiniam gyvenimui, kai kurie jų nori įsilieti į aukščiausiąją dvasinę priežastį, treti apskritai prarado viltį ir netiki niekuo, nes juos erzina įvairiausių samprotavimų dvasiniais klausimais srautas. Pastarieji ima naudoti kokias nors svaiginančias medžiagas, o savo liguistas haliucinacijas kartais palaiko dvasiniais regėjimais. Reikia vengti materialaus pasaulio prisirišimų, kurie yra trijų lygių: ignoruoti dvasinį gyvenimą, bijoti būti dvasine asmenybe ir prisilaikyti tuštumos koncepcijos, kurią gimdo gyvenimo nesėkmės. Norint atsikratyti materialios būties sampratos, besireiškiančios šiais trimis lygiais, reikia visiškai atsiduoti Viešpaties globai, vadovaujant bona fide dvasiniam mokytojui, ir laikytis pasiaukojimo tarnystės taisyklių. Aukščiausia pasiaukojamo gyvenimo pakopa vadinasi bhāva – transcendentinė meilė Dievui.

À ce propos, le Bhakti-rasāmṛta-sindhu (1.4.15–16) – qui est l’œuvre de référence en matière de service de dévotion – explique:

„Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ (1.4.15–16), apibūdinant pasiaukojimo tarnystės mokslą, sakoma:

ādau śraddhā tataḥ sādhu-
saṅgo ’tha bhajana-kriyā
tato ’nartha-nivṛttiḥ syāt
tato niṣṭhā rucis tataḥ
ādau śraddhā tataḥ sādhu-
saṅgo ’tha bhajana-kriyā
tato ’nartha-nivṛttiḥ syāt
tato niṣṭhā rucis tataḥ
athāsaktis tato bhāvas
tataḥ premābhyudañcati
sādhakānām ayaṁ premṇaḥ
prādurbhāve bhavet kramaḥ
athāsaktis tato bhāvas
tataḥ premābhyudañcati
sādhakānām ayaṁ premṇaḥ
prādurbhāve bhavet kramaḥ

« Il faut tout d’abord désirer se réaliser spirituellement, car cela nous incitera à rechercher la compagnie de personnes spirituellement élevées. On doit ensuite se faire initier par un maître spirituel qualifié et, sous sa direction, entamer la pratique du service dévotionnel. Cette pratique nous libérera de tout attachement matériel, nous affermira dans la voie spirituelle et nous amènera tout naturellement à aimer entendre ce qui se rapporte à Dieu, la Personne Absolue, Śrī Kṛṣṇa. De là naîtra un attachement profond pour la conscience de Kṛṣṇa, attachement qui aura pour fruit bhāva, le premier degré de l’amour pour Dieu. Et on obtiendra la plus haute perfection de la vie lorsqu’on atteindra prema, le pur amour de Dieu. »

Ce niveau atteint, on sert constamment le Seigneur en éprouvant pour Lui un amour transcendantal. C’est donc en suivant le processus graduel du service de dévotion sous la conduite d’un maître spirituel authentique qu’on atteint la plus haute spiritualité, libre de tout attachement matériel et affranchi de la peur de notre personnalité spirituelle et des frustrations menant à la philosophie du néant. On accède alors à la demeure éternelle du Seigneur Suprême.

„Visų pirma reikia turėti nors silpną norą pažinti save. Jis paskatins daugiau bendrauti su dvasiškai pažengusiais žmonėmis. Tolesnė pakopa – iniciacija, suteikta dvasios aukštumų pasiekusio dvasinio mokytojo. Jo vadovaujamas neofitas bhaktas pradeda pasiaukojimo tarnystės kelią. Atliekant pasiaukojimo tarnystę, kuriai vadovauja dvasinis mokytojas, atsikratoma materialių prisirišimų, pasiekiamas pastovumas savęs pažinimo procese ir pajuntamas pasakojimų apie Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, Śrī Kṛṣṇą skonis. Tas skonis dar labiau sustiprina potraukį Kṛṣṇos sąmonei, kuri subręsta bhāvoje – pradinėje transcendentinės meilės Dievui pakopoje. Tikroji meilė Dievui vadinasi prema, aukščiausioji gyvenimo tobulumo pakopa.“ Pasiekusieji premos pakopą be atvangos su transcendentine meile tarnauja Viešpačiui. Žodžiu, laipsniškai, pasiaukojimo tarnystės procese, vadovaujant bona fide dvasiniam mokytojui ir atsikračius materialių prisirišimų, baimės būti individualia dvasine asmenybe bei nusivylimų, kurie pagimdo tuštumos filosofiją, – pasiekiama aukščiausia tobulumo pakopa. Tada atsiveria kelias į Aukščiausiojo Viešpaties buveinę.