TEXT 55

Tekst

Tekstas

bhaktyā mām abhijānāti
yāvān yaś cāsmi tattvataḥ
tato māṁ tattvato jñātvā
viśate tad-anantaram

Synonyms

bhaktyā — puhta pühendunud teenimisega; mām — Mind; abhijānāti — inimene võib teada; yāvān — niivõrd kui; yaḥ ca asmi — nagu Ma olen; tattvataḥ — tõeliselt; tataḥ — seejärel; mām — Mind; tattvataḥ — tõeliselt; jñātvā — teades; viśate — ta siseneb; tat-anantaram — seejärel.

bhaktyā — per tyrą pasiaukojimo tarnystę; mām — Mane; abhijānāti — gali pažinti; yāvān — tiek, kiek; yaḥ ca asmi — koks Aš esu; tattvataḥ — iš tiesų; tataḥ — po to; mām — Mane; tattvataḥ — iš tiesų; jñātvā — pažinęs; viśate — jis įžengia; tat-anantaram — po to.

Translation

Minu tõelist olemust Jumala Kõrgeima Isiksusena on võimalik mõista üksnes pühendunud teenimise läbi. Ning kui inimene on Mind sellise pühendunud teenimise läbi täielikult teadvustanud, võib ta siseneda Jumala kuningriiki.

Pažinti Mane, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, tokį, koks Aš esu, galima tik per pasiaukojimo tarnystę. Kai su pasiaukojimu tarnaudamas žmogus visiškai įsisąmonina Mane, jis gali įžengti į Dievo karalystę.

Purport

Jumala Kõrgeimat Isiksust, Kṛṣṇat ning Tema täieõiguslikke ekspansioone pole võimalik mõista mõttespekulatsioonide läbi. Samuti pole see võimalik mittepühendunute jaoks. Kui inimene omab soovi mõista Jumala Kõrgeimat Isiksust, peab ta puhta pühendunu juhendamise all hakkama praktiseerima puhast pühendunud teenimist. Vastasel juhul ei avane tõde Jumala Kõrgeimast Isiksusest inimesele kunagi. Nagu „Bhagavad-gītās" (7.25) kinnitatakse: nāhaṁ prakāśaḥ sarvasya. „Kõigekõrgem Jumal ei ilmuta End igaühele." Keegi ei saa Jumalat mõista akadeemilise erudeerituse või mõttespekulatsioonide läbi. Ainult see, kes tõepoolest praktiseerib Kṛṣṇa teadvust ning teenib Teda pühendunult, võib mõista, kes Kṛṣṇa on. Ülikoolikraadid siin ei aita.

KOMENTARAS: Nebhaktai ir spekuliatyvūs mąstytojai negali pažinti Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos, ir Jo pilnutinių skleidinių. Norintis patirti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį turi pradėti tyrai su pasiaukojimu tarnauti Viešpačiui, vadovaujamas tyro bhakto. Antraip tikroji Aukščiausiojo Dievo Asmens prigimtis jam niekada neatsiskleis. „Bhagavad-gītoje“ (7.25) jau buvo pasakyta: nāhaṁ prakāśaḥ sarvasya – Jis neapsireiškia kiekvienam. Dievui pažinti nepakanka erudicijos, Jo negalima suvokti spekuliatyviais samprotavimais. Tik tas, kuris iš tikrųjų įsisąmonino Kṛṣṇą ir pasiaukojęs tarnauja Jam, supras, kas yra Kṛṣṇa. Mokslo laipsniai šiuo atveju niekuo nepadės.

Inimene, kes tunneb põhjalikult Kṛṣṇat puudutavat teadust, on vääriline tõusma vaimsesse kuningriiki, Kṛṣṇa elupaika. Brahmaniks saamine ei tähenda oma isikliku identiteedi kaotamist. Selleski olukorras teenib elusolend pühendunult Jumalat ning pühendunud teenimine eeldab Jumala, pühendunu ja pühendunud teenimise meetodi olemasolu. Sellised teadmised ei hävine kunagi, ka mitte pärast vabanemise saavutamist. Vabanemine eeldab materialistlikust elukäsitlusest vabanemist. Vaimses elus säilivad nii erinevused kui ka isiksuslikkus, kuid need kõik asuvad puhtal Kṛṣṇa teadvuse tasandil. Ei tohiks ekslikult arvata, et sõna viśate („siseneb Minusse") toetab monistlikku teooriat elusolendi ühekssaamisest Brahmaniga. Ei, viśate tähendab, et elusolend võib siseneda Kõigekõrgema Jumala elupaika, et isiklikult Temaga suhelda ning Teda teenida. Näiteks ei lenda roheline lind rohelisele puule mitte selleks, et puuga üheks saada, vaid selleks, et nautida puu vilju. Impersonalistid esitavad tihti näite jõe merre voolamisest ja sellega liitumisest. Impersonalistide jaoks võib selline liitumine ehk tõesti õnne allikaks olla, kuid personalist säilitab oma isiksuslikkuse nagu ookeanis elav loom. Tungides ookeani sügavustesse, võime me sealt leida väga paljusid erinevaid elusolendeid. Ookeani pealmise kihiga tutvumisest põhjaliku analüüsi jaoks ei piisa, inimene peab omandama teadmised kõikides ookeani sügavustes elavatest liikidest.

Kas gerai išmano Kṛṣṇos mokslą, tas gauna teisę įžengti į dvasinę karalystę – Kṛṣṇos buveinę. Tapti Brahmanu – nereiškia prarasti savo identiškumą. Pasiaukojimo tarnystė išlieka ir brahma-bhūtos lygyje, o pasiaukojimo tarnystei yra būtini Dievas, bhaktai ir pats pasiaukojimo tarnystės procesas. Toks žinojimas niekada, net ir išsivadavus, nepradingsta. Išsivaduoti – tai atsikratyti materialios būties sampratos. Tas pats formų skirtingumas ir individualumas yra ir dvasiniame gyvenime, tačiau tyros Kṛṣṇos sąmonės lygiu. Nereikia klaidingai manyti, kad žodis viśate – „įžengia į Mane“ – patvirtina monistų teoriją apie susiliejimą su beasmeniu Brahmanu. Jokiu būdu ne. Viśate reiškia, kad gyvoji būtybė gali įžengti į Aukščiausiojo Viešpaties buveinę, neprarasdama savos individualybės – kad bendrautų su Juo ir Jam tarnautų. Juk žalias paukštis nutupia žaliame medyje ne susilieti su juo, o paragauti jo vaisių. Impersonalistai paprastai pateikia upės, įtekančios į vandenyną ir susiliejančios su juo, pavyzdį. Tas susiliejimas gali būti didžiausia laimė impersonalistui, tačiau personalistas išsaugo savo individualumą, kaip išsaugo ją vandenyno gyventojai. Panirę į vandenyno gelmes, aptiksime didžiulę daugybę gyvųjų esybių. Nepakanka paviršutiniškai susipažinti su vandenynu, norint jį pilnai pažinti reikia pažinti ir vandenyno gelmių gyventojus.

Puhta pühendunud teenimise läbi võib pühendunu mõista Kõigekõrgema Jumala transtsendentaalseid omadusi ja jumalikku külluslikkust tõeliselt. Nagu kinnitatud üheteistkümnendas peatükis, on sellise mõistmiseni võimalik jõuda üksnes pühendunud teenimise läbi. Sedasama kinnitatakse ka siin. Jumala Kõrgeimat Isiksust on võimalik mõista pühendunud teenimise läbi ning seejärel võib inimene siseneda Tema kuningriiki.

Tyros pasiaukojimo tarnystės dėka bhaktas suvokia Aukščiausiojo Viešpaties transcendentines savybes, Jo turtus ir galybę, – tokius, kokie jie yra. Vienuoliktame skyriuje nurodyta, kad tai įmanoma tiktai pasiaukojimo tarnystės dėka. Tą patį liudija ir šis posmas. Pažinti Aukščiausiąjį Dievo Asmenį ir įžengti į Jo karalystę tegalima per pasiaukojimo tarnystę.

Pärast materialistlikust elukäsitlusest vabanemise ehk brahma-bhūta tasandi saavutamist saab Jumalast kuulamisega alguse pühendunud teenimine. Kui inimene kuuleb Kõigekõrgemast Jumalast, areneb ta koheselt brahma-bhūta tasandilt edasi ning materiaalne saastatus ahnuse ja meeleliste naudingute ihaldamise näol kaob. Kui pühendunu südamest kaovad iha ja erinevad soovid, kiindub ta üha enam Jumala teenimisse ning sellise kiindumuse läbi vabaneb ta materiaalsest saastatusest lõplikult. Sellel elu tasandil suudab ta mõista Kõigekõrgemat Jumalat. Seda kinnitatakse ka „Śrīmad-Bhāgavatamis". Pärast vabanemist bhakti ehk transtsendentaalse teenimise protsess aga jätkub. „Vedānta-sūtras" (4.1.12) kinnitatakse seda sõnadega ā-prāyaṇāt tatrāpi hi dṛṣṭam. See tähendab, et pärast vabanemist pühendunud teenimise protsess jätkub. „Śrīmad-Bhāgavatamis" määratletakse tõelist pühendumuslikku vabanemist kui elusolendi algse identiteedi, tema algolemusliku positsiooni taaskehtestamist. Seda, milline on elusolendi algolemuslik positsioon, on eelnevalt juba selgitatud: iga elusolend on Kõigekõrgema Jumala väike lahutamatu osake. Seepärast on tema algolemuslik positsioon teenida. Teenimine jätkub ka pärast vabanemist. Tegelik vabanemine tähendab vabanemist elu väärkäsitlustest.

Pasiekęs brahma-bhūtos būvį, arba atsikratęs materialių sampratų, bhaktas pasiaukojimo tarnystę pradeda nuo klausymosi apie Viešpatį. Klausydamiesi apie Aukščiausiąjį Viešpatį, savaime pasiekiame brahma-bhūtos būvį, ir materialios nešvarybės – godumas ir noras patenkinti jusles – išnyksta. Geismui ir troškimams nykstant bhakto širdyje, jis pajunta didėjantį potraukį tarnauti Viešpačiui, ir tas potraukis padeda jam nusiplauti materijos nešvarybes. Šiame gyvenimo būvyje jis pažįsta Aukščiausiąjį Viešpatį. Taip sakoma ir „Śrīmad-Bhāgatavam“. Išsivadavus bhakti, ar transcendentinė tarnystė, tęsiasi toliau. „Vedānta-sūtra“ (4.1.12) liudija: ā-prāyaṇāt tatrāpi hi dṛṣṭam. Tai reiškia, kad išsivadavus pasiaukojimo tarnystės procesas nenutrūksta. „Śrīmad-Bhāgavatam“ tikrą išsivadavimą pasiaukojimo tarnystėje apibūdina kaip gyvosios esybės identiškumo atgavimą, sugrįžimą į jos prigimtinį būvį. Apie prigimtinę gyvosios esybės padėtį jau buvo kalbėta: kiekviena gyvoji esybė – neatskiriama Aukščiausiojo Viešpaties dalelė, todėl jos prigimtinis būvis – tarnauti. Išsivadavus tarnystė nenutrūksta nė akimirkai. Tikrasis išsivadavimas – atsikratyti klaidingų būties sampratų.