Skip to main content

TEXT 24

TEXT 24

Tekst

Tekstas

avyaktaṁ vyaktim āpannaṁ
manyante mām abuddhayaḥ
paraṁ bhāvam ajānanto
mamāvyayam anuttamam
avyaktaṁ vyaktim āpannaṁ
manyante mām abuddhayaḥ
paraṁ bhāvam ajānanto
mamāvyayam anuttamam

Synonyms

Synonyms

avyaktam — mitteavaldunud; vyaktim — isiksust; āpannam — saavutatud; manyante — mõtlevad; mām — Mind; abuddhayaḥ — vähem arukad inimesed; param — kõrgeimat; bhāvam — eksistentsi; ajānantaḥ — teadmata; mama — Minu; avyayam — hävimatut; anuttamam — parimat.

avyaktam — neišreikštas; vyaktim — asmenybę; āpannam — gavau; manyante — galvoja; mām — apie Mane; abuddhayaḥ — menkos nuovokos žmonės; param — transcendentinės; bhāvan — būties; ajānantaḥ — nepažįstantys; mama — Mano; avyayam — amžinos; anuttamam — aukščiausios.

Translation

Translation

Vähese arukusega inimesed, kes ei tunne Mind täiuslikult, arvavad, et Mina, Jumala Kõrgeim Isiksus, Kṛṣṇa, olin enne impersonaalne ning olen nüüd omandanud selle isiksusliku kuju. Oma teadmiste vähesuse tõttu ei tunne nad Minu kõrgemat loodust, mis on hävimatu ja kõrgeim.

Nedidelio proto, gerai Manęs nepažinę žmonės mano, kad Aš, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa, anksčiau buvau beasmenis, o dabar įgavau šį asmenišką pavidalą. Menkas išmanymas neleidžia jiems pažinti transcendentinės, amžinos ir aukščiausios Mano prigimties.

Purport

Purport

Pooljumalate kummardajaid nimetatakse selles värsis vähese arukusega inimesteks ning sama öeldakse ka impersonalistide kohta. Jumal Kṛṣṇa räägib siin Arjunaga isiklikul kujul, kuid siiski väidavad impersonalistid oma teadmatuse tõttu, et Kõigekõrgemal Jumalal pole kuju. Yāmunācārya, Rāmānujācārya õpilasjärgnevusahelasse kuuluv Jumala suur pühendunu, on sellel teemal kirja pannud väga kohase värsi. Ta ütleb:

KOMENTARAS: Pusdievių garbintojai Gītoje apibūdinti kaip menkos nuovokos žmonės. Taip posmas charakterizuoja ir impersonalistus. Čia Viešpats Kṛṣṇa, būdamas asmeniško pavidalo, kalbasi su Arjuna, ir vis tiek impersonalistai per savo neišmanymą įrodinėja, kad Aukščiausiasis Viešpats galiausiai neturi jokio pavidalo. Didis Viešpaties bhaktas Yāmunācārya, atstovaująs Rāmānujācāryos mokinių sekai, parašė du posmus, labai tinkančius šiuo atveju. Jis sako:

tvāṁ śīla-rūpa-caritaiḥ parama-prakṛṣṭaiḥ
sattvena sāttvikatayā prabalaiś ca śāstraiḥ
prakhyāta-daiva-paramārtha-vidāṁ mataiś ca
naivāsura-prakṛtayaḥ prabhavanti boddhum
tvāṁ śīla-rūpa-caritaiḥ parama-prakṛṣṭaiḥ
sattvena sāttvikatayā prabalaiś ca śāstraiḥ
prakhyāta-daiva-paramārtha-vidāṁ mataiś ca
naivāsura-prakṛtayaḥ prabhavanti boddhum

„Mu kallis Jumal, sellised pühendunud nagu Vyāsadeva ja Nārada tunnevad Sind kui Jumala Isiksust. Erinevate vedalike pühakirjade mõistmise läbi võib inimene õppida tundma Sinu omadusi, kuju ja tegevusi ning seeläbi aru saada, et Sina oled Jumala Kõrgeim Isiksus. Kuid need, kes viibivad kire ja teadmatuse guṇade mõju all (deemonid ja mittepühendunud), ei suuda Sind mõista. Nad ei ole lihtsalt võimelised Sind mõistma. Ükskõik kui oskuslikud mittepühendunud „Vedānta", „Upaniṣadide" ning teiste vedalike pühakirjade arutamises ka oleks, ei suuda nad mõista Jumala Isiksust." („Stotra-ratna" 12)

„Brangus mano Viešpatie, tokie bhaktai, kaip Vyāsadeva ir Nārada, žino, kad Tu esi Dievo Asmuo. Išstudijavus įvairius Vedų raštus, galima pažinti Tavo savybes, Tavo pavidalą, Tavo veiklą ir suprasti, kad Tu – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Tačiau demonai ir nebhaktai, valdomi aistros ir neišmanymo guṇų, Tavęs pažinti negali – jie neapdovanoti šiuo sugebėjimu. Kad ir kaip gerai nebhaktai išmanytų Vedāntą, Upaniṣadas bei kitus Vedų raštus, jie niekaip nesugebės suvokti Dievo Asmenį.“ („Stotra-ratna“ 12)

„Brahma-saṁhitās" öeldakse, et Jumala Isiksust pole võimalik mõista üksnes vedānta uurimise läbi. Jumala Isiksust on võimalik mõista üksnes Kõigekõrgema Jumala armu läbi. Seepärast öeldakse käesolevas värsis selgelt, et vähese arukusega inimesed on mitte ainult pooljumalate kummardajad, vaid ka mittepühendunud, kes spekuleerivad vedānta filosoofia üle, kuid kelles pole vähimatki jälge tõelisest Kṛṣṇa teadvusest ning kes ei suuda mõista Jumala isiksuslikku olemust. Inimestele, kes arvavad, et Absoluutne Tõde on impersonaalne, antakse käesolevas värsis nimetus abuddhayaḥ, mis tähendab „need, kes ei tea Absoluutse Tõe lõplikku olemust". „Śrīmad- Bhāgavatamis" öeldakse, et Kõrgeima teadvustamine algab impersonaalse Brahmani teadvustamisest ning jätkub iga elusolendi südames asetseva Paramātmā teadvustamisega, kuid Absoluutse Tõe lõplik teadvustamine tähendab Jumala Isiksuse teadvustamist. Tänapäeva impersonalistid on oma eelkäijatest veelgi väiksema arukusega, sest nad ei järgi isegi oma suurt eelkäijat Śāṅkarācāryat, kes rõhutas, et Kṛṣṇa on Jumala Kõrgeim Isiksus. Impersonalistid, kes seega ei tea Kõrgeimat Tõde, arvavad, et Kṛṣṇa oli lihtsalt Devakī ja Vasudeva poeg või prints või väga võimas elusolend. Ka selline eksiarvamus mõistetakse „Bhagavad-gītās" (9.11) hukka: avajānanti māṁ mūḍhā mānuṣīṁ tanum āśritam. „Ainult rumalad peavad Mind tavaliseks inimeseks."

„Brahma-saṁhitoje“ tvirtinama, kad neįmanoma suvokti Dievo Asmenį, apsiribojus vien tik Vedāntos studijomis. Aukščiausią Asmenybę galima pažinti tiktai Aukščiausiojo Viešpaties malone. Todėl posmas aiškiai sako, kad menkos nuovokos yra ne tik pusdievių garbintojai, bet ir nebhaktai, studijuojantys Vedāntą ir spekuliatyviai, be menkiausios tikros Kṛṣṇos sąmonės žymės traktuojantys Vedų raštus. Jiems tiesiog neįmanoma suvokti Dievo kaip asmenybės. Žmonės, įsivaizduojantys, kad Absoliuti Tiesa – beasmenė, vadinami abuddhayaḥ; šis žodis reiškia, kad jie nežino galutinio Absoliučios Tiesos aspekto. „Śrīmad–Bhāgavatam“ tvirtinama, kad Aukščiausiojo pažinimas prasideda nuo beasmenio Brahmano, tolesnė pažinimo pakopa – lokalizuota Supersiela, o Absoliučios Tiesos pažinimo aukščiausia viršūnė – Dievo Asmenybė. Šiuolaikiniai impersonalistai dar siauresnio proto, nes jie net neseka didžiuoju savo pirmtaku Śaṅkarācārya, akcentavusiu, kad Kṛṣṇa – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Todėl Aukščiausios Tiesos nepažinę impersonalistai mano, kad Kṛṣṇa – paprastas Devakī ir Vāsudevos sūnus, ar karalaitis, o gal šiaip galinga gyvoji esybė. Toks požiūris „Bhagavad-gītoje“ irgi smerkiamas (9.11). Avajānanti māṁ mūḍhā mānuṣīṁ tanum āśritam: „Tik kvailiai laiko Mane paprastu žmogumi.“

On fakt, et keegi ei suuda mõista Kṛṣṇat ilma pühendunud teenimiseta ning Kṛṣṇa teadvuse arendamiseta. „Bhāgavatamis" (10.14.29) kinnitatakse seda:

Iš tikrųjų niekas negalės suvokti Kṛṣṇos, jei pasiaukojamai Jam netarnaus ir neugdys Kṛṣṇos sąmonės. Bhāgavatam (10.14.29) patvirtina šią mintį:

athāpi te deva padāmbuja-dvaya-
prasāda-leśānugṛhīta eva hi
jānāti tattvaṁ bhagavan-mahimno
na cānya eko ’pi ciraṁ vicinvan
athāpi te deva padāmbuja-dvaya-
prasāda-leśānugṛhīta eva hi
jānāti tattvaṁ bhagavan-mahimno
na cānya eko ’pi ciraṁ vicinvan

„Mu Jumal, kui inimesele saab osaks kasvõi tilgake Sinu lootosjalgade armust, siis võib ta mõista Sinu isiksuslikkuse ülevust. Kuid need, kes püüavad mõista Jumala Kõrgeimat Isiksust spekulatsioonide abil, ei suuda Sind tundma õppida, ehkki nad võivad tegeleda „Vedade" uurimisega aastaid." Keegi ei suuda mõista Kõrgeimat Jumala Isiksust, Kṛṣṇat, või Tema kuju, omadusi või nime lihtsalt spekulatsioonide või vedaliku kirjanduse arutamise läbi. Jumala Kõrgeimat Isiksust tuleb mõista Tema pühendunud teenimise läbi. Ainult siis, kui inimene on täielikult süvenenud Kṛṣṇa teadvuse praktiseerimisse, mis algab mahā-mantra – Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare – kordamisega, võib ta jõuda Jumala Kõrgeima Isiksuse mõistmiseni. Mittepühendunutest impersonalistid arvavad, et Kṛṣṇa keha oli loodud materiaalse looduse poolt ning et Tema tegevused, keha ja kõik muu on māyā. Selliseid impersonaliste nimetatakse māyāvādīdeks. Nad ei tea, mis on lõplik tõde.

„Mano Viešpatie, kam tenka laimė patirti nors trupinėlį Tavo malonės, kurią skleidžia Tavo lotosinės pėdos, tas gali suvokti Tavo asmenybės didybę. Tačiau tie, kurie samprotavimais nori perprasti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, net metų metais studijuodami Vedas, neįstengs Tavęs pažinti.“ Neįmanoma pažinti Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, Jo pavidalo, savybių bei vardo vien tik spekuliatyviais samprotavimais ar aptarinėjant Vedų raštus. Viešpatį pažinti reikia per pasiaukojimo tarnystę. Tik visiškai atsidėjus Kṛṣṇos sąmonei, ėmus kartoti mahā-mantrą – Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare/ Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare – galima suvokti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Nebhaktai impersonalistai mano, kad Kṛṣṇos kūnas sudarytas iš materialios gamtos, kad visa Jo veikla, Jo pavidalas, – viskas yra māyā. Tokie impersonalistai vadinami māyāvādžiais. Jie nepažįsta galutinės tiesos.

Käesoleva peatüki kahekümnendas värsis öeldakse selgelt: kāmais tais tair hṛta-jñānāḥ prapadyante 'nya-devatāḥ. „Need, kes on pimestatud ihadest, alistuvad erinevatele pooljumalatele." On teada, et lisaks Jumala Kõrgeimale Isiksusele eksisteerivad ka pooljumalad, kes elavad oma erinevatel planeetidel ning ka Jumalal endal on Oma planeet. Kahekümne kolmandas värsis öeldakse: devān deva-yajo yānti mad-bhaktā yānti mām api. „Pooljumalate kummardajad lähevad erinevate pooljumalate planeetidele ning Jumal Kṛṣṇa pühendunud lähevad Kṛṣṇaloka planeedile." Ehkki „Bhagavad-gītās" sellest kõigest selgelt räägitakse, kinnitavad arutud impersonalistid ikkagi, et Jumal on tegelikult kehatu ning et Tema avaldumisvormid on vaid väljamõeldis. Kas „Gītāt" uurides leiame me, et pooljumalad ja nende elupaigad on impersonaalsed? On täiesti ilmne, et ei pooljumalad ega Jumala Kõrgeim Isiksus Kṛṣṇa ei ole impersonaalsed. Nad on kõik isiksused: Jumal Kṛṣṇa on Jumala Kõrgeim Isiksus ning Tal on Oma planeet, samuti on pooljumalatel oma planeedid.

Dvidešimtas posmas aiškiai sako: kāmais tais tair hṛta-jñānāḥ prapadyante ‘nya-devatāḥ. „Geidulių apakintieji atsiduoda įvairiems pusdieviams.“ Žinotina, kad egzistuoja ne tik Aukščiausiasis Dievo Asmuo, bet ir įvairias planetas valdantys pusdieviai. Viešpats irgi turi Savo planetą. Dvidešimt trečiame posme pasakyta: devān deva-yajo yānti mad-bhaktā yānti mām api – pusdievių garbintojai patenka į pusdievių planetas, o Viešpaties Kṛṣṇos bhaktai eina į Kṛṣṇalokos planetą. Nepaisydami tų teiginių aiškumo, kvaili impersonalistai tebetvirtina, kad Viešpats pavidalo neturi, kad visi tie pavidalai – įsivaizduojami. Argi studijuojant Gītą galima padaryti išvadą, kad pusdieviai ir jų buveinės – kažkas neasmeniška? Neabejotina tai, kad nei pusdieviai, nei Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, nėra beasmeniai. Visi jie – asmenybės; Viešpats Kṛṣṇa yra Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Jis turi Savo planetą, o pusdieviai – savąsias.

Monistide väide, et lõplik tõde on tegelikult kehatu ning et kõik selle avaldumisvormid on väljamõeldised, ei pea seega paika. Käesolevas värsis öeldakse selgelt, et need pole väljamõeldised. „Bhagavad-gītāst" saame me teada, et nii pooljumalate kui ka Kõigekõrgema Jumala avaldumisvormid eksisteerivad üheaegselt ning et Jumal Kṛṣṇa on sac-cid-ānanda, igavesed õndsust täis teadmised. Ka „Vedad" kinnitavad, et Kõrgeim Absoluutne Tõde on ānanda-mayo 'bhyāsāt ehk Oma olemuselt täis õndsust ja naudinguid ning et Jumal on piiritute heade omaduste varamu. „Gītās" ütleb Jumal, et ehkki Ta on aja (sündimatu), ilmutab Ta End. Need on faktid, mida me peaksime „Bhagavad-gītāst" mõistma. Me ei saa aru, kuidas võiks Jumala Kõrgeim Isiksus olla impersonaalne. Impersonalistidest monistide teooria, et Jumala isiksuslik avaldumine on väljamõeldis, on vale, vähemalt seni, kuni me lähtume sellest, mida öeldakse „Gītās". Siin kinnitatakse selgelt, et Kõrgeim Absoluutne Tõde, Jumal Kṛṣṇa, on isiksuslik ning omab keha.

Taigi monistų teigimas, kad aukščiausioji tiesa neturi jokio pavidalo, kad turimas pavidalas jai tik primestas, yra neteisingas. Čia aiškiai pasakyta, kad Kṛṣṇos pavidalas nėra išgalvotas. Studijuodami „Bhagavad-gītą“ suprasime, kad ir pusdieviai, ir Aukščiausiasis Viešpats turi pavidalus ir kad Viešpats Kṛṣṇa – tai sac-cid-ānanda, amžinas palaimingas žinojimas. Vedos irgi teigia, kad Aukščiausioji Absoliuti Tiesa yra ānanda-mayo ‘bhyāsāt – iš prigimties kupina palaimingo džiaugsmo, ir kad Ji yra nesuskaičiuojamų dorybių šaltinis. Gītoje Viešpats sako, kad Jis apsireiškia, nors Jis ir yra aja (negimęs). Štai šias „Bhagavad-gītos“ tiesas mes turime įsisąmoninti. Mums nesuprantama, kaip Aukščiausiasis Dievo Asmuo gali būti beasmenis. Gītos teiginiai parodo, jog impersonalistų monistų teorija, skelbianti, kad pavidalas Viešpačiui primestas – klaidinga. Šis posmas išaiškina, kad Aukščiausioji Absoliuti Tiesa, Viešpats Kṛṣṇa, turi ir pavidalą, ir yra asmenybė.