Skip to main content

TEXT 5

TEXT 5

Texte

Tekstas

kleśo ’dhika-taras teṣām
avyaktāsakta-cetasām
avyaktā hi gatir duḥkhaṁ
dehavadbhir avāpyate
kleśo ’dhika-taras teṣām
avyaktāsakta-cetasām
avyaktā hi gatir duḥkhaṁ
dehavadbhir avāpyate

Synonyms

Synonyms

kleśaḥ: difficultés; adhikataraḥ: beaucoup de; teṣām: pour eux; avyakta: au non-manifesté; āsakta: attaché; cetasām: pour ceux dont le mental; avyaktā: vers le non-manifesté; hi: certes; gatiḥ: le progrès; duḥkham: avec difficulté; dehavadbhiḥ: par les êtres incarnés; avāpyate: est obtenu.

kleśaḥ — sunkumai; adhika-taraḥ — labai dideli; teṣām — tų; avyakta — prie neišreikšto; āsakta — prisirišusios; cetasām — kurių mintys; avyaktā — į neišreikštą; hi — tikrai; gatiḥ — pažanga; duḥkham — su vargu; deha-vadbhiḥ — įkūnytų; avāpyate — pasiekiama.

Translation

Translation

Toutefois, pour ceux dont le mental s’attache au non-manifesté, à l’aspect impersonnel de l’Absolu, il est fort pénible de progresser, car cette voie s’avère toujours ardue pour l’être incarné.

Labai sunku tobulėti tiems, kurių protas prisirišęs prie neišreikšto, beasmenio Aukščiausiojo aspekto. Pažengti šio mokslo srityje visada nelengva tiems, kurie yra įkūnyti.

Purport

Purport

Le spiritualiste qui se consacre à l’aspect impersonnel, inconcevable et non manifesté du Seigneur Suprême est un jñāna-yogī. Celui qui est pleinement absorbé dans la conscience de Kṛṣṇa, qui sert le Seigneur avec amour et dévotion, est un bhakti-yogī. La différence entre les deux se manifeste ici de façon décisive: la voie du jñāna-yoga, bien qu’elle conduise finalement au même but, est fort épineuse, alors que la voie du bhakti-yoga (servir directement le Seigneur Suprême) est infiniment plus aisée et convient naturellement à l’âme incarnée. L’âme conditionnée étant incarnée depuis des temps immémoriaux, il lui est très difficile de comprendre sur une base purement théorique qu’elle se distingue du corps matériel. Aussi, le bhakti-yogī adore Kṛṣṇa dans Sa forme arcā, laquelle lui permet d’appliquer justement la conception corporelle qu’il a de toute personne réelle. Il va sans dire que l’adoration du Seigneur Suprême dans Sa forme de mūrti n’est pas une pratique idolâtre. Les Écritures védiques précisent que le culte de Dieu peut être saguṇa ou nirguṇa, selon que l’on voit ou non le Seigneur avec Ses attributs. L’adoration de la mūrti est saguṇa, car le Seigneur y est représenté à l’aide des attributs de la matière. Toutefois, bien que l’on se serve de matériel comme le bois, la pierre ou la peinture à l’huile pour représenter la forme du Seigneur, cette dernière n’est pas matérielle. Telle est la nature absolue du Seigneur Suprême.

KOMENTARAS: Transcendentalistai, stoję į nesuvokiamo, neišreikšto beasmenio Aukščiausiojo Viešpaties pažinimo kelią, vadinami jñāna- yogais, o žmonės, kurie yra visiškai įsisąmoninę Kṛṣṇą ir atlieka pasiaukojimo tarnystę Viešpačiui – bhakti-yogais. Šie posmai aiškiai nusako skirtumą tarp jñāna-yogos ir bhakti-yogos. Jñāna-yogos kelias, nors ir veda į tą patį tikslą, yra labai varginantis, o bhakti-yogos kelias, arba tiesioginė tarnystė Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, įkūnytai sielai yra natūralus ir lengvas. Individuali siela yra įkūnyta nuo neatmenamų laikų. Jai net teoriškai labai sunku suprasti, kad ji – ne kūnas. Todėl bhakti-yogas garbina Kṛṣṇos Dievybę, nes jo prote dar įsitvirtinusi kūniška samprata, kurią jis šitokiu būdu gali pritaikyti. Žinoma, šventykloje įrengtų Aukščiausiojo Dievo Asmens formų garbinimas – ne stabmeldystė. Vedų raštuose yra nuorodų, kad garbinimas gali būti dvejopas: saguṇa ir nirguṇa – t.y. garbinimas Aukščiausiojo su atributais ir be atributų. Šventykloje įrengtos Dievybės garbinimas yra saguṇa, nes čia Viešpatį reprezentuoja materialūs elementai. Nors Viešpatį ir reprezentuoja materija: akmuo, medis ar aliejiniai dažai, tačiau Viešpaties pavidalas nėra materialus. Tokia yra absoliuti Aukščiausiojo Viešpaties prigimtis.

Prenons un exemple simple, mais fort approprié: une lettre postée dans une boîte agréée par la poste parviendra sans difficulté à son destinataire. Mais on ne pourra pas en dire autant d’une lettre jetée dans une boîte quelconque, ou dans une imitation de boîte à lettres, non reconnue par le bureau des postes. Ainsi, le Seigneur Suprême, Dieu, est-Il représenté par la mūrti (arcā-vigraha), Sa manifestation ici-bas. Puisqu’Il est omniprésent et tout-puissant, Kṛṣṇa peut, à travers Sa forme arcā, accepter le service de Son dévot et ainsi faciliter la pratique dévotionnelle de l’homme conditionné.

Čia galima pateikti grubų pavyzdį. Gatvėse įrengtos pašto dėžutės, ir jeigu įmesime laišką į vieną iš jų, tai, suprantama, jis nesunkiai pasieks adresatą. O jei įmesime į kokią seną ar netikrą pašto dėžutę, nepriklausančią ryšių skyriui – laiškas nenueis. Lygiai taip Dievą reprezentuoja autorizuota Dievybės forma, kuri vadinasi arcā-vigraha. Arcā-vigraha – tai Aukščiausiojo Viešpaties inkarnacija. Šia forma Dievas priima tarnystę Jam. Viešpats visagalis, todėl bhakto tarnystę Jis priima per ārca-vigrahos inkarnaciją, tuo palengvindamas tarnystę sąlygotą gyvenimą gyvenančiam žmogui.

Il n’est donc pas difficile pour un dévot d’approcher l’Être Suprême immédiatement, directement, alors que ceux qui empruntent la voie de l’impersonnalisme rencontrent maints obstacles. Ces derniers doivent, pour comprendre l’aspect non manifesté de l’Absolu, étudier certains Écrits védiques comme les Upaniṣads, et donc apprendre la langue sanskrite. Ils doivent également arriver à comprendre des sentiments qui ne peuvent être perçus. Enfin, tout cela doit être parfaitement assimilé et réalisé, tâche bien malaisée pour un homme ordinaire. Le dévot absorbé dans le service de Kṛṣṇa n’a aucun mal à réaliser Dieu, la Personne Suprême, simplement en suivant les instructions d’un maître spirituel authentique, en rendant régulièrement son hommage à la mūrti, en écoutant les gloires du Seigneur et en faisant honneur aux reliefs sanctifiés de la nourriture qui Lui est offerte. De toute évidence, l’impersonnaliste emprunte inutilement un sentier ardu. Et il n’est même pas certain qu’il puisse un jour parvenir à réaliser la Vérité Absolue. Le personnaliste, par contre, y parviendra directement, sans risque et sans peine. On trouve dans le Śrīmad-Bhāgavatam un passage ressemblant fort à notre verset, qui déclare que si, au lieu de suivre la voie de la bhakti, au lieu de s’abandonner à Dieu, la Personne Suprême, on se risque, sa vie durant, à tenter de discerner ce qui est Brahman et ce qui ne l’est pas, on n’y gagnera que peines et difficultés. Ce verset conseille donc de ne pas se risquer à emprunter un chemin épineux, dont on ne peut être sûr qu’il mène à bon port.

Taigi bhaktui nesudaro sunkumų tiesiogiai ir iš karto prisiartinti prie Aukščiausiojo, o dvasinio pažinimo kelias tiems, kurie siekia beasmenio Absoliuto, labai sunkus. Studijuodami Vedų raštus – Upaniṣadas – impersonalistai turi suvokti neišreikštą Aukščiausiojo aspektą, išmokti šventraščių kalbą, įsivaizduoti nepatiriamus pojūčius ir dar visą tai įgyvendinti. Paprastam žmogui tai nelengva. O Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus – pasiaukojamai tarnaudamas, bona fide dvasinio mokytojo vadovaujamas, nuolat lenkdamasis Dievybei pagal nustatytas taisykles, klausydamasis pasakojimų apie Viešpaties šlovę ir valgydamas Viešpačiui aukoto maisto likučius – labai lengvai patiria Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Nėra abejonės, kad impersonalistai be reikalo renkasi kelią, kuris kupinas pavojų, kartu rizikuodami prieiti jo galą ir visiškai nepatirti Aukščiausiosios Tiesos. Personalistas be jokios rizikos, vargo ir sunkumų tiesiogiai eina į Aukščiausiąjį Asmenį. Analogišką fragmentą rasime ir „Śrīmad-Bhāgavatam“: jei žmogui lemta galiausiai atsiduoti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui (šis atsidavimo procesas vadinamas bhakti), bet užuot tai daręs jis mėgina aiškintis, kas yra Brahmanas ir kas nėra Brahmanas, ir tam paaukoja gyvenimą – jis patiria vien vargą. Todėl čia ir patariama vengti šio kupino pavojų dvasinės savivokos kelio, kadangi neaišku, kas laukia jo gale.

L’être vivant est une âme éternellement distincte. En cherchant à se fondre dans le Tout absolu, il réalisera peut-être les aspects d’éternité et de connaissance propres à sa nature originelle, mais pas l’aspect de félicité qui lui est aussi inhérent. Il se peut néanmoins que ce spiritualiste versé dans la pratique du jñāna-yoga, en vienne un jour, par la grâce d’un dévot, au service de dévotion, le bhakti-yoga. Mais sa longue pratique de l’impersonnalisme lui créera de nouveaux problèmes, dans la mesure où il ne parviendra que difficilement à se défaire de ce concept. Ainsi, la méditation sur le non-manifesté n’offre que des difficultés à ceux qui s’y attachent, aussi bien dans la pratique que dans la réalisation. Chaque être est doté d’une indépendance partielle, mais il faut savoir en toute certitude que la voie du non-manifesté est contraire à la nature spirituelle et bienheureuse de l’âme. Il faut donc éviter de la suivre.

La conscience de Kṛṣṇa implique une absorption totale dans le service de Dieu. Elle est la meilleure voie. Celui qui délibérément se détourne du service dévotionnel court le risque de dévier vers l’athéisme. Comme l’exprime le présent verset, en tout âge, et plus encore dans le nôtre, la méthode de réalisation qui permet de fixer son attention sur l’inconcevable, le non-manifesté existant au-delà de toute approche des sens, ne doit jamais être encouragée. Le Seigneur, Kṛṣṇa, la déconseille.

Gyvoji esybė yra amžina individuali siela, ir jeigu ji nori įsilieti į dvasinę visumą, tai gali patirti savo pirminės prigimties amžinumo ir žinojimo aspektus, tačiau nepatirs palaimos aspekto. Kurio nors bhakto malone toks transcendentalistas, gerai įvaldęs jñāna-yogos metodą, gali prieiti bhakti- yogą, arba pasiaukojimo tarnystę. Tačiau tada ilga impersonalizmo praktika vėl tampa rūpesčių šaltiniu, kadangi nepajėgiama atsikratyti impersonalizmo idėjos. Taigi ir impersonalizmo praktika, ir neišreikštojo patyrimas, sudaro rimtų sunkumų įkūnytai sielai. Kiekviena gyvoji siela tam tikru mastu yra nepriklausoma, ir būtina įsisąmoninti, kad neišreikštojo patyrimas svetimas jos dvasinio palaimingojo „aš“ prigimčiai. Todėl nereikėtų pasirinkti šį procesą. Kiekvienai individualiai gyvajai esybei pats geriausias kelias yra Kṛṣṇos sąmonė, kuri skatina pasiaukojimo tarnystei. Ignoruojančiam pasiaukojimo tarnystę kyla pavojus tapti ateistu. Todėl, kaip buvo sakyta posme, niekuomet, o juo labiau šiais laikais, nepatartina dėmesį telkti į tai, kas neišreikšta ir nesuvokiama, į tai, kas nepasiekiama juslėms. Viešpats Kṛṣṇa nepataria to daryti.