TEXT 23

Texte

Tekstas

oṁ tat sad iti nirdeśo
brahmaṇas tri-vidhaḥ smṛtaḥ
brāhmaṇās tena vedāś ca
yajñāś ca vihitāḥ purā

Synonyms

oṁ: désignation de l’Absolu; tat: cette; sat: éternelle; iti: ainsi; nirdeśaḥ: désignation; brahmaṇaḥ: de l’Absolu; tri-vidhaḥ: de trois sortes; smṛtaḥ: est considérée; brāhmaṇāḥ: les brāhmaṇas; tena: avec cela; vedāḥ: les Écritures védiques; ca: aussi; yajñāḥ: le sacrifice; ca: aussi; vihitaḥ: utilisaient; purā: jadis.

oṁ — nuoroda į Aukščiausiąjį; tat — tas; sat — amžinas; iti — taip; nirdeśaḥ — požymis; brahmaṇaḥ — Aukščiausiojo; tri-vidhaḥ — trigubas; smṛtaḥ — yra laikomas; brāhmaṇāḥ — brahmanai; tena — jį; vedāḥ — Vedų raštuose; ca — taip pat; yajñāḥ — atnašaujant aukas; ca — taip pat; vihitāḥ — naudojo; purā — anksčiau.

Translation

Depuis les origines de la création, les mots oṁ tat sat ont servi à désigner la Vérité Suprême et Absolue. Pour satisfaire le Seigneur, les brāhmaṇas utilisent ces trois représentations symboliques lorsqu’ils font des sacrifices ou chantent les hymnes védiques.

Nuo tada, kai sukurtas pasaulis, Aukščiausiajai Absoliučiai Tiesai pažymėti vartojami trys žodžiai – oṁ tat sat. Šiais trimis simboliniais įvaizdžiais naudojosi brahmanai, kai giedodavo Vedų himnus ir atnašaudavo aukas Aukščiausiojo patenkinimui.

Purport

Nous avons vu que la nourriture, le sacrifice, l’austérité et la charité peuvent être rangés dans trois catégories: la vertu, la passion et l’ignorance. Qu’elles soient de premier, de second ou de troisième ordre, toutes ces pratiques restent conditionnées, touchées par les guṇas. Cependant, si on les oriente vers l’Absolu – oṁ tat sat: Dieu, la Personne Suprême, l’Éternel – elles deviendront facteur d’élévation spirituelle, ce qui est l’objectif des préceptes scripturaires. Les trois mots oṁ tat sat se réfèrent spécifiquement à la Vérité Absolue, Dieu, la Personne Suprême. Le mot oṁ est d’ailleurs constamment employé dans les hymnes védiques.

KOMENTARAS: Jau buvo aiškinta, kad askezės, aukos, labdara ir maistas skirstomi į tris kategorijas pagal tai, kokiai guṇai – dorybės, aistros, ar neišmanymo – jie priklauso. Tačiau kiekvieną šių kategorijų: pirmą, antrą, trečią – sąlygoja ir teršiamą įtaką daro materialios gamtos guṇos. Kai askezė, aukos, labdara ir maistas skiriami Aukščiausiajam – oṁ tat sat, Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, amžinajam – jie yra dvasinio tobulėjimo priemonė. Šį tikslą ir nurodo šventraščiai. Trys žodžiai oṁ tat sat pažymi Absoliučią Tiesą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Žodį oṁ visada rasite Vedų himnuose.

Celui qui ne suit pas les principes des Écritures ne parviendra jamais à atteindre la Vérité Absolue. Il obtiendra sûrement quelque résultat temporaire, mais n’atteindra pas le but réel de la vie. Le sacrifice, l’austérité et la charité, doivent donc se placer sous le signe de la vertu, car marqués de la passion ou de l’ignorance, leur valeur est moindre.

Les trois mots oṁ tat sat sont prononcés conjointement au saint nom du Seigneur Suprême, comme par exemple dans oṁ tad viṣṇoḥ. Les Védas expliquent que chaque fois que l’on chante un hymne védique ou le saint nom du Seigneur, on y joint oṁ. Ces trois mots proviennent des hymnes védiques. Oṁ ity etad brahmaṇo nediṣṭhaṁ nāma indique le premier but. Tat tvam asi (Chāndogya Upaniṣad 6.8.7), le second, et sad eva saumya (Chāndogya Upaniṣad 6.2.1), le troisième. Combinés, ils deviennent oṁ tat sat. Jadis, lorsque Brahmā, le premier être créé, offrit des sacrifices, il désigna par ces trois mots Dieu, la Personne Suprême, et ce principe est toujours en vigueur dans la succession disciplique.

Cet hymne ayant donc une très grande importance, la Bhagavad-gītā recommande que toute œuvre soit accomplie pour oṁ tat sat, pour Dieu, la Personne Suprême. Celui qui fait un sacrifice, une austérité ou un acte de charité en prononçant ces trois mots agit dans la conscience de Kṛṣṇa. La conscience de Kṛṣṇa est en effet l’exécution scientifique d’activités spirituelles, qui permettent aux êtres de retourner à Dieu, en leur demeure éternelle. En agissant ainsi, on ne subit aucune perte d’énergie.

Kas nesilaiko šventraščių nurodymų, Absoliučios Tiesos nepasieks. Jis tegali pasiekti laikiną rezultatą, bet ne galutinį gyvenimo tikslą. Išvada: labdara, aukos ir askezė turi būti atliekamos dorybės guṇos lygiu. Aistros ar neišmanymo guṇų įtaka, be abejonės, pablogina labdaros, aukų ir askezės kokybę. Trys žodžiai oṁ tat sat tariami siejant juos su šventuoju Aukščiausiojo Viešpaties vardu, pvz.: oṁ tad viṣṇoḥ. Kai giedamas Vedų himnas, ar ištariamas šventasis Aukščiausiojo Viešpaties vardas, visada pridedamas skiemuo oṁ. Taip nurodo Vedų raštai, o tie trys žodžiai – iš Vedų himnų. Oṁ ity etad brahmaṇo nediṣṭhaṁ nāma („Ṛg Veda“) nusako pirmąjį tikslą. Tat tvam asi („Chāndogya Upaniṣada“ 6.8.7) nurodo antrąjį tikslą. O sad eva saumya („Chāndogya Upaniṣada“ 6.2.1) nurodo trečiąjį tikslą. Drauge jie sudaro oṁ tat sat. Kitados, kai Brahmā, pirmoji sukurta gyvoji esybė, atnašavo aukas, jis šiais trimis žodžiais įvardindavo Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Todėl tuo pačiu principu visada vadovavosi Brahmos mokinių sekos nariai. Žodžiu, šis himnas yra labai svarbus. Todėl „Bhagavad-gītā“ pataria bet kurią veiklą skirti oṁ tat sat, Aukščiausiajam Dievo Asmeniui. Kas atlieka askezę, atnašauja auką ir teikia labdarą su šiais trimis žodžiais lūpose, veikia įsisąmoninęs Kṛṣṇą. Kṛṣṇos sąmonė – moksliškai pagrįsta transcendentinė veikla, kuri įgalina grįžti namo, atgal pas Dievą. Atliekant tokią transcendentinę veiklą, jėgos veltui neeikvojamos.