TEXT 14

Texte

Tekstas

sarvataḥ pāṇi-pādaṁ tat
sarvato ’kṣi-śiro-mukham
sarvataḥ śrutimal loke
sarvam āvṛtya tiṣṭhati

Synonyms

sarvataḥ: partout; pāṇi: mains; pādam: jambes; tat: cela; sarvataḥ: partout; akṣi: yeux; śiraḥ: têtes; mukham: visages; sarvataḥ: partout; śrutimat: ayant des oreilles; loke: dans le monde; sarvam: tout; āvṛtya: couvrant; tiṣṭhati: existe.

sarvataḥ — visur; pāṇi — rankos; pādam — kojos; tat — Jos; sarvataḥ — visur; akṣi — akys; śiraḥ — galvos; mukham — veidai; sarvataḥ — visur; śruti — mat – turėdama ausis, loke – pasaulyje; sarvam — viską; āvṛtya — apimdama; tiṣṭhati — egzistuoja.

Translation

Ses mains, Ses jambes, Ses yeux et Ses visages sont partout. Rien n’échappe à Son ouïe. Ainsi est l’Âme Suprême, omniprésente.

Visur Jos rankos ir kojos. Visur Jos akys, galvos ir veidai. Visur Jos ausys. Taip viską persmelkdama egzistuoja Supersiela.

Purport

Dieu, l’Âme Suprême, peut être comparé au soleil qui partout diffuse ses rayons illimités. Sa forme omniprésente Se déploie à l’infini, et en Lui vivent tous les êtres, tant Brahmā, le premier grand maître, que la minuscule fourmi. Il y a donc d’innombrables entités vivantes, des milliards de têtes, de jambes, de mains et d’yeux, qui tous vivent en l’Âme Suprême, par l’Âme Suprême. Celle-ci est donc omniprésente. L’être distinct, par contre, ne saurait affirmer qu’il étend partout ses mains, ses jambes et ses yeux, car cela lui est impossible. Et s’il lui arrive de penser qu’il s’agit seulement d’une question de conscience, qu’une fois son ignorance dissipée, il réalisera que ses bras et ses jambes se déploient partout, son raisonnement est paradoxal. Comment, en effet, un être susceptible d’être conditionné par la nature matérielle pourrait-il être suprême ?

En fait, seul l’Être Suprême peut déployer Ses membres à l’infini. Dans la Bhagavad-gītā, le Seigneur affirme que si on Lui offre une fleur, un fruit ou un peu d’eau, Il l’accepte. Mais comment peut-Il accepter nos offrandes en vivant si loin de nous ? Comprenons bien que le Seigneur est omnipotent, que de Sa demeure, qui se trouve à une distance considérable de la terre, Il étend Sa main pour prendre ce qu’on Lui offre. Telle est Sa puissance. Ce que confirme la Brahma-saṁhitā (5.37): goloka eva nivasaty akhilātma-bhūtaḥ – bien qu’Il Se livre à toutes sortes de divertissements sur Sa planète spirituelle, le Seigneur n’en demeure pas moins omniprésent. Ce verset décrit donc l’Âme Suprême, l’Être Souverain, et non l’âme individuelle, qui, elle, ne peut se dire omniprésente.

KOMENTARAS: Supersiela, arba Aukščiausiasis Dievo Asmuo – tartum saulė, kuri skleidžia į visas puses savo spindulius. Ji egzistuoja visa persmelkiančiu pavidalu, ir visos gyvosios esybės nuo pirmo didžiojo mokytojo, Brahmos, iki mažiausios skruzdės glūdi Jame. Aibės galvų, kojų, rankų ir akių, ir aibės gyvųjų esybių – visa tai egzistuoja Supersieloje ir yra jos palaikoma. Taigi Supersiela yra visa persmelkianti, tuo tarpu individuali siela negali teigti, kad jos rankos, kojos ir akys yra visur. Tai neįmanoma. Jeigu individuali siela mano, kad tik neišmanymas trukdo jai suvokti, jog jos rankos ir kojos yra išplitę visur, ir kad įgijusi teisingų žinių, ji šitai suvoks, – toks jos mąstymas prieštaringas. Tuo norėta pasakyti, kad materialios gamtos sąlygota individuali siela nėra aukščiausia. Aukščiausiasis yra visai kas kita nei individuali siela. Aukščiausiasis Viešpats gali ištiesti Savo ranką be galo toli, o individuali siela to padaryti negali. „Bhagavad- gītoje“ Viešpats sako, kad jei kas aukoja Jam gėlę, vaisių ar truputį vandens, jis priima auką. Kaipgi Viešpats, būdamas labai toli, gali paimti šias aukas? Bet štai kur Viešpaties visagalybė: nors Jis gyvena Savo buveinėje, be galo toli nuo žemės, Jis gali ištiesti ranką ir paimti Jam siūlomą auką. Jis toks galingas. „Brahma-saṁhitoje“ (5.37) teigiama: goloka eva nivasaty akhilātma-bhūtaḥ – nepaisant to, kad Jis visad pramogauja Savo transcendentinėje planetoje, Jis persmelkia viską. Individuali siela negali teigti, kad ji – visa persmelkianti. Todėl posme kalbama ne apie individualią sielą, o apie Aukščiausiąją Sielą, Dievo Asmenį.