TEXT 78

Tekst

Tekstas

yatra yogeśvaraḥ kṛṣṇo
yatra pārtho dhanur-dharaḥ
tatra śrīr vijayo bhūtir
dhruvā nītir matir mama

Synonyms

yatra — kus; yoga-īśvaraḥ — müstitsismi valitseja; kṛṣṇaḥ — Jumal Kṛṣṇa; yatra — kus; pārthaḥ — Pṛthā poeg; dhanuḥ-dharaḥ — vibu ja noole kandja; tatra — seal; śrīḥ — küllus; vijayaḥ — võit; bhūtiḥ — erakordne jõud; dhruvā — kindel; nītiḥ — moraalsus; matiḥ mama — minu arvamus.

yatra — kur; yoga-īśvaraḥ — visų mistinių galių valdovas; kṛṣṇaḥ — Viešpats Kṛṣṇa; yatra — kur; pārthaḥ — Pṛthos sūnus; dhanuḥ-dharaḥ — laikantis lanką ir strėles; tatra — ten; śrīḥ — turtai; vijayaḥ — pergalė; bhūtiḥ — ypatinga galia; dhruvā — tikrai; nītiḥ — dora; matiḥ mama — mano nuomone.

Translation

Kus iganes viibivad kõikide müstitsismide valitseja Kṛṣṇa ja osavaim vibukütt Arjuna, seal on kindlasti ka küllus, võit, erakordne jõud ja moraalsus. Selline on minu arvamus.

Kur yra Kṛṣṇa, visų mistikų valdovas, ir kur didysis lankininkas Arjuna – ten, be abejonės, bus turtai, pergalė, nepaprasta galia ir dora. Tokia mano nuomonė.

Purport

„Bhagavad-gītā" algas Dhṛtarāṣṭra küsimusega. Ta lootis, et tema pojad saavutavad võidu, sest neid toetasid sellised suured sõdalased nagu Bhīṣma, Droṇa ja Karṇa. Ta lootis, et võit on tema poolel. Kuid olles kirjeldanud lahinguväljal toimunut, lausus Sañjaya kuningale: „Sina mõtled võidule, kuid minu arvamus on see, et kõikjal, kus viibivad Kṛṣṇa ja Arjuna, saadab neid hea õnn." Ta kinnitas otsekoheselt, et Dhṛtarāṣṭral ei tasu võidu peale loota. Võit kuulus kindlalt Arjunale, sest tema poolel võitles Kṛṣṇa. Võttes Arjuna vankrijuhi koha, ilmutas Kṛṣṇa veel ühte Oma jumalikest omadustest. Kṛṣṇa omab täielikult kõiki jumalikke omadusi ning üks nendest on loobumus. Kṛṣṇa loobumusest on palju näiteid, sest Ta on loobumuste valitseja.

KOMENTARAS: „Bhagavad-gītos“ tekstas prasideda Dhṛtarāṣṭros klausimu. Dhṛtarāṣṭra tikėjosi, kad pergalę pasieks jo sūnūs, kurių pusėje kovėsi didieji karžygiai – Bhīṣma, Droṇa ir Karṇa. Jis vylėsi saviškių pergalės. Tačiau nupasakojęs įvykius mūšio lauke, Sañjaya taip prabilo į karalių: „Tu galvoji apie pergalę, o aš manau, kad sėkmė ten, kur yra Kṛṣṇa ir Arjuna.“ Jis tiesiai pareiškė Dhṛtarāṣṭṛai, kad pergalės jam tikėtis neverta. Pergalė neabejotinai laukė Arjunos, nes jo pusėje – Kṛṣṇa. Tai, kad Kṛṣṇa tapo Arjunos vežėju, byloja apie dar vieną Jo vertenybę. Kṛṣṇa kupinas vertenybių, ir viena jų – atsižadėjimas. Yra žinoma daugybė tokio atsižadėjimo pavyzdžių, nes Kṛṣṇa taip pat yra ir labiausiai atsižadėjęs.

Lahing toimus tegelikult Duryodhana ja Yudhiṣṭhira vahel. Arjuna võitles oma vanema venna, Yudhiṣṭhira poolel. Kuna nii Arjuna kui ka Kṛṣṇa olid mõlemad Yudhiṣṭhira poolel, oli viimase võit kindel. See lahing pidi otsustama, kes hakkab valitsema maailma, ning Sañjaya ennustas, et võimu saab enda kätte Yudhiṣṭhira. Siin ennustatakse ka seda, et pärast selle lahingu võitmist saavutab Yudhiṣṭhira üha enam ja enam edu, sest ta polnud mitte üksnes õiglane ja jumalakartlik, vaid ka rangelt moraalne. Ta ei valetanud oma elu jooksul kordagi.

Iš tikrųjų kova vyko tarp Duryodhanos ir Yudhiṣṭhiros. Arjuna kovėsi savo vyresniojo brolio Yudhiṣṭhiros pusėje. Yudhiṣṭhiros pergalė buvo neabejotina, nes jo pusėje kovėsi ir Kṛṣṇa, ir Arjuna. Kautynės turėjo nulemti, kas valdys pasaulį, ir Sañjaya išpranašavo, kad valdžia atiteks Yudhiṣṭhirai. Šiame posme išpranašauta ir tai, kad Yudhiṣṭhirą, pelniusį mūšyje pergalę, lydės nepaprasta sėkmė, nes jis ne tik teisus ir dievotas, bet ir griežtų dorovinių principų žmogus, niekada gyvenime nekalbėjęs melo.

Paljud vähese arukusega inimesed peavad „Bhagavad-gītāt" lahinguväljal toimunud kahe sõbra vaheliseks vestluseks. Kuid nende poolt kirjutatud kommentaare ei saa pidada pühakirjaks. Keegi võib protesteerida, et Kṛṣṇa õhutas Arjunat astuma lahingusse, mis oli ebamoraalne, kuid siin on täpselt selgitatud tegelikku olukorda: „Bhagavad-gītā" juhendused on kõrgeim moraalikoodeks. Üheksanda peatüki kolmekümne neljandas värsis antakse kõrgeim moraalijuhendus: man-manā bhava mad-bhaktaḥ. Inimene peab saama Kṛṣṇa pühendunuks ning kõikide religioonide peamiseks tuumaks ongi Kṛṣṇale alistumine (sarva-dharmān parityajya mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja). „Bhagavad-gītā" juhendused moodustavad religiooni ja moraalsuse kõrgeima protsessi. Kõik teised protsessid võivad samuti olla puhastavad ja tuua inimese Kṛṣṇa teadvuse juurde, kuid „Gītā" viimane juhendus on kogu moraalsuse ja religiooni lõplik sõna: alistuda Kṛṣṇale. Selline on kaheksateistkümnenda peatüki järeldus.

Daugelis menkos nuovokos žmonių „Bhagavad-gītą“ laiko dviejų draugų pokalbiu mūšio lauke, tačiau tokia knyga negalėtų būti šventraštis. Kai kas paprieštaraus, esą Kṛṣṇa skatino Arjuną kautis, o tai amoralu, tačiau realią padėtį atskleidžia teiginys: „Bhagavad-gītā“ – tai aukščiausias dorovės kodeksas. Aukščiausią dorovės pamoką išgirstame trisdešimt ketvirtame devinto skyriaus posme: man-manā bhava mad-bhaktaḥ. Reikia tapti Kṛṣṇos bhaktu, o visos religijos esmė – atsiduoti Kṛṣṇai (sarva-dharmān parityajya mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja). „Bhagavad-gītos“ pamokos – tai tobulas religijos ir dorovės procesas. Gali būti, kad kiti procesai irgi apvalo ir veda į šį procesą, tačiau galutinis „Bhagavad-gītos“ nurodymas – atsiduoti Kṛṣṇai – yra bet kokios dorovės ir religijos aukščiausia viršūnė. Tokia aštuoniolikto skyriaus išvada.

„Bhagavad-gītāst" mõistame, et eneseteadvustamine filosoofiliste spekulatsioonide ja meditatsiooni abil ei ole sama protsess kui täielik alistumine Kṛṣṇale, mis on kõrgeim täiuslikkus. See on „Bhagavad-gītā" õpetuste tuum. Ühiskonna erinevate jaotuste ja erinevate religioossete suundumuste kohaste reguleerivate printsiipide järgimine võib olla väärtuslike teadmiste tee, kuid ehkki religiooni rituaalid on väärtuslikud, on meditatsioon ja teadmiste arendamine veelgi väärtuslikumad. Ning juhendus alistuda pühendunud teenimisega Kṛṣṇale täies Kṛṣṇa teadvuses on kõige väärtuslikum juhendus, mis kunagi antud. See on kaheksateistkümnenda peatüki tuum.

„Bhagavad-gītā“ rodo, kad dvasinė savivoka filosofinių samprotavimų ir meditacijos pagalba – tai tik vienas kelių, tačiau aukščiausias tobulumas – visiškas atsidavimas Kṛṣṇai. Tokia „Bhagavad-gītos“ mokymo esmė. Reguliuojamų principų pagal socialinio gyvenimo skyrius ir įvairias religines kryptis laikymasis galbūt ir yra slaptingas pažinimo kelias. Nors religiniai ritualai kupini slaptingumo, meditacija ir žinojimo gilinimas – dar slaptingesni. O atsiduoti Kṛṣṇai, pasiaukojamai Jam tarnaujant ir sutelkiant į Jį visas mintis – pats slaptingiausias paliepimas. Tokia aštuoniolikto skyriaus esmė.

Samuti kinnitab „Bhagavad-gītā", et tegelik tõde on Jumala Kõrgeim Isiksus, Kṛṣṇa. Absoluutset Tõde teadvustatakse kolmes aspektis: impersonaalse Brahmanina, iga elusolendi südames viibiva Paramātmāna ning lõpuks Jumala Kõrgeima Isiksuse, Kṛṣṇana. Täielikud teadmised Absoluutsest Tõest tähendavad täielikke teadmisi Kṛṣṇast. Kui inimene mõistab Kṛṣṇat, on teadmiste kõik teised jaotused selle mõistmise lahutamatud osakesed. Kṛṣṇa on transtsendentaalne, kuna Ta asub alati Oma igaveses sisemises jõus. Elusolendid avalduvad Tema energiast ning jagunevad kahte kategooriasse: igavesti tingimustest sõltuvad ja igavesti vabad hinged. Selliseid elusolendeid eksisteerib loendamatul hulgal ning neid peetakse Kṛṣṇa lahutamatuteks osadeks. Materiaalne energia jaguneb kahekümne neljaks osaks. Mõjutatuna igavesest ajast loob ja hävitab väline energia kogu loome. See kosmilise maailma avaldumine on vaheldumisi nähtav ja nähtamatu.

Dar vienas dalykas, apie kurį kalbama „Bhagavad-gītoje“: tikroji tiesa – tai Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa. Absoliuti Tiesa yra patiriama trimis aspektais: kaip beasmenis Brahmanas, kaip lokalizuota Paramātmā ir galiausiai kaip Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Kṛṣṇa. Tobulai pažinti Aukščiausiąją Tiesą – vadinasi, tobulai pažinti Kṛṣṇą. Pažinęs Kṛṣṇą žmogus savaime įgyja ir visas kitas žinias. Kṛṣṇa yra transcendentinis, nes Jis visada egzistuoja Savo amžinoje vidinėje galioje. Gyvosios esybės gimsta iš Jo energijos ir yra skirstomos į dvi kategorijas: amžinai sąlygotas ir amžinai išvaduotas. Gyvųjų esybių nesuskaitoma daugybė, ir jos yra laikomos neatskiriamomis Kṛṣṇos dalimis. Materiali energija reiškiasi dvidešimt keturiomis kategorijomis. Kūrinija yra įtakojama amžinojo laiko – ją kuria bei naikina išorinė energija. Kosminis pasaulis, priklausomai nuo to, ar jis gavęs išraišką, ar ne, yra tai matomas, tai vėl nematomas.

„Bhagavad-gītās" vaadeldakse viit keskset teemat: Jumala Kõrgeimat Isiksust, materiaalset loodust, elusolendeid, igavest aega ja kõikvõimalikke tegevusi. Kõik on sõltuv Jumala Kõrgeimast Isiksusest, Kṛṣṇast. Kõik Absoluutse Tõe kontseptsioonid – impersonaalne Brahman, iga elusolendi südames asetsev Paramātmā ja kõik teised transtsendentaalsed kontseptsioonid – sisalduvad Jumala Kõrgeima Isiksuse mõistmises. Ehkki näiliselt võib tunduda, et Jumala Kõrgeim Isiksus, elusolend, materiaalne loodus ja aeg on üksteisest erinevad, ei erine tegelikult miski Kõigekõrgemast Jumalast. Samas on Kõigekõrgem Jumal Ise aga alati kõigest erinev. Jumal Caitanya filosoofia on „käsitlematu ühtsuse ja erinevuse" filosoofia. See filosoofiline süsteem sisaldab täielikke teadmisi Absoluutsest Tõest.

„Bhagavad-gītoje“ nagrinėtos penkios svarbiausios temos: Aukščiausiasis Dievo Asmuo, materiali gamta, gyvosios esybės, amžinas laikas ir įvairios veiklos rūšys. Visa tai yra Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, valdžioje. Visi Absoliučios Tiesos aspektai – būtent beasmenis Brahmanas, lokalizuota Paramātma ar bet kuris kitas transcendentinis aspektas, priklauso Aukščiausiojo Dievo Asmens pažinimo kategorijai. Nors iš pirmo žvilgsnio Aukščiausiasis Dievo Asmuo, gyvosios esybės, materiali gamta ir laikas gali atrodyti skirtingi, nieko nėra skirtingo nuo Aukščiausiojo. Kita vertus Aukščiausiasis yra visuomet skirtingas nuo visa ko. Viešpaties Caitanyos filosofija – tai „nesuvokiamos vienovės ir skirtybės tuo pat metu“ filosofija. Ši filosofinė sistema – tai tobulas žinojimas apie Absoliučią Tiesą.

Oma algses positsioonis on elusolend puhas hing. Ta on just nagu Kõrgeima Hinge aatomisuurune osake. Seepärast võib Jumal Kṛṣṇat võrrelda päikesega, elusolendeid aga päikesevalgusega. Kuna elusolendid kuuluvad Kṛṣṇa marginaalsesse energiasse, omavad nad kalduvust olla kokkupuutes kas materiaalse või vaimse energiaga. Teisisõnu öeldes asetseb elusolend Jumala kahe energia vahel ning kuna ta kuulub Jumala kõrgemasse energiasse, omab ta mõningat iseseisvust. Seda iseseisvust õieti kasutades astub ta Kṛṣṇa vahetu juhendamise alla ning saavutab sel moel oma loomuliku seisundi Jumala naudinguid jagavas energias.

Gyvoji esybė savo pirminiame būvyje yra gryna dvasia. Ji – tarytum Aukščiausiosios Dvasios atomo dydžio dalelė. Todėl Viešpatį Kṛṣṇą galėtume palyginti su saule, o gyvąsias esybes – su šviesa, kurią ji skleidžia. Gyvosios esybės – paribio energija, todėl jos linkusios sueiti į sąlytį arba su materialia, arba su dvasine energija. Kitaip sakant, gyvoji esybė yra tarp dviejų Viešpaties energijų. Ji priklauso Aukščiausiojo Viešpaties aukštesniajai energijai, todėl turi dalinę nepriklausomybę. Teisingai pasinaudojusi savo nepriklausomybe, gyvoji esybė paklūsta tiesioginiam Kṛṣṇos vadovavimui. Taip ji pasiekia savo normalų būvį – atsiduria energijoje, kuri teikia džiaugsmą.

Selliselt lõpevad Bhaktivedanta selgitused „Śrīmad Bhagavad-gītā" kaheksateistkümnendale peatükile, mis käsitlesid selle järeldust — loobumuse täiuslikkust.

Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti aštuonioliktąjį, baigiamąjį „Śrīmad Bhagavad-gītos“ skyrių, pavadintą „Atsižadėjimo tobulumas“.