TEXT 20

Texte

Tekstas

sarva-bhūteṣu yenaikaṁ
bhāvam avyayam īkṣate
avibhaktaṁ vibhakteṣu
taj jñānaṁ viddhi sāttvikam

Synonyms

sarva-bhūteṣu: dans tous les êtres; yena: par lequel; ekam: une; bhāvam: nature; avyayam: impérissable; īkṣate: on voit; avibhaktam: non divisée; vibhakteṣu: dans le divisé infini; tat: ce; jñānam: savoir; viddhi: sache; sāttvikam: dans la vertu.

sarva-bhūteṣu — visose gyvosiose esybėse; yena — kurio dėka; ekam — vieną; bhāvam — padėtį; avyayam — amžiną; īkṣate — mato; avibhaktam — nedalomą; vibhakteṣu — gausybėje padalintų; tat — tas; jñānam — žinojimas; viddhi — žinok; sāttvikam — dorybės guṇos.

Translation

Comprends que le savoir par lequel on distingue une essence spirituelle unique en tous les êtres en dépit de leurs innombrables formes, est inspiré par la vertu.

Žinojimas, kurio dėka viena nedaloma dvasinė esmė matoma visose gyvosiose esybėse, nors jos yra susiskaidžiusios į daugybę formų, žinok, yra dorybės guṇos.

Purport

Celui qui voit une âme spirituelle en chaque être vivant – deva, homme, mammifère, oiseau, plante ou être aquatique – possède un savoir relevant de la vertu. Il y a une âme en chaque être, même si en raison de leurs actions passées, ils ont chacun un corps différent. Comme l’a enseigné le septième chapitre, la force vitale en chaque corps provient de l’énergie supérieure du Seigneur Suprême. Aussi, le fait de voir en chaque corps cette nature supérieure unique, cette force vitale, atteste que l’on est inspiré par la vertu. Les corps périssent, mais cette énergie vitale demeure impérissable. Parce que les formes de vie dans l’existence conditionnée sont multiples, on fait une distinction entre les êtres en fonction des corps qu’ils habitent, si bien que la force vitale semble divisée. Le savoir impersonnel exposé ici constitue l’un des aspects de la réalisation spirituelle.

KOMENTARAS: Žinojimas žmogaus, kuris visose gyvosiose būtybėse – pusdieviuose, žmonėse, žvėryse, paukščiuose, gyvūnuose, vandens gyviuose bei augaluose – mato vieną ir tą pačią dvasinę sielą, yra dorybės guṇos. Visose gyvosiose esybėse dvasinė siela ta pati, nors jų kūnai, pelnyti praeities veikla, skirtingi. Septintame skyriuje jau buvo kalbėta, kad gyvybės jėgą kiekvienam kūnui įkvepia aukštesnioji Aukščiausiojo Viešpaties prigimtis. Taigi matyti kiekviename kūne tą aukštesnę prigimtį, gyvybės jėgą, – reiškia matyti dorybės guṇos lygiu. Toji gyvybės energija amžina, tuo tarpu kūnai pasmerkti suirti. Skirtumus matome stebėdami kūnus: sąlygotam gyvenimui būdinga materialios būties formų įvairovė, todėl mums ir atrodo, kad gyvybės jėga susiskaidžiusi. Toks impersonalus žinojimas yra vienas dvasinės savivokos aspektų.