TEXT 15

Tekst

Tekstas

pāñcajanyaṁ hṛṣīkeśo
devadattaṁ dhanañ-jayaḥ
pauṇḍraṁ dadhmau mahā-śaṅkhaṁ
bhīma-karmā vṛkodaraḥ

Synonyms

pāñcajanyam — Pāñcajanya nimelist merikarpi; hṛṣīka-īśaḥ — Hṛṣīkeśa (Kṛṣṇa; Jumal, kes juhib pühendunute meeli); devadattam — Devadatta nimelist merikarpi; dhanam-jayaḥ — Dhanañjaya (Arjuna, rikkuste võitja); pauṇḍram — Pauṇḍra nimelist merikarpi; dadhmau — puhusid; mahā- śaṅkham — võimsat merikarpi; bhīma-karmā — see, kes täidab vägilaslikke ülesandeid; vṛka-udaraḥ — ablas õgard (Bhīma).

pāñcajanyam — kriauklę, vadinamą Pāñcajanya; hṛṣīka-īśaḥ — Hṛṣīkeśa (Kṛṣṇa, Viešpats, valdantis Savo bhaktų jusles); devadattam — kriauklę, vadinamą Devadatta; dhanam-jayaḥ — Dhanañjaya (Arjuna, turtų laimėtojas); pauṇḍram — kriauklę, vadinamą Pauṇḍra; dadhmauh — pūtė; mahā- śaṅkham — didžiąją kriauklę; bhīma-karmā — pagarsėjęs titaniškais žygiais; vṛka-udaraḥ — besotis (Bhīma).

Translation

Jumal Kṛṣṇa puhus Oma merikarpi, mis kandis nime Pāñcajanya; Arjuna puhus oma, mis kandis nime Devadatta ning ablas õgard ja vägilastegude sooritaja Bhīma puhus oma võimsat merikarpi, mis kandis nime Pauṇḍra.

Viešpats Kṛṣṇa pūtė Savo kriauklę Pāñcajanyą, Arjuna pūtė savąją Devadattą, o Bhīma, titaniškais žygiais pagarsėjęs besotis, pūtė savo didžiąją Pauṇḍrą.

Purport

Jumal Kṛṣṇale viidatakse selles värsis kui Hṛṣikeśale põhjusel, et Ta on kõikide meelte omanik. Elusolendid on Tema lahutamatud osakesed ning seega on ka elusolendite meeled Tema meelte lahutamatud osakesed. Impersonalistid ei suuda elusolendite meelte olemasolu selgitada ning seetõttu püüavad nad alati kirjeldada kõiki elusolendeid meeltetute või impersonaalsetena. Kuid Jumal, kes asetseb iga elusolendi südames, juhib nende meeli. See, kuidas Ta seda teeb, sõltub sellest, kuivõrd on elusolend Temale alistunud. Näiteks puhastel pühendunutel kontrollib Jumal otseselt kõiki nende meeli. Siin, Kurukṣetra lahinguväljal, kontrollib Jumal otseselt Arjuna transtsendentaalseid meeli ning sellest ka Tema nimi Hṛṣīkeśa. Jumal omab erinevaid nimesid vastavalt Tema erinevatele tegudele. Näiteks tuleneb Tema nimi Madhusūdana sellest, et Ta tappis deemon Madhu; Tema nimi Govinda sellest, et Ta pakub naudingut lehmadele ning meeltele; Tema nimi Vāsudeva sellest, et Ta ilmus Vasudeva pojana; Tema nimi Devakī-nandana sellest, et Ta aktsepteeris Devakīt kui Oma ema; Tema nimi Yaśodā-nandana sellest, et Ta pühendas Oma lapsepõlvemängud Yaśodāle Vṛndāvanas; Tema nimi Pārtha-sārathi sellest, et Ta oli Oma sõbra Arjuna kaarikujuhiks. Ning siinkohal nimetatakse Teda Hṛṣīkeśaks, kuna Ta andis Kurukṣetra lahinguväljal juhiseid Arjunale.

KOMENTARAS: Viešpats Kṛṣṇa šiame posme pavadintas Hṛṣīkeśa, nes Jis – visų juslių savininkas. Gyvosios esybės yra neatskiriamos Jo dalelės, todėl jų juslės taip pat yra neatskiriama Jo juslių dalis. Impersonalistai negali paaiškinti gyvųjų esybių juslių fenomeno, todėl jie visada stengiasi vaizduoti visas gyvąsias esybes bejausmes, beasmenes. Viešpats, glūdintis visų gyvųjų esybių širdyse, valdo jų jusles. Bet valdo jis tokiu laipsniu, kokiu gyvoji esybė atsiduoda Jo valiai, o tyro bhakto jusles Jis valdo tiesiogiai. Čia, Kurukṣetros mūšio lauke, Viešpats tiesiogiai valdo transcendentines Arjunos jusles, todėl šioje situacijoje Jis ir pavadintas Hṛṣīkeśa. Viešpats turi daug įvairių vardų, duotų pagal skirtingus Jo žygius. Pavyzdžiui, Viešpatį vadiname Madhusūdana todėl, kad Jis nudobė demoną Madhu; Govinda – nes Jis teikia džiaugsmą karvėms ir juslėms; Vāsudeva – nes atėjo Vasudevos sūnumi; Devakī-nandana – todėl, kad Devakī Jis pasirinko Savo motina; Yaśodā-nandana – dėl to, kad Yaśodai paskyrė Savo vaikystės žaidimus Vṛndāvanoje; Pārtha-sārathiu – todėl, kad buvo Savo bičiulio Arjunos vežėju. Lygiai taip Jis vadinamas ir Hṛṣīkeṣa, nes vadovavo Arjunai Kurukṣetros mūšio lauke.

Arjunale viidatakse selles värsis kui Dhanañjayale põhjusel, et ta aitas oma vanemal vennal koguda varandust, kui kuningas erinevate ohvritalituste sooritamise tarvis makse nõudis. Samamoodi on Bhīma tuntud Vṛkodara nime all, sest ta sõi sama ohjeldamatult nagu ta sooritas vägitegusid (näiteks ta tappis deemon Hiḍimba). Seega olid erinevate Pāṇḍavate pool võidelnud isiksuste, eesotsas Jumala, poolt puhutud merikarpide helid sõduritele väga innustavad. Vastaspool ei omanud aga selliseid eeliseid nagu Jumal Kṛṣṇa, kõrgeima juhtija, ja õnnejumalanna enda poolel omamine. Nende kaotus oli juba ette määratud – see oligi sõnum, mida merikarpide helid kuulutasid.

Arjuna šiame posme pavadintas Dhanañjaya, nes jis padėjo savo vyresniajam broliui, karaliui, įgyti nesuskaičiuojamus turtus, kurių prireikė įvairių aukų atnašavimų išlaidoms. Bhīma gavo Vṛkodaros vardą, nes jo apetitas buvo toks pat neįtikėtinas kaip ir titaniški žygiai, pavyzdžiui, demono Hiḍimbos nužudymas. Taigi visų Pāṇḍavų bendražygių kriauklių gaudimas, o pirmiausiai Viešpaties kriauklės garsas, įkvėpė karius kovai. Priešininko pusė neturėjo tokių privalumų; su jais nebuvo nei aukščiausiojo valdovo, Viešpaties Kṛṣṇos, nei sėkmės deivės. Žodžiu, mūšyje jiems buvo lemta pralaimėti – tokią žinią skelbė kriauklių garsai.