TEXT 10

Texte

Tekstas

tam uvāca hṛṣīkeśaḥ
prahasann iva bhārata
senayor ubhayor madhye
viṣīdantam idaṁ vacaḥ

Synonyms

tam: à lui; uvāca: dit; hṛṣīkeśaḥ: Kṛṣṇa, le maître des sens; prahasan: en souriant; iva: de cette façon; bhārata: ô Dhṛtarāṣṭra, descendant de Bharata; senayoḥ: des armées; ubhayoḥ: des deux camps; madhye: au milieu; viṣīdantam: à celui qui est en proie à la lamentation; idam: suivantes; vacaḥ: les paroles.

tam — jam; uvāca — tarė; hṛṣīkeśaḥ — juslių valdovas Kṛṣṇa; prahasan — šypsodamasis; iva — kaip; bhārata — o Dhṛtarāṣṭra, Bharatos aini; senayoḥ — kariuomenių; ubhayoḥ — abiejų pusių; madhye — viduryje; viṣīdantam — sielvarto palaužtam; idam — šiuos; vacaḥ — žodžius.

Translation

Ô descendant de Bharata, Kṛṣṇa, souriant, S’adresse alors, entre les deux armées, au malheureux Arjuna.

O Bharatos aini, tuomet Kṛṣṇa, stovėdamas abiejų kariuomenių viduryje, šypsodamasis taip tarė sielvarto palaužtam Arjunai.

Purport

Il s’agissait jusqu’ici du dialogue de deux amis intimes: Hṛṣīkeśa et Guḍākeśa. Comme tels, ils se trouvaient sur un pied d’égalité, mais à présent, l’un d’eux se fait volontairement l’élève de l’autre. Kṛṣṇa sourit parce que Son ami souhaite devenir Son disciple. En tant que Seigneur de tous les êtres, Sa position est toujours supérieure, mais Il accepte d’être l’ami, le fils, ou l’amant du dévot qui désire Le voir jouer un tel rôle. À partir du moment où Arjuna fait de Kṛṣṇa son maître spirituel, Celui-ci en assume tout de suite le rôle et parle comme un maître à un disciple, c’est-à-dire gravement. Notons que cet échange entre maître et disciple se déroule ouvertement devant les combattants des deux armées, de sorte que tous en bénéficient. Les enseignements de la Bhagavad-gītā ne sont pas réservés à une personne, une société ou une communauté en particulier, mais s’adressent à tous sans discrimination. Amis et ennemis y ont également droit.

KOMENTARAS: Kalbasi artimi draugai – Hṛṣīkeśa ir Guḍākeśa. Jie draugai, todėl abu lygūs, bet vienas jų savo noru tampa kito mokiniu. Kṛṣṇa šypsosi, nes draugas nusprendžia būti Jo mokiniu. Viešpats, kaip visa ko valdovas, visada užima aukščiausią padėtį. Bet vis dėlto Jis sutinka tapti bhakto draugu, sūnumi ar mylimuoju, jei tik šis pageidauja Jį tokį matyti. Kai tik Arjuna pripažino, kad Viešpats – mokytojas, Kṛṣṇa nedelsdamas ėmėsi šio vaidmens ir rimtai, kaip ir dera tokiais atvejais, pradėjo kalbėtis su Savo mokiniu. Iš konteksto galima suprasti, jog mokytojo ir mokinio pokalbis vyko atvirai, girdint abiejoms kariuomenėms – kad naudos iš jo galėtų turėti visi susirinkusieji. Taigi „Bhagavad-gītos“ dialogai skirti ne kokiam nors vienam asmeniui, visuomenei ar grupei, bet visiems – ir draugai, ir priešai turi lygią teisę juos girdėti.