Skip to main content

TEXT 20

TEXT 20

Tekst

Tekstas

ye tu dharmāmṛtam idaṁ
yathoktaṁ paryupāsate
śraddadhānā mat-paramā
bhaktās te ’tīva me priyāḥ
ye tu dharmāmṛtam idaṁ
yathoktaṁ paryupāsate
śraddadhānā mat-paramā
bhaktās te ’tīva me priyāḥ

Synonyms

Synonyms

ye — need, kes; tu — kuid; dharma — religiooni; amṛtam — nektarit; idam — seda; yathā — kui; uktam — öeldud; paryupāsate — rakendavad end täielikult; śraddadhānāḥ — usuga; mat-paramāḥ — pidades Mind, Kõigekõrgemat Jumalat, kõigeks; bhaktāḥ — pühendunud; te — nemad; atīva — üliväga; me — Mulle; priyāḥ — kallid.

ye — tie, kurie; tu — tačiau; dharma — religijos; amṛtam — nektarą; idam — šį; yathā — kaip; uktam — išsakytas; paryupāsate — visiškai atsidėję; śraddadhānāḥ — su tikėjimu; mat-paramāḥ — laikydami Mane, Aukščiausiąjį Viešpatį, visa kuo; bhaktāḥ — bhaktai; te — jie; atīva — ypatingai; me — Man; priyāḥ — brangūs.

Translation

Translation

Need, kes kindlas usus järgivad seda hävimatut pühendunud teenimise teed ja alistuvad sellele täielikult, seades Mind oma kõrgeimaks eesmärgiks, on Mulle ääretult kallid.

Kas su tikėjimu eina šiuo amžinu pasiaukojimo tarnystės keliu ir tam atiduoda visas savo jėgas, kas mato Manyje aukščiausią tikslą, tie ypatingai brangūs Man.

Purport

Purport

Selles peatükis, alates teisest värsist kuni viimaseni, alates sõnadest mayy āveśya mano ye mām („keskendades oma mõistuse Minule") kuni sõnadeni ye tu dharmāmṛtam idam („see igavese tegevuse religioon") on Jumal selgitanud transtsendentaalse teenimise protsessi, mille abil on võimalik Talle läheneda. Selline protsess on Jumalale väga kallis ning Ta tunnustab inimesi, kes on selle omaks võtnud. Arjuna tõstatas küsimuse, kas on parem järgida impersonaalse Brahmani teadvustamise teed või rakendada end Jumala Kõrgeima Isiksuse isiklikku teenimisse. Jumal vastas talle selgelt ja ühemõtteliselt, et kahtlemata on Jumala Isiksuse pühendunud teenimine kõikidest vaimse teadvustamise protsessidest parim. Teisisõnu öeldes jõutakse selles peatükis järeldusele, et pühendunutega suhtlemise läbi arendab inimene endas välja kiindumuse puhta pühendunud teenimise vastu, misjärel ta võtab vastu autoriteetse vaimse õpetaja ning hakkab tema juhendusel kuulama ja laulma Kṛṣṇast. Ta asub usu, kiindumuse ja pühendumusega järgima pühendunud teenimise reguleerivaid printsiipe, rakendades end sedasi Jumala transtsendentaalsesse teenimisse. Käesolevas peatükis soovitatakse järgida just nimelt seda teed ning seetõttu pole kahtlust, et pühendunud teenimine on ainus absoluutne tee vaimsele eneseteadvustamisele ning Jumala Kõrgeima Isiksuse juurde. Kõrgeima Absoluutse Tõe impersonaalset kontseptsiooni omaks võtmist soovitatakse siin üksnes hetkeni, mil inimene pühendab end vaimsele eneseteadvustamisele. Teiste sõnadega võib impersonaalne kontseptsioon olla inimesele kasutoov nii kaua, kuni tal pole võimalust suhelda puhta pühendunuga. Absoluutse Tõe impersonaalse kontseptsiooni kohaselt töötab inimene, loobudes oma töö viljadest, mediteerib ning omandab teadmisi sellest, mis on vaimne ning mis materiaalne. See on vajalik nii kaua, kuni inimesel pole võimalust suhelda puhta pühendunuga. Kui aga inimeses areneb soov hõivata end Kṛṣṇa teadvuses otseselt Jumala pühendunud teenimisse, siis ei ole tal õnneks vaja vaimse teadvustamise nimel järgida sellist mitmeastmelist protsessi. Nagu selgitatud „Bhagavad-gītā" kuues keskmises peatükis, on pühendunud teenimine inimesele märksa loomupärasem. Teenides pühendunult Jumalat, pole inimesel hinge kehas hoidmiseks vaja materiaalsete asjade pärast muretseda, sest sel juhul tuleb kõik eluks vajalik Jumala armu läbi iseenesest.

KOMENTARAS: Šiame skyriuje, pradedant nuo antrojo teksto žodžių mayy āveśya mano ye mām („sutelkdami protą į Mane“) iki paskutiniojo posmo žodžių ye tu dharmāmṛtam („ši amžinosios veiklos religija“), Aukščiausiasis Viešpats aiškino transcendentinės tarnystės metodus, leidžiančius ateiti pas Jį. Tuos metodus Viešpats labai vertina, ir Jis sveikina juos pasirenkančius. Į Arjunos klausimą, kas geriau, ar eiti beasmenio Brahmano pažinimo keliu, ar asmeniškai tarnauti Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, Viešpats labai aiškiai, nepalikdamas jokių abejonių, atsakė, kad pats geriausias iš visų dvasinio pažinimo metodų – pasiaukojimo tarnystė Dievo Asmeniui. Kitaip sakant, šis skyrius parodo, kad žmogus geroje draugijoje išsiugdo tyros pasiaukojimo tarnystės poreikį ir todėl kreipiasi į bona fide dvasinį mokytoją, pradeda jo klausytis ir šlovinti Viešpatį bei su tikėjimu, meile ir pasišventimu laikytis pasiaukojimo tarnystės reguliuojamų principų. Taip jis įsijungia į transcendentinę tarnystę Viešpačiui. Toks kelias siūlomas šiame skyriuje, todėl nėra jokios abejonės, kad pasiaukojimo tarnystė yra vienintelis absoliutus savęs pažinimo kelias, skirtas Aukščiausiajam Dievo Asmeniui pasiekti. Kaip rašoma šiame skyriuje, impersonalus Aukščiausiosios Tiesos suvokimas gali būti rekomenduojamas tik tol, kol žmogus visų savo jėgų neatidavė dvasinei savivokai. Žodžiu tol, kol nėra progos bendrauti su tyru bhaktu, gali būti naudinga ir impersonali samprata. Kai žmogus impersonaliai traktuoja Absoliučią Tiesą, jis dirba atsisakydamas savo veiklos rezultatų, medituoja ir gilina žinojimą, idant pažintų dvasią ir materiją. Tai reikalinga iki užsimezga bendravimas su tyru bhaktu. Laimei, jeigu išsiugdomas noras tiesiogiai atlikti tyrą Kṛṣṇos sąmonės pasiaukojimo tarnystę, tuomet jau nereikia pereiti laipsniško dvasinio pažinimo proceso. Pasiaukojimo tarnystė, kaip ją aprašo šeši viduriniai „Bhagavad-gītos“ skyriai, labiau atitinka žmogaus prigimtį. Nebereikia rūpintis materialiais gyvenimo poreikiais, Viešpaties malone visa tai ateina savaime.

Selliselt lõpevad Bhaktivedanta selgitused „Śrīmad Bhagavad-gītā" kaheteistkümnendale peatükile, mis käsitlesid pühendunud teenimist.

Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti dvyliktąjį „Śrīmad Bhagavad-gītos“ skyrių, pavadintą „Pasiaukojimo tarnystė“.