TEXT 61

Tekst

Tekstas

tāni sarvāṇi saṁyamya
yukta āsīta mat-paraḥ
vaśe hi yasyendriyāṇi
tasya prajñā pratiṣṭhitā

Synonyms

tāni — neid meeli; sarvāṇi — kõiki; saṁyamya — kontrolli all hoides; yuktaḥ — hõivatud; āsīta — peaksid asetsema; mat-paraḥ — suhetes Minuga; vaśe — täieliku kontrolli all; hi — kindlasti; yasya — see, kelle; indriyāṇi — meeled; tasya — tema; prajñā — teadvus; pratiṣṭhitā — kinnistunud.

tāni — tas jusles; sarvāṇi — visas; saṁyamya — valdydamas; yuktaḥ — užsiėmęs; āsīta — turi būti; mat-paraḥ — susietas su Manimi; vaśe — visiškai suvaldytos; hi — tikrai; yasya — tas, kurio; indriyāṇi — juslės; tasya — jo; prajñā — sąmonė; pratiṣṭhitā — tvirta.

Translation

See, kes talitseb oma meeli, hoides neid täieliku kontrolli all, ja keskendab oma teadvuse Minule, on häirimatu arukusega inimene.

Tvirto intelekto žmogumi laikomas tas, kuris suturi savo jusles visiškai jas valdydamas, o sąmonę sutelkia į Mane.

Purport

Selles värsis selgitatakse meile otseselt, et jooga täiuslikkuse kõrgeim tasand on Kṛṣṇa teadvus. Viibimata Kṛṣṇa teadvuses, pole ühelgi moel võimalik oma meeli kontrollida. Nagu eespool mainitud, tekkis suurel targal Durvāsā Munil kord tüli Mahārāja Ambarīṣaga ning Durvāsā Muni, tundes oma uhkust solvatuna, vihastas asjatult ega suutnud seetõttu oma meeli enam kontrollida. Samas aga kuningas, kes polnud küll nii võimas joogi kui Durvāsā Muni, oli Jumala pühendunu ning kannatas rahumeelselt suure targa ülekohtu ära ja osutus seeläbi lõppkokkuvõttes võitjaks pooleks. Mahārāja Ambarīṣa suutis kontrollida oma meeli, kuna ta omas järgnevaid omadusi, millest räägitakse „Śrīmad-Bhāgavatamis" (9.4.18 – 20):

KOMENTARAS: Aukščiausias yogos tobulumas – Kṛṣṇos sąmonė. Tai aiškiai sako posmas. Neįsisąmoninus Kṛṣṇos, juslių suvaldyti neįmanoma. Aukščiau buvo pasakota, kad didis išminčius Durvāsā Munis, be jokio pagrindo didžiuodamasis, susipyko su Mahārāja Ambarīṣa ir negalėjo suvaldyti savo jausmų. Kita vertus, nors karalius nebuvo toks galingas yogas, kaip išminčius, tačiau būdamas Viešpaties bhaktas, jis kentė neteisingus kaltinimus nepratardamas nė žodžio, todėl ir laimėjo. Karalius sugebėjo susivaldyti, nes pasižymėjo savybėmis, kurios yra aprašytos „Śrīmad-Bhāgavatam“ (9.4.18–20):

sa vai manaḥ kṛṣṇa-padāravindayor
vacāṁsi vaikuṇṭha-guṇānuvarṇane
karau harer mandira-mārjanādiṣu
śrutiṁ cakārācyuta-sat-kathodaye

mukunda-liṅgālaya-darśane dṛśau
tad-bhṛtya-gātra-sparśe ’ṅga-saṅgamam
ghrāṇaṁ ca tat-pāda-saroja-saurabhe
śrīmat-tulasyā rasanāṁ tad-arpite

pādau hareḥ kṣetra-padānusarpaṇe
śiro hṛṣīkeśa-padābhivandane
kāmaṁ ca dāsye na tu kāma-kāmyayā
yathottama-śloka-janāśrayā ratiḥ

„Kuningas Ambarīṣa keskendas oma mõistuse Jumal Kṛṣṇa lootosjalgadele; tema sõnad kirjeldasid Jumala elupaika; tema käed puhastasid Jumala templit; tema kõrvad kuulasid lugusid Jumala mängudest; tema silmad vaatlesid Jumala kuju; tema keha puudutas teise pühendunu keha; tema ninasõõrmed tundsid Jumala lootosjalgadele pakutud lillede lõhna; tema keel maitses Jumalale pakutud tulasī lehti; tema jalad kandsid teda pühasse paika, kus asus Jumala tempel; tema pea kummardas Jumala ees ning tema ainsaks sooviks oli täita Jumala soove. Kõik need omadused tegid temast Jumala mat-para pühendunu."

„Karalius Ambarīṣa sutelkė visas savo mintis į Viešpaties Krsnos lotosines pėdas, kalbą skyrė Viešpaties buveinei apibūdinti, rankomis tvarkė Viešpaties šventyklą, ausimis jis klausėsi pasakojimų apie Viešpaties pramogas, akimis žvelgė į Viešpaties pavidalą, kūnu liesdavo bhakto kūną, nosimi uodė Viešpaties lotosinėms pėdoms paaukotų gėlių aromatą, liežuviu ragavo Viešpačiui pasiūlytų tulasī lapelių skonį, kojomis keliaudavo į šventą vietą, kurioje buvo Viešpaties šventykla, galvą lenkdavo prieš Viešpatį, o visus savo norus susiejo su Viešpaties norais . . . Visos šios savybės leido jam tapti Viešpaties mat-para bhaktu.“

Olulisim sõna selles värsis on mat-para. Seda, kuidas saada mat-para pühendunuks, näitas meile oma eluga Mahārāja Ambarīṣa. Śrīla Baladeva Vidyābhūṣaṇa, kes oli suur õpetlane ja ācārya mat-para ahelas, lausub: mad-bhakti-prabhāvena sarvendriya-vijaya-pūrvikā svātma-dṛṣṭiḥ sulabheti bhāvaḥ. „Täielikku kontrolli meelte üle on võimalik saavutada ainult Kṛṣṇa pühendunud teenimise jõul." Tihtipeale tuuakse sel teemal võrdluseks näide tulest: „Nii nagu ruumis puhkenud tuli põletab selles kõik tuhaks, põletab Jumal Viṣṇu, kes asetseb joogi südames, seal tuhaks kõik ebapuhtused." Ka „Yoga-sūtra" soovitab meil suunata oma meditatsioon Viṣṇule, mitte tühjusele. Niinimetatud joogid, kelle meditatsioon on suunatud millelegi, mis ei asetse Viṣṇu tasandil, raiskavad vaid kasutult oma aega mingi pettekujutelma otsinguil. Me peame viibima Kṛṣṇa teadvuses, olema pühendunud Jumala Isiksusele. See on tõelise jooga eesmärk.

Šiuo atveju labai svarbus žodis mat-para. Kaip galima tapti mat-para, rodo Mahārājos Ambarīṣos gyvenimas. Didis eruditas ir ācārya, priklausęs mat-para linijai, Śrīla Baladeva Vidyābhūṣaṇa pastebi: mad-bhakti- prabhāvena sarvendriya-vijaya-pūrvikā svātma dṛṣṭiḥ sulabheti bhāvaḥ. „Visiškai suvaldyti jusles įmanoma tiktai pasiaukojimo tarnystės Kṛṣṇai jėga.“ Todėl tai iliustruojant kartais pateikiamas toks pavyzdys: kaip ugnis viską sudegina kambaryje, taip ir Viešpats Viṣṇu, glūdintis yogo širdyje, sudegina visas ten esančias nešvarybes. Beje, ir „Yoga-sūtroje“ nurodoma medituoti Viṣnu, o ne tuštumą. Tariamieji yogai, kurie nemedituoja Viṣṇu lygio objektų, tik tuščiai švaisto savo laiką, bergždžiai siekdami išvysti kokią nors fantasmagoriją. Mes privalome įsisąmoninti Kṛṣną – būti atsidavę Dievo Asmeniui. Toksai tikrosios yogos tikslas.