TEXT 11

Texte

Tekstas

aphalākāṅkṣibhir yajño
vidhi-diṣṭo ya ijyate
yaṣṭavyam eveti manaḥ
samādhāya sa sāttvikaḥ

Synonyms

aphala-ākāṅkṣibhiḥ: par ceux qui n’attendent aucun résultat; yajñaḥ: le sacrifice; vidhi-diṣṭaḥ: conformément aux injonctions scripturaires; yaḥ: qui; ijyate: est accompli; yaṣṭavyam: doit être accompli; eva: certes; iti: ainsi; manaḥ: le mental; samādhāya: fixé sur; saḥ: cela; sāttvikaḥ: dans la vertu.

aphala-ākāṅkṣibhiḥ — tų, kurie netrokšta rezultato sau; yajñaḥ — aukų atnašavimas; vidhi-diṣṭaḥ — pagal šventraščių nurodymus; yaḥ — kuris; ijyate — yra atliekamas; yaṣṭavyam — turi būti atliktas; eva — tikrai; iti — taip; manaḥ — protą; samādhāya — sutelkus; saḥ — jis; sāttvikaḥ — dorybės guṇos.

Translation

De tous les sacrifices, celui qu’on accomplit par devoir, conformément aux injonctions scripturaires, et sans en attendre aucun fruit en retour, participe de la vertu.

Iš aukų – tos, kurios atnašaujamos vadovaujantis šventraščių nurodymais, iš pareigos ir netrokštant jokio atpildo, yra dorybės guṇos.

Purport

C’est en général pour satisfaire leurs désirs personnels que les gens offrent des sacrifices. Notre verset affirme néanmoins que l’oblation doit être faite par devoir et non pour répondre à des mobiles égoïstes. Prenons l’exemple des rites pratiqués dans les temples ou dans les églises. Ils sont en général motivés par le désir d’obtenir quelque avantage matériel, et ne sauraient donc relever de la vertu. Il faut aller au temple ou à l’église par devoir, y rendre son hommage à Dieu, la Personne Suprême, et Lui offrir des fleurs, de la nourriture, etc., sans en attendre un profit matériel. Tous croient, cependant, qu’il ne sert à rien de se rendre au temple à seule fin d’adorer Dieu. Rappelons-leur que l’adoration qui vise à l’obtention de biens matériels n’est nullement recommandée dans les Écritures. On ne doit se rendre au temple que pour offrir ses respects à la mūrti. En agissant ainsi, on restera sous l’égide de la vertu. Il va du devoir de tout homme civilisé d’obéir aux lois qu’énoncent les Écritures, et d’honorer le Seigneur Suprême.

KOMENTARAS: Daugeliu atvejų aukojama turint tam tikrą tikslą, tačiau posmas sako, kad aukoti reikia neturint slaptų norų. Aukoti reikia tik iš pareigos. Pažvelkime, pavyzdžiui, į šventyklose ir bažnyčiose atliekamas apeigas. Paprastai jos atliekamos, ieškant materialios naudos, tačiau tokio pobūdžio apeigos nepriskirtinos dorybės guṇai. Į šventyklą ar bažnyčią reikėtų eiti jaučiant pareigą išreikšti pagarbą Aukščiausiajam Dievo Asmeniui ir paaukoti Jam gėlių bei maisto. Dauguma mano, kad beprasmiška lankyti šventyklą vien tam, kad garbintum Dievą. Tačiau šventraščiai nerekomenduoja garbinti Viešpatį dėl materialios naudos. Šventyklą reikia lankyti, kad išreikštume pagarbą Dievybei. Pagarbos reiškimas Dievybei pakylės žmogų iki dorybės guṇos. Kiekvieno civilizuoto žmogaus pareiga – paklusti šventraščių priesakams ir reikšti pagarbą Aukščiausiajam Dievo Asmeniui.