TEXT 62

Tekst

Tekstas

dhyāyato viṣayān puṁsaḥ
saṅgas teṣūpajāyate
saṅgāt sañjāyate kāmaḥ
kāmāt krodho ’bhijāyate

Synonyms

dhyāyataḥ — vaadeldes; viṣayān — meelte ihaldusobjekte; puṁsaḥ — inimese; saṅgaḥ — kiindumus; teṣu — meelte ihaldusobjektides; upajāyate — areneb; saṅgāt — kiindumusest; sañjāyate — areneb; kāmaḥ — iha; kāmāt — ihast; krodhaḥ — raev; abhijāyate — avaldub.

dhyāyataḥ — kontempliuojant į; viṣayān — juslių objektus; puṁsaḥ — žmogaus; saṅgaḥ — prisirišimas; teṣu — juslių objektams; upajāyate — išsivysto; saṅgāt — iš prisirišimo; sañjāyate — išsivysto; kāmaḥ — troškimas; kāmāt — iš troškimo; krodhaḥ — pyktis; abhijāyate — pasireiškia.

Translation

Meelte ihaldusobjekte vaadeldes areneb inimesel nende vastu kiindumus, sellest kiindumusest sünnib iha ning ihast tõuseb raev.

Žmogui kontempliuojant į juslių objektus, išsivysto prisirišimas prie jų. Prisirišimas pagimdo geismą, o geismas sukelia pyktį.

Purport

Inimene, kes ei viibi Kṛṣṇa teadvuses langeb meelte ihaldusobjekte vaadeldes materiaalsete ihade võimusse. Meeled vajavad tegevust ning kui need ei ole rakendatud Jumala teenimisse transtsendentaalses armastuses, hakkavad need kindlasti otsima endale rakendust materialistlikus tegevuses. Materiaalses maailmas on kõik, sealhulgas ka Śiva ja Brahmā, rääkimata teistest taevalike planeetide pooljumalatest, meelte ihaldusobjektide mõju all ning ainus viis selle materiaalse eksistentsi mõistatusele lahendust leida on jõuda Kṛṣṇa teadvuse tasandile. Śiva viibis sügavas meditatsioonis, ent kui Pārvatī ahvatles teda meelelisele naudingule, nõustus ta Pārvatī ettepanekuga ning selle tulemusena sündis laps nimega Kārtikeya. Kui Haridāsa Ṭhākura oli noor Jumala pühendunu, püüdis Māyā-devī kehastus meelitada ka teda meelelisele naudingule, kuid Haridāsa Ṭhākura ei andnud sellele ahvatlusele järele, sest ta oli kõrvalekaldumatu oma pühendumuses Jumal Kṛṣṇale. Nagu selgitas Śrī Yāmunācārya eespool toodud värsis, hoidub Jumala siiras pühendunu kõikidest materiaalsetest naudingutest, sest ta on saanud maitsta kõrgemat, vaimset naudingut suhtlemisest Jumalaga. See ongi edu saladus. Seepärast ei suuda inimene, kes ei viibi Kṛṣṇa teadvuses, ükskõik kui tugev ta oma meelte kontrollimises nende kunstliku allasurumise läbi ka oleks, lõppkokkuvõttes oma eesmärki ikkagi saavutada, sest väikseimgi mõte meelelisest naudingust sunnib teda sellele ahvatlusele järele andma.

KOMENTARAS: Kai žmogus, kuris neįsisąmonino Kṛsṇos, mąsto apie juslių objektus, jį užvaldo materialūs troškimai. Juslėms visuomet reikia ką nors veikti ir jeigu jos neįtrauktos į transcendentinę meilės tarnystę Viešpačiui, tai, be abejonės, ieškos užsiėmimo materialioje srityje. Materialiame pasaulyje kiekvienas, net ir Viešpats Śiva bei Viešpats Brahmā – o ką jau kalbėti apie kitus dangaus planetų pusdievius – pasiduoda juslių objektų poveikiui. Vienintelis būdas išsigauti iš materialios būties labirinto – įsisąmoninti Kṛṣṇą. Viešpats Śiva buvo giliai pasinėręs į meditaciją, tačiau, kai Pārvatī sužadino jame juslinio malonumo troškimą, Śiva sutiko su jos pasiūlymu, ir šitaip gimė Kārtikeya. Kai Haridāsa Ṭhākura dar buvo jaunas Viešpaties bhaktas, jį panašiai mėgino sugundyti Māya-devī inkarnacija, tačiau besąlygiškai pasiaukojęs Viešpačiui Kṛṣṇai jis lengvai atlaikė išbandymą. Anksčiau cituotas Śrī Yāmunācāryos posmas byloja, kad nuoširdus Viešpaties bhaktas sugeba išvengti visų materialių juslinių malonumų, nes bendraudamas su Viešpačiu patyrė aukštesnį dvasinio malonumo skonį. Tokia yra sėkmės paslaptis. Todėl tas, kuris neįsisąmonino Kṛṣṇos, kad ir kaip dirbtinai užgniaužtų jausmus, stengdamasis juos suvaldyti, galų gale neišvengiamai pralaimės, nes net menkiausia mintis apie juslinius malonumus sužadins norą patenkinti savo troškimus.