TEXT 34

Texte

Tekstas

yathā prakāśayaty ekaḥ
kṛtsnaṁ lokam imaṁ raviḥ
kṣetraṁ kṣetrī tathā kṛtsnaṁ
prakāśayati bhārata

Synonyms

yathā: comme; prakāśayati: illumine; ekaḥ: unique; kṛtsnam: la totalité; lokam: de l’univers; imam: ce; raviḥ: soleil; kṣetram: ce corps; kṣetrī: l’âme; tathā: pareillement; kṛtsnam: tout; prakāśayati: illumine; bhārata: ô descendant de Bharata.

yathā — kaip; prakāśayati — apšviečia; ekaḥ — viena; kṛtsnaṁ — visą; lokam — visatą; imam — šią; raviḥ — saulė; kṣetram — šį kūną; kṣetrī — siela; tathā — lygiai taip; kṛtsnam — visą; prakāśayati — apšviečia; bhārata — o Bharatos sūnau.

Translation

Ô descendant de Bharata, semblable au soleil qui illumine à lui seul la totalité de l’univers, par sa seule présence, l’âme spirituelle éclaire de la conscience le corps tout entier.

O Bharatos sūnau, kaip viena saulė apšviečia visą mūsų visatą, taip ir kūne esanti viena gyvoji esybė sąmone apšviečia visą kūną.

Purport

Il existe de nombreuses théories sur la conscience. La Bhagavad-gītā la compare ici à la lumière du soleil. En effet, semblable au soleil qui dispense d’un point fixe sa lumière à l’univers entier, l’étincelle spirituelle, depuis le cœur, éclaire de la conscience le corps tout entier. La conscience atteste donc la présence de l’âme, tout comme la lumière du soleil atteste la présence du soleil. Tant que l’âme est présente dans le corps, celui-ci est tout entier pénétré de conscience, mais dès qu’elle le quitte, la conscience disparaît avec elle. N’importe quel homme intelligent peut comprendre cela.

La conscience n’est donc pas le fruit d’une combinaison d’éléments matériels. Elle est le signe de la présence de l’âme. Bien que qualitativement une avec la conscience suprême, la conscience de l’être distinct n’en est pas pour autant suprême car elle ne s’étend qu’à un seul corps. Par contre, l’Âme Suprême, compagne de l’âme distincte et sise en tous les corps, est consciente de chacun d’eux. Voilà ce qui distingue la conscience individuelle de la conscience suprême.

KOMENTARAS: Sąmonę aiškina įvairiausios teorijos. Šiame „Bhagavad- gītos“ posme pateiktas saulės ir jos šviesos pavyzdys. Kaip saulė iš vienos vietos šviesdama nutvieskia visą visatą, taip ir maža dalelė – dvasinė siela, nors ir glūdi širdyje, sąmone apšviečia visą kūną. Taigi sąmonė yra sielos buvimo įrodymas, lygiai kaip saulės šviesa – saulės. Kol siela kūne, tol kūnas turi sąmonę, o kai siela iš jo išeina, užgesta ir sąmonė. Tai lengvai suvokia bet koks protingas žmogus. Taigi sąmonė nėra materijos elementų jungimosi padarinys. Ji – gyvosios esybės požymis. Nors kokybiškai gyvosios esybės sąmonė ir prilygsta aukščiausiajai sąmonei, jos sąmonė nėra aukščiausia, nes vieno konkretaus kūno sąmonė neapima kitų kūnų. Tačiau visuose kūnuose glūdinti Supersiela, individualios sielos draugas, Savo sąmone aprėpia visus kūnus. Ši savybė aukščiausiąją sąmonę ir skiria nuo individualios.