Chapter 5 PENKTAS SKYRIUS

Suheldes Kṛṣṇaga

Drauge su Kṛṣṇa

Kui keegi saavutab midagi kõrgemat, siis ta loomulikult loobub kõigest madalamast. Ma tahame naudinguid, kuid impersonalism ja tühjuse filosoofia on loonud keskkonna, kus me oleme alistunud materiaalsetele naudingutele. Nauding peab olema seotud Kõrgeima Isiksusega (puruṣah sa paraḥ), kellega me saame suhelda silmast silma. Vaimses taevas võime me isiklikult Jumalaga vestelda, Temaga mängida, Temaga süüa jne.. Kõik see on saavutatav bhaktya — Jumala transtsendentaalses armastuses teenimise läbi. See teenimine peab olema seejuures siiras, ehk teisisõnu öeldes, me peame armastama Jumalat ootamata Temalt mingit materiaalset vastutasu. Armastada Jumalat selleks, et Temaga üheks saada, on samuti isikliku kasu ihaldamine.

Dėl vertingesnių dalykų be vargo atsisakoma to, kas mažiau vertinga. Mes trokštame laimės, tačiau impersonalizmas ir tuštumos filosofija formuoja aplinką, kurioje žmogus neišvengiamai tampa priklausomas nuo materialių malonumų. Tikroji laimė yra bendravimas su Aukščiausiuoju Asmeniu (puruṣaḥ sa paraḥ). Dvasiniame pasaulyje galima kalbėtis betarpiškai su Dievu, drauge žaisti ir valgyti. Visa tai pasiekiama per bhakti – transcendentinę meilės tarnystę Viešpačiui. Tačiau tarnystė turi būti neapsimestinė, kitaip sakant, mes turime mylėti Dievą nesitikėdami už tai materialaus atlygio. Noras susilieti su Dievu taip pat yra viena iš apsimestinės meilės Dievui formų.

Üks suuremaid erinevusi vaimse ja materiaalse taeva vahel on see, et vaimsete planeetide juhil või liidril pole ühtegi konkurenti. Vaimsetel planeetidel ülemvõimu omav isiksus on kõigis suhetes üks Śrī Kṛṣṇa täielikest ekspansioonidest. Kõigekõrgem Jumal ja Tema erinevad kehastused on juhtideks kõikidel Vaikuṇṭha planeetidel. Maal käib võitlus presidendi ja peaministri koha peale, kuid vaimses taevas tunnistavad kõik kõrgeimana vaid Jumala Kõrgeimat Isiksust. Need, kes ei tunnista Tema ülemvõimu ja tahavad Temaga konkureerima hakata, saadetakse siia materiaalsesse maailma, mis on täitmas vangla funktsiooni. Täpselt nagu igas linnas on oma vangla, mille vangid moodustavad vaid tühise osa kogu linna elanikkonnast, on materiaalne maailm vangla tingimustest sõltuvatele hingedele. See moodustab samuti vaid tühise osakese vaimsest taevast, kuid sellegipoolest ei asu see vaimsest taevast väljapool, täpselt nagu vangla ei asu väljapool linna.

Vienas iš pagrindinių skirtumų tarp materialaus ir dvasinio pasaulio yra tas, kad dvasiniame pasaulyje planetoms vadovauja vienas asmuo, kuris neturi sau varžovų. Kiekvienoje dvasinėje planetoje yra vienas viršiausias asmuo – visavertis Śrī Kṛṣṇos skleidinys. Aukščiausiasis Viešpats ir įvairūs Jo pasireiškimai viešpatauja visose Vaikuṇṭhos planetose. Pavyzdžiui, Žemėje vyksta konkurencinė kova dėl prezidento arba ministro pirmininko posto, o dvasiniame pasaulyje visi pripažįsta Aukščiausiojo Asmens, Dievo viršenybę. Jo nepripažįstantys ir norintys konkuruoti atsiduria materialioje visatoje, kuri yra tikrų tikriausias kalėjimas. Kiekvienas miestas turi kalėjimą, tačiau kalėjimas užima nereikšmingą jo teritorijos dalį. Lygiai taip dvasiniame pasaulyje yra kalėjimas sąlygotosioms sieloms – materiali visata. Ji užima nereikšmingą dvasinio dangaus dalį, tačiau yra dvasinio dangaus ribose, lygiai kaip kalėjimas yra miesto ribose.

Kõik Vaikuṇṭha planeetide elanikud vaimses taevas on vabastatud hinged. "Śrīmad-Bhāgavatamis" antakse meile teada, et neil on täpselt samasugune keha kui Jumalal. Mõningatel planeetidel on Jumal kehastunud kahe-, mõnel neljakäelisena. Ning nende planeetide elanikel on vastavalt sellele samamoodi kas kaks või neli kätt, ning on öeldud et nende planeetide elanike ja Kõrgeima Isiksuse vahel vahet teha pole võimalik. Vaimses taevas eksisteerib viite laadi vabastamist. Sāyujya- mukti on vabastamise vorm, millega liitutakse Kõigekõrgema Jumala impersonaalse eksistentsiga, mida kutsutakse Brahmaniks. Teine vabastamise vorm on sārūpya-mukti, mille abil omandatakse kõik Jumala omadused. Sālokya-mukti abil saadakse Jumala planeedi elanikuks. Sārṣṭi-mukti abil saadakse samasuguste külluste omanikuks nagu Kõigekõrgem Jumal. Peale nende eksisteerib veel vabastamise vorm, mille abil on võimalik saada Jumala pidevaks kaaslaseks, nagu seda oli Arjuna, olles Tema igavene sõber. Vabastamise saavutamiseks võime me võime rakendada ükskõik millist neist viiest vormist, kuid ainsana neist viiest ei aksepteeri Vaiṣṇava pühendunud sāyujya-muktit, ehk Jumala impersonaalse aspektiga liitumist. Vaiṣṇava soovib kummardada Jumalat sellisena, nagu Ta on, säilitades Tema teenimiseks ka oma isiksuslikkuse, samas kui impersonalistist Māyāvādī filosoof soovib oma isiksuslikkusest vabaneda ja ühineda Jumalaga impersonaalselt. Kuid seda ei soovitata ei Śrī Kṛṣṇa poolt "Bhagavad-gītās" ega teadmiste edasiandmise õpilasjärgnevusahelas seisvate Vaiṣṇava filosoofide poolt. Jumal Caitanya Mahāprabhu kirjutas sellel teemal järgneva Śikṣāṣtaka (4):

Visi dvasiniame danguje egzistuojančių Vaikuṇṭhos planetų gyventojai yra išvaduotos sielos. „Śrīmad-Bhāgavatam“ mus informuoja, kad savo išvaizda jie niekuo nesiskiria nuo Dievo. Vienose planetose Dievas yra apsireiškęs dvirankiu, o kitose – keturrankiu pavidalu. Šių planetų gyventojai kaip ir pats Aukščiausiasis Viešpats turi dvi arba keturias rankas. Sakoma, kad jų neatskirsi nuo Aukščiausiojo Asmens. Dvasiniame pasaulyje išsivadavimas būna penkių rūšių. Sāyujya-mukti – tai išsivadavimo forma, kai susiliejama su beasmene Aukščiausiojo Viešpaties būtimi, Brahmanu. Antroji išsivadavimo forma yra sārūpya-mukti, kurią pasiekus įgyjamas kūnas savo išvaizda nesiskiriantis nuo Dievo kūno. Trečioji išvadavimo forma – sālokya-mukti, kurią pasiekus apsigyvenama vienoje planetoje su Dievu. Pasiekus sārṣṭi-mukti įgyjamos nepaprastos Aukščiausiojo Viešpaties savybės. Sāmīpya-mukti leidžia tapti vienu Dievo palydovų ir visada būti drauge su Juo lygiai kaip Arjuna, kuris visada buvo su Kṛṣṇa kaip Jo draugas. Visos penkios išvadavimo formos yra pasiekiamos, tačiau viena jų – susiliejimas su beasmeniu Aukščiausiojo aspektu (sāyujya-mukti) – vaiṣṇavams, bhaktams, yra nepriimtina. Vaiṣṇavas trokšta garbinti Dievą tokį, koks Jis yra ir išlaikyti savo individualią tapatybę tam, kad galėtų Jam tarnauti, o vadinamasis māyāvādis, filosofas impersonalistas, pageidauja prarasti savo individualybę ir susilieti su Aukščiausiojo būtimi. Susilieti su Aukščiausiojo būtimi nerekomenduoja ir Śrī Kṛṣṇa „Bhagavad-gītoje“ – tai vaiṣṇavų filosofų tradicija. Viešpats Caitanya Mahāprabhu šia tema „Śikṣāṣṭakoje“ [4] rašo:

na dhanaṁ na janaṁ na sundarīṁ
kavitāṁ vā jagad-īśa kāmaye
mama janmani janmanīśvare
bhavatād bhaktir ahaitukī tvayi

"Oo kõikvõimas Jumal! Ma ei ihalda jõukust, samuti pole mul soovi mõnd ilusat naist nautida, ning ma ei ihka endale ka ühtegi järgnejat. Ainus, mida ma soovin, et sünd sünni järel oleks mu elus ikka Sinu tagamõtteta pühendunud teenimist."

„O visagalis Viešpatie, aš netrokštu turtų, negeidžiu gražuolių moterų ar sekėjų. Tetrokštu gyvenimas iš gyvenimo be jokių išskaičiavimų Tau tarnauti.“

Siin kasutab Jumal Caitanya Mahāprabhu väljendit "sünd sünni järel". Kuid kui sünd järgneb sünnile, ei saavutata ka vabastamist. Vabastamise kaudu jõutakse kas vaimsetele planeetidele või ühinetakse Kõigekõrgemaga — ning kummalgi juhul ei tule sel hingel sündida materiaalsesse maailma. Kuid Caitanya Mahāprabhu ei hooli, kas Ta saavutab vabastamise või mitte: Tema ainsaks sooviks on teenida Kõigekõrgemat Jumalat ja viibida Kṛṣṇa teadvuses. Pühendunule pole tähtis, kus ta viibib, tal on ükskõik, kas ta sünnib loomade, inimeste või pooljumalate keskel — ainus, mida ta Jumalalt palub, on see, et pühendunu Teda kunagi ei unustaks, ja et ta saaks alati viibida Jumala transtsendentaalses teenimises. Need on puhta pühendumuse tunnused. Ja loomulikult jääb pühendunu, kus ta ka parajasti ei viibiks, alati vaimsesse kuningriiki, seda ka materiaalses kehas viibides. Kuid ta ei palu Jumalalt midagi oma isikliku tõusu või heaolu nimel.

Viešpats Caitanya Mahāprabhu sako „gyvenimas iš gyvenimo“. Patekus į nesibaigiančių gimimų sūkurį apie išvadavimą negali būti ir kalbos. Pasiekus išvadavimą keliaujama į dvasines planetas arba susiliejama su Aukščiausiojo būtimi – ir vienu, ir kitu atveju atgimimas materialiame pasaulyje išsivadavusiajam negresia. Tačiau Caitanyai Mahāprabhu išvadavimas nerūpi: vienintelis Jo troškimas – įsisąmoninti Kṛṣṇą, tarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui. Bhaktui nerūpi, kur jis atsidurs ir kuo gims – gyvūnu, žmogumi, pusdieviu ar kuo kitu. Melsdamasis jis prašo Dievo vienos vienintelės malonės – kad niekada Jo neužmirštų ir visada galėtų transcendentiškai Jam tarnauti. Tokia malda yra tyro atsidavimo požymis. Bhaktas, kad ir kas jis būtų, neabejotinai gyvena dvasiniame pasaulyje dar tada, kai turi materialų kūną. Tačiau bhaktas nereikalauja, kad Dievas jam asmeniškai sukurtų patogų gyvenimą ar dovanotų išvadavimą.

Śrī Kṛṣṇa kinnitab, et Temale pühendunu jaoks ei ole Temani jõudmine raske, kuid teisi joogameetodeid praktiseerivad joogid pole ebaedu ohust vabad. Nendele annab Śrī Kṛṣṇa "Bhagavad-gītās" (8.23) nõu jämedakoelisest kehast lahkumiseks enim sobivatest hetketest.

Nors Śrī Kṛṣṇa sako, kad ištikimiausieji lengvai Jį pasiekia, vis dėlto rinktis kitas yogos praktikos formas yra rizikinga. Točiau linkusiems rizikuoti yogams, „Bhagavad-gītoje“ [8.23] Jis pataria kada geriausia pasitraukti iš grubaus fizinio kūno.

yatra kāle tv anāvṛttim
āvṛttiṁ caiva yoginaḥ
prayātā yānti taṁ kālaṁ
vakṣyāmi bharatarṣabha

"Oo parim Bharatade seast, Ma räägin sulle nüüd aegadest, millal siit ilmast lahkununa inimesel ei tule enam siia maailma tagasi tulla, ning teistest aegadest, millal lahkununa inimesel tuleb seda teha."

„O geriausias iš Bhāratų, Aš nurodysiu tau metą, kai yogai pasitraukia iš šio pasaulio. Nuo jo priklauso, ar yogas sugrįš į šį pasaulį.“

Siin teatab Kṛṣṇa, et teatud kindlal ajahetkel oma praegusest kehast lahkudes võib inimene samuti saada vabastatuks, ning sel juhul pole tal enam vaja materiaalsesse maailma tagasi pöörduda. Kuid Kṛṣṇa teatab samuti, et teistel ajahetkedel kehast lahkudes tuleb inimesel sündida uuesti materiaalses maailmas. Teatud shanss vabastamiseni jõuda on olemas, kuid pidevalt Kṛṣṇa teadvuses viibiva pühendunu puhul ei saa rääkida mingist shansist, sest pühendunu Kṛṣṇa elupaika jõudmises pole tema Jumala teenimise soovi tugevuse tõttu vähimatki kahtlust.

Šiame posme Kṛṣṇa sako, kad pasitraukus iš kūno tam tikru momentu pasiekiamas išvadavimas ir į šį pasaulį jau nebesugrįžtama. Tačiau Jis taip pat nurodo, kad mirus kitu laiku tenka sugrįžti atgal. Taigi čia yra atsitiktinumo elementas. Tačiau Kṛṣṇą įsisąmoninęs bhaktas nepalieka vietos atsitiktinumui, nes dvasinė tarnystė Viešpačiui užtikrina jam galimybę patekti į Kṛṣṇos buveinę.

agnir jyotir ahaḥ śuklaḥ
ṣaṇ-māsā uttarāyaṇam
tatra prayātā gacchanti
brahma brahma-vido janāḥ

"Need, kes on teadvustanud Kõigekõrgema Brahmani, lahkuvad sellest maailmast ajal, mil tulejumalus on valitsev, valgel ajal, soodsal hetkel, kasvava kuu kahe nädala jooksul ja kuue kuu kestel, mil Päike möödub põhja poolt." (Bg. 8.24)

„Pažinusieji Aukščiausiąjį Brahmaną pasiekia Jį, jei išeina iš šio pasaulio viešpataujant ugnies dievui, šviesoje, palankiu dienos metu, per dvi savaites trunkantį pilnaties laikotarpį arba per šešis mėnesius, kai saulė krypsta į šiaurę [„Bhagavad-gītā“ 8.24].“

Päike asub kuus kuud ekvaatorist põhja pool ja kuus kuud lõuna pool. "Śrīmad-Bhāgavatamis" antakse meile informatsioon, et samamoodi nagu planeedid, liigub ka Päike. Kui inimene sureb ajal, mil Päike asub põhjapoolkera pool, saavutab ta vabastamise.

Šešis mėnesius saulė keliauja šiaurine, o kitus šešis – pietine orbita. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pateikiama informacijos apie planetų ir saulės judėjimą. Tas, kuris pažino Brahmaną, pasiekia išvadavimą, jei miršta saulei krypstant į šiaurę.

dhūmo rātris tathā kṛṣṇaḥ
ṣaṇ-māsā dakṣiṇāyanam
tatra cāndramasaṁ jyotir
yogī prāpya nivartate

śukla-kṛṣṇe gatī hy ete
jagataḥ śāśvate mate
ekayā yāty anāvṛttim
anyayāvartate punaḥ

"Müstik, kes lahkub sellest maailmast ajal, mil laskub udu, öösel, kahaneva kuu kahe nädala jooksul, või kuue kuu kestel, mil Päike möödub lõuna poolt, või kes jõuab Kuule, peab tagasi pöörduma. "Vedade" kohaselt lahkutakse sellest maailmast kas valges või pimedas. See, kes lahkub valgel ajal, ei pea enam siia tagasi pöörduma, kuid see, kes lahkub pimeduses, peab tulema tagasi." (Bg. 8.25 – 26)

„Mistikas, išeinantis iš šio pasaulio migloje, naktį, per dvi savaites trunkantį delčios laikotarpį ar per tuos šešis mėnesius, kai saulė krypsta į pietus, patenka į Mėnulio planetą, tačiau vėliau vėl sugrįžta atgal. Vedos skelbia, kad iš šio pasaulio išeinama dviem keliais – šviesoje ir tamsoje. Kas iškeliauja šviesoje, tas čia nebesugrįžta, o išėjęs tamsoje priverstas grįžti atgal [„Bhagavad-gītā“ 8.25–26].“

See kõik sõltub juhusest. Me ju ei tea, millal tuleb meil surra, me võime mõne õnnetusjuhtumi läbi surra ootamatult igal hetkel. Kuid bhakti-joogi, kes on kinnistunud Kṛṣṇa teadvuses, ei pea selle pärast muretsema. Tema võib alati kindel olla.

Viską lemia atsitiktinumas. Mes nežinome, kada mirsime – atsitiktinė mirtis gali mus ištikti bet kurią akimirką. Tačiau Kṛṣṇą įsisąmoninusiam bhakti-yogui, nebėra atsitiktinumų. Jis gali būti ramus.

naite sṛtī pārtha jānan
yogī muhyati kaścana
tasmāt sarveṣu kāleṣu
yoga-yukto bhavārjuna

"Oo Arjuna, pühendunud, kes on teadlikud nendest kahest teerajast, ei satu eales segadusse. Seepärast viibi alati pühendumuses." (Bg. 8.27)

„Nors bhaktai žino apie abu šiuos kelius, o Arjuna, jie nebesiblaško. Todėl niekada neišklysk iš dvasinės tarnystės kelio [„Bhagavad-gītā“ 8.27].“

See, et surmahetkel Kṛṣṇast mõtleja läheb koheselt Kṛṣṇa elupaika, on juba ammu kindlaks tehtud.

Jau žinome, kad tas, kuris mirties akimirką galvoja apie Kṛṣṇą, netrukus patenka į Kṛṣṇos buveinę.

anta-kāle ca mām eva
smaran muktvā kalevaram
yaḥ prayāti sa mad-bhāvaṁ
yāti nāsty atra saṁśayaḥ

abhyāsa-yoga-yuktena
cetasā nānya-gāminā
paramaṁ puruṣaṁ divyaṁ
yāti pārthānucintayan

"Ja ükskõik kes meenutab surmahetkel kehast lahkudes ainult Mind, omandab koheselt Minuga samase looduse. Selles pole vähimatki kahtlust. See, kelle meditatsioon on suunatud Jumala Kõrgeimale Isiksusele, ja kelle mõistus on kõrvalekaldumatult hõivatud Minust mõtlemisega, oo Pārtha [Arjuna]; see jõuab kahtluseta Minu juurde." (Bg. 8.5, 8.8)

„Kas išeidamas iš kūno mirties akimirką atmena Mane ir neturi kitų minčių, tas išsyk pasiekia Mano būtį. Neabejok tuo. Kas medituoja į Mane, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, kas visas mintis sutelkia į Mane ir neišklysta iš šio kelio, tas, o Pārtha (Arjuna), tikrai ateis pas Mane [„Bhagavad-gītā“ 8.5–8].“

Selline Kṛṣṇale suunatud meditatsioon võib tunduda väga keerulisena, kuid tegelikult pole see seda. Kui praktiseeritakse Kṛṣṇa teadvust mahā-mantrat Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare korrates, siis kaovad sel teel peagi kõik raskused. Kṛṣṇa ja Tema nimi ei erine teineteisest mitte millegi poolest, samuti ei erine teineteisest mitte millegi poolest ka Kṛṣṇa ja Tema transtsendentaalne elupaik. Selle helivibratsiooniga suhtlemegi me Kṛṣṇaga. Kui me kordame Hare Kṛṣṇa mantrat näiteks tänaval käies, käib Kṛṣṇa meiega kaasas, täpselt nagu öösel taevasse vaadates Kuud nähes tajume me, et Kuu on koos meiega. Kui aga Kṛṣṇa madalam energia võib viibida meie juures, kas pole siis võimalik, et Kṛṣṇa Ise tuleks meie juurde, kui me Tema nimesid kordame? See on võimalik, kuid me peame sel juhul olema Tema Enda juuresolekut ka väärt. Kuid kui me mõtleme pidevalt Kṛṣṇast, võime me rahulikult kindlad olla, et Kṛṣṇa on alati koos meiega. Jumal Caitanya Mahāprabhu palvetab:

Čia aprašyta meditacija į Kṛṣṇą gali pasirodyti labai sudėtinga, tačiau taip nėra. Praktikuojančiam Kṛṣṇos sąmonę, kartojančiam mahā-mantrą: Hare Kṛṣṇa, Hare Kṛṣṇa, Kṛṣṇa Kṛṣṇa, Hare Hare / Hare Rāma, Hare Rāma, Rāma Rāma, Hare Hare, neilgai trukus Kṛṣṇa išties pagalbos ranką. Kṛṣṇa tapatus savo vardui ir transcendentinei buveinei. Per garsą mes bendraujame su Kṛṣṇa, o Kṛṣṇa bendrauja su mumis. Jei, pavyzdžiui, žingsniuodami gatve kartosime Hare Kṛṣṇa, netrukus įsitikinsime, kad Kṛṣṇa seka mums įkandin tarsi mėnulis, į kurį eidami pakeliame savo akis. Jei žemesnioji Kṛṣṇos energija gali sukurti įspūdį, kad seka iš paskos, ar Kṛṣṇa negali būti drauge su mumis, kai kartojame Jo vardus? Jis būtinai bus greta, bet pirmiausia mes turime to nusipelnyti. O jei mūsų mintyse karaliauja vien Kṛṣṇa, galime neabejoti, kad Jis visada greta. Viešpats Caitanya Mahāprabhu savo maldoje sako:

nāmnām akāri bahudhā nija-sarva-śaktis
tatrārpitā niyamitaḥ smaraṇe na kālaḥ
etādṛśī tava kṛpā bhagavan mamāpi
durdaivam īdṛśam ihājani nānurāgaḥ

"Oo mu Jumal! Üksi Sinu pühad nimed jagavad lõputut õnnistust kõigile elusolendeile, mistõttu Sul on sadu ja tuhandeid nimesid nagu Kṛṣṇa ja Govinda. Nendesse transtsendentaalsetesse nimedesse oled Sa asetanud kõik Oma transtsendentaalsed energiad, ning nende pühade nimede kordamiseks pole mingeid karme ja kindlaid reegleid. Oo mu Jumal! Sa oled niivõrd armulikult teinud Sinu pühade nimede läbi Sinuni jõudmise niivõrd lihtsaks, kuid mind, õnnetu nagu ma olen, ei suuda need nimed kütkestada." ("Śikṣāṣṭaka" 2)

„O Viešpatie, Tavo vardas yra nesenkantis malonių gyvosioms būtybėms šaltinis, todėl Tu vadiniesi Kṛṣṇa, Govinda ir milijonais kitų vardų. Tavo transcendentiniuose varduose glūdi visos Tavo galios, juos galima kartoti nesilaikant griežtų taisyklių. O Viešpatie, Tavo malone kartojančiajam šventuosius vardus Tu esi lengvai pasiekiamas, deja, manęs jie nevilioja [„Śikṣāṣṭaka“ 2].“

Lihtsalt pühasid nimesid korrates võime me nautida kõiki Kṛṣṇaga isiklikult suhtlemise võimalusi. Jumal Caitanya Mahāprabhu, keda peetakse mitte ainult vaimse eneseteadvustamiseni jõudnud hingeks, vaid Kṛṣṇa Enda kehastuseks, toob välja, et ehkki praegusel Kali ajastul inimesel õigupoolest puuduvad õiged võimalused vaimseks eneseteadvustamiseks, on Kṛṣṇa nii armulik, et Ta on andnud meile selle śabda (heliinkarnatsiooni) yuga-dharmana kasutamiseks, s.t. käesoleva ajastu eneseteadvustamise meetodiks. Selle praktiseerimiseks pole vaja omada mingit eelnevat kvalifikatsiooni, meil pole vaja omada teadmisi isegi mitte sanskriti keelest. Hare Kṛṣṇa mantra vibratsioon on sedavõrd mõjuvõimas, et selle kordamist võib alustada koheselt, omamata mingeidki teadmisi sanskriti keelest.

Kartodami Hare Kṛṣṇa mahā-mantrą mes naudosimės visais asmeninio bendravimo su Kṛṣṇa privalumais. Viešpats Caitanya Mahāprabhu, kuris laikomas ne tik dvasiškai susivokusia siela, bet ir Paties Kṛṣṇos įsikūnijimu, nurodė, kad nors kali epochoje žmonės beveik neturi galimybių pažinti savąjį „aš“, iš savo malonės Kṛṣṇa dovanojo mums šią śabdą (garso įsikūnijimą), kuri nužengė transcendentinių garsų, Jo šventųjų vardų pavidalu. Šventųjų vardų kartojimas yra yuga-dharma, mūsų epochai skirtas savęs pažinimo kelias. Norinčiam praktikuoti šį metodą nekeliama jokių ypatingų reikalavimų, nebūtinas net sanskrito mokėjimas. Hare Kṛṣṇa mantros garsuose slypi tokia didžiulė galia, kad kartoti šią mantrą gali bet kas, net ir nemokantis nė vieno sanskrito žodžio.

vedeṣu yajñeṣu tapaḥsu caiva
dāneṣu yat puṇya-phalaṁ pradiṣṭam
atyeti tat sarvam idaṁ viditvā
yogī paraṁ sthānam upaiti cādyam

"Seda, kes on asunud pühendunud teenimise teele, ei jäeta ilma "Vedade" uurimisest saadavatest resultaatidest, suurte ohverduste toomisest, heategevusest, filosoofia uurimisest ja karmaliste tegevuste tulemustest. Ta omandab kõik, mida toovad taolised tegevused, ning lõpuks jõuab ta Kṛṣṇa elupaika." (Bg. 8.28)

„Dvasinės tarnystės kelią pasirinkęs žmogus nepraranda nieko, ką gali duoti Vedų studijos, aukojimai, asketiški žygiai, labdaringi darbai, filosofinės tiesos paieškos, karminė veikla. Tarnaudamas Viešpačiui jis pelno visus šių darbų vaisius ir gyvenimo pabaigoje patenka į aukščiausiąją buveinę [„Bhagavad-gītā“ 8.28].“

Kṛṣṇa lausub siin, et kõikide "Vedade" ettekirjutuste ainsaks otstarbeks on saavutada elu ülim eesmärk — tagasi Jumala juurde jõudmine. Kõik maailma pühakirjad on suunatud sellele eesmärgile. Samuti on see olnud kõikide ācāryate ja religioonireformaatorite sõnumiks. Näiteks Läänemaailmas levitas seda sama sõnumit Jumal Jeesus Kristus. Sama tegid ka Jumal Buddha ja Muhamed. Keegi ei soovita muuta seda materiaalset maailma meie alaliseks elupaigaks. Vastavalt maale, ajale ja tingimustele võivad pühakirjades esineda küll väikesed erinevused, samuti võivad olla väikesed erinevused pühakirjade käskudes, kuid kõigi nende peamist printsiipi, seda, et meie õigeks elupaigaks ei ole mitte materiaalne, vaid vaimne maailm, tunnistavad kõik transtsendentalistid. Kõik nad viitavad tõsiasjale, et meie hinge salajasimad soovid on täidetavad vaid Kṛṣṇa maailmades, mis asuvad väljapool surma ja sündi.

Čia Kṛṣṇa sako, kad visi Vedų priesakai ragina pasiekti svarbiausią gyvenimo tikslą – sugrįžti pas Dievą. Šio tikslo ragina siekti visi pasaulio šventraščiai. Jo ragina siekti visi religijos reformuotojai arba ācāryos. Vakaruose šią žinią skelbė Viešpats Jėzus Kristus. Ją skelbė Viešpats Buda ir Mahometas. Nė vienas jų neskatino mūsų visam laikui įsikurti čia, materialiame pasaulyje. Tarp tikrų transcendentalistų egzistuoja šiokie tokie skirtumai, kuriuos sąlygoja šalies specifika, laikas, aplinkybės, šiek tiek skiriasi ir šventraščių priesakai, tačiau visi jie pripažįsta pamatinę idėją – materialusis pasaulis nėra tikrieji mūsų namai. Taigi, pagal visus požymius savo slapčiausius troškimus mūsų siela gali įgyvendinti Kṛṣṇos pasauliuose, anapus gimimo ir mirties.