TEXT 5

Tekst

Tekstas

na hi kaścit kṣaṇam api
jātu tiṣṭhaty akarma-kṛt
kāryate hy avaśaḥ karma
sarvaḥ prakṛti-jair guṇaiḥ

Synonyms

na — ega; hi — kindlasti; kaścit — igaüks; kṣaṇam — üht hetke; api — samuti; jātu — igal ajal; tiṣṭhati — jääb; akarma-kṛt — mitte midagi tegemata; kāryate — sunnitakse tegema; hi — kindlasti; avaśaḥ — abitult; karma — töö; sarvaḥ — kõik; prakṛti-jaiḥ — tekkinud materiaalse looduse guṇadest; guṇaiḥ — omaduste poolt.

na — ne; hi — tikrai; kaścit — kas nors; kṣaṇam — akimirką; api — taip pat; jātu — kada nors; tiṣṭhati — lieka; akarma-kṛt — neveiklus; kāryate — priverstas atlikti; hi — tikrai; avaśaḥ — bejėgis; karma — darbą; sarvaḥ — visą; prakṛti-jaiḥ — materialios gamtos pagimdytomis; guṇaiḥ — savybėmis.

Translation

Igaüks on sunnitud abitult tegutsema vastavalt omadustele, mis ta on omandanud materiaalse looduse guṇadelt, ning seetõttu ei saa mitte keegi hetkekski hoiduda midagi tegemast.

Nepriklausomai nuo mūsų valios, kiekvieną priverčia veikti tos savybės, kurias jis įgyja dėl materialios gamtos guṇų įtakos. Todėl niekas net akimirksnį negali išbūti ko nors neveikdamas.

Purport

Elusolendi aktiivsust ei põhjusta mitte tema viibimine materiaalses kehas, vaid selline on tema kui hinge algne olemus. Vaimse hinge kohalolekuta ei saa materiaalne keha liikuda. Keha on vaid elutu liikumisvahend, mida juhib vaimne hing, kes on alati aktiivne ning keda pole võimalik hetkekski seisatada. Seepärast tuleb vaimne hing hõivata kasuliku tööga Kṛṣṇa teadvuses, sest vastasel juhul võtab ta omaks illusoorse energia poolt peale surutud tegevused. Puutudes kokku materiaalse energiaga, omandab vaimne hing materiaalsed guṇad ning puhastamaks hinge sellisest ühendusest, tuleb hõivata end śāstrates ettekirjutatud kohustuste täitmisega. Ning kui hing on hõivatud oma loomupärase tegevusega, s.o. Kṛṣṇa teadvuses töötamisega, siis kõik, mida ta teeb, toob talle ainult kasu. Seda kinnitatakse „Śrīmad- Bhāgavatamis" (1.5.17):

KOMENTARAS: Nuolatinį sielos aktyvumą sąlygoja jos pačios prigimtis, o ne ta aplinkybė, kad ji gavo kūną. Be dvasinės sielos materialus kūnas judėti negali. Kūnas – tiktai negyvas mechanizmas, kurį valdo visada aktyvi, nė akimirkai nenurimstanti dvasinė siela. Todėl ji turi atlikti gerus Kṛṣṇos sąmonės darbus, nes antraip jos veiklą lems iliuzinė energija. Sąveikaudama su materialia energija, dvasinė siela susyja su materialiom guṇom, o kad sielą nuo tokios „giminystės“ apvalytume, būtina vykdyti śāstrų nurodytas pareigas. Tačiau jei siela atlieka savo natūralią funkciją – veikia su Kṛṣṇos sąmone, kad ir ką ji bedarytų, viskas bus jai į gerą. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (1.5.17) patvirtina tą mintį:

tyaktvā sva-dharmaṁ caraṇāmbujaṁ harer
bhajann apakvo ’tha patet tato yadi
yatra kva vābhadram abhūd amuṣya kiṁ
ko vārtha āpto ’bhajatāṁ sva-dharmataḥ

„Kui inimene teeb algust Kṛṣṇa teadvuse arendamisega, siis isegi juhul, kui ta ei täida śāstrates ette kirjutatud kohustusi ega soorita pühendunud teenimist korrektselt, ja isegi siis, kui ta sellelt tasandilt langeb, ei kaota ta midagi ega saa talle osaks mingit kahju. Ent kui inimene järgib kõiki śāstrates antud juhendusi, ent ei viibi Kṛṣṇa teadvuses, mis kasu võiks ta siis oma tegevusest saada?" Seega on puhastumisprotsess vajalik Kṛṣṇa teadvuse tasandile jõudmiseks. Seepärast on nii sannyāsa kui iga teise puhastumisprotsessi ülesandeks aidata inimesel jõuda oma lõpliku eesmärgini, milleks on Kṛṣṇa teadvus. Seda eesmärki saavutamata võib kogu tegevust pidada edutuks.

„Jeigu žmogus įsijungia į Kṛṣṇos sąmonę – net jeigu jis nevykdo śāstrų nurodytų pareigų ar deramai neatlieka pasiaukojimo tarnystės, ar net iš viso pasitraukia iš šio kelio – jis nei praranda ką nors, nei nukenčia. Tačiau ką jis laimės, tegul ir vykdydamas visus śāstrų nurodymus apsivalyti, jeigu jis neįsisąmonino Kṛṣṇos?“ Žodžiu, apsivalymo procesas reikalingas tam, kad pasiekti Kṛṣṇos sąmonės lygmenį. Todėl ir sannyāsa, ir kiekvienas kitas apsivalymo procesas turi padėti siekiant galutinio tikslo – Kṛṣṇos sąmonės, be kurios kiekvieną laimėjimą reikia laikyti nesėkme.