Skip to main content

Mantra Dieciocho

Aštuoniolikta mantra

Texto

Tekstas

agne naya supathā rāye asmān
viśvāni deva vayunāni vidvān
yuyodhy asmaj juhurāṇam eno
bhūyiṣṭhāṁ te nama-uktiṁ vidhema
agne naya supathā rāye asmān
viśvāni deva vayunāni vidvān
yuyodhy asmaj juhurāṇam eno
bhūyiṣṭhāṁ te nama-uktiṁ vidhema

Palabra por palabra

Synonyms

agne — ¡oh mi Señor, poderoso como el fuego!; naya — por favor guía; supathā — por el sendero correcto; rāye — para llegar a Ti; asmān — nosotros; viśvāni — todas; deva — ¡oh mi Señor!; vayunāni — acciones; vidvān — el conocedor; yuyodhi — por favor remueve; asmat — de nosotros; juhurāṇam — todos los obstáculos del sendero; enaḥ — todos los vicios; bhūyiṣṭhām — tan numerosos; te — a Ti; namaḥ-uktim — palabras reverenciales; vidhema — yo rindo.

agne — o Viešpatie, galingas kaip ugnis; naya — vesk; supatha — teisingu keliu; raye — kad ateitume pas Tave; asmān — mus; viśvāni — visus; deva — o Viešpatie; vayunāni — veiksmus; vidvān — pažįstantis subjekte; yuyodhi — malonėk pašalinti; asmat — mūsų; juhurāṇam — visas kliūtis kelyje; enaḥ — visas ydas; bhūyiṣṭhām — gausias; te — Tau; namaḥ-uktim — nuolankumo kupinus žodžius; vidhema — aš sakau.

Traducción

Translation

¡Oh, mi Señor, poderoso como el fuego! ¡Oh, Omnipotente! Ahora Te ofrezco todas mis reverencias y caigo al piso a Tus pies. ¡Oh, mi Señor!, por favor guíame por el sendero correcto que lleva a Ti, y ya que sabes todo lo que he hecho en el pasado, libérame por favor de las reacciones de mis pecados pasados para que no haya obstáculo en mi avance.

O Viešpatie, galingas kaip ugnis, visagali. Su didžiausia pagarba puolu Tau po kojų. O Viešpatie, veski mane teisingu keliu, kad ateičiau pas Tave. Kadangi Tu žinai viską, ką esu padaręs praeityje, išvaduoki mane nuo praeities nuodėmių pasekmių – tenebus man kliūčių tobulėti.

Significado

Purport

Al entregarse e implorar la misericordia sin causa del Señor, el devoto puede avanzar en el sendero de la completa autorrealización. El Señor recibe el trato de fuego porque puede reducirlo todo a cenizas, incluso los pecados del alma entregada. Como ya se describió en los mantras anteriores, el aspecto verdadero o último del Absoluto es Su aspecto como la Personalidad de Dios. Su aspecto impersonal de brahmajyoti es un resplandor que cubre Su cara. Las actividades fruitivas, o sea el sendero karma-kāṇa de la autorrealización, son la etapa más baja que hay en este intento.

Tan pronto como esas actividades se desvían aunque sea un poco de los principios regulativos de los Vedas, se transforman en vikarma, o sea actos que van en contra de los intereses del ejecutor. La entidad viviente ilusionada incurre en ese vikarma con la única intención de satisfacer sus sentidos, y de esta manera, esas actividades se vuelven obstáculos en el sendero de la autorrealización.

Atsiduodamas Viešpačiui ir melsdamas Jo nepriežastinės malonės, bhaktas gali eiti į priekį savęs pažinimo keliu. Šioje mantroje į Viešpatį kreipiamasi kaip į ugnį, nes Jis gali pelenais paversti viską, taip pat ir Jam atsidavusios sielos nuodėmes. Ankstesnėse mantrose jau buvo kalbėta, kad Dievo Asmuo yra tikrasis ir aukščiausias Absoliuto aspektas. O Jo beasmenio brahmajyoti aspektas – tai akinančios šviesos skraistė, gaubianti Jo veidą. Karminė veikla, arba karma-kāṇḍa, – tai žemiausia savęs pažinimo forma. Kai karminė veikla nors truputį nukrypsta nuo Vedų nustatytų reguliatyviųjų principų, ji virsta vikarma – veikla, priešinga paties veikiančiojo interesams. Iliuzijos suklaidinta gyvoji esybė atlieka tokią veiklą dėl jausminių malonumų, ir jos veiksmai tampa kliūtimi savęs pažinimo kelyje.

En la forma humana de vida es posible alcanzar la autorrealización, mas no en las otras formas. Hay 8.400.000 especies o formas de vida y, entre ellas, la forma humana, calificada gracias a la cultura brahmínica, presenta la única posibilidad de adquirir conocimiento acerca de la trascendencia. La cultura brahmínica incluye la veracidad, el control de los sentidos, la paciencia, la sencillez, el conocimiento completo, y la fe total en Dios. No se trata simplemente de estar orgulloso de una ascendencia elevada. Ser el hijo de un brāhmaṇa brinda la oportunidad de volverse un brāhmaṇa así como ser el hijo de una gran persona brinda la posibilidad de volverse una gran persona. Sin embargo, esos derechos de nacimiento no lo son todo porque todavía falta que uno desarrolle las aptitudes brahmínicas. En el momento que uno se enorgullece de haber nacido como el hijo de un brāhmaṇa y descuida adquirir las aptitudes de un verdadero brāhmaṇa, se degrada de inmediato y cae del sendero de la autorrealización. La misión de su vida como un ser humano fracasa así.

Pažinti save tegalima turint žmogaus, o ne kitokią gyvybės formą. Yra net 8 400 000 rūšių arba gyvybės formų, iš kurių tik žmogus, išauklėtas pagal brahmaniškosios kultūros normas, turi galimybę pažinti Transcendenciją. Brahmaniškoji kultūra – tai visų pirma teisingumas, jausmų valdymas, savitramda, paprastumas, geras išmanymas ir visiškas tikėjimas Dievu. Tai neturi nieko bendra su didžiavimusi savo aukšta kilme. Kaip vaikas, gimęs gydytojo šeimoje, turi geresnes galimybes tapti gydytoju, taip ir vaikas, gimęs brāhmaṇo šeimoje, turi geresnes galimybes tapti brāhmaṇu. Tačiau toks aukštos kilmės pranašumas dar ne viskas – būtina pačiam išsiugdyti brāhmaṇo ypatybes. Kai tik brāhmaṇo sūnus ima didžiuotis savo kilme ir neigti būtinumą ugdyti brāhmaṇo ypatybes, jis bemat degraduoja ir išklysta iš savęs pažinimo kelio, o misija, kuri gulė ant jo pečių, jam gimus žmogumi, lieka neįgyvendinta.

En El Bhagavad-gītā (6.41-42) el Señor nos asegura que los yoga-bhraṣṭas, o sea las almas que han caído del sendero de la autorrealización, reciben una oportunidad para rectificarse naciendo en familias de buenos brāhmaṇas o en familias de comerciantes ricos. Tales nacimientos proporcionan mejores oportunidades para lograr la autorrealización. Si alguien desaprovecha esas oportunidades debido a la ilusión, pierde la gran oportunidad que ofrece la vida humana, brindada por el Señor todopoderoso.

„Bhagavad-gītoje“ (6.41–42) Viešpats patikina, kad yoga-bhraṣṭos ar išklydusios iš savęs pažinimo kelio sielos turi galimybę pasitaisyti, kai gimsta dorų brāhmaṇų ar turtingų prekijų šeimose. Tokia kilmė sudaro daugiau galimybių pažinti save. Tačiau jei iliuzijos paveiktas žmogus ima tuo piktnaudžiauti, jis praleidžia puikią progą, kurią jam suteikė visagalis Viešpats.

Los principios regulativos son aquellos que, al seguirlos, lo elevan a uno del plano de las actividades fruitivas al plano del conocimiento trascendental. Después de muchísimos nacimientos y después de llegar al plano del conocimiento trascendental, uno se perfecciona cuando se entrega al Señor. Éste es el procedimiento general. Pero alguien que se entrega desde el mismo comienzo, tal como se recomienda en este mantra, supera de inmediato todas las etapas con sólo adoptar la actitud devocional. Como se afirma en El Bhagavad-gītā (18.66), el Señor se hace cargo inmediatamente de esa alma entregada y la libera de las reacciones de sus actos pecaminosos. En las actividades karma-kāṇa hay muchas reacciones pecaminosas implicadas; y en el jñāna-kāṇa, el sendero del desarrollo filosófico, el número de dichas actividades pecaminosas es menor. Sin embargo, en el servicio devocional al Señor, el sendero del bhakti, prácticamente no hay oportunidad de incurrir en reacciones pecaminosas. El devoto del Señor consigue todas las buenas cualidades del Señor Mismo, y ¿qué decir de las cualidades de un brāhmaṇa? El devoto desarrolla automáticamente la competencia de un brāhmaṇa experto y autorizado para conducir sacrificios, aunque no haya nacido de una familia brāhmaṇa. Así de grandiosa es la omnipotencia del Señor. Él puede hacer que alguien nacido de una familia brāhmaṇa se degrade tanto como un plebeyo comeperros, y que un plebeyo comeperros se vuelva superior a un brāhmaṇa competente, todo por virtud del servicio devocional.

Reguliatyviųjų principų laikymasis padeda žmogui pakilti nuo karminės veiklos lygio iki transcendentinio žinojimo. Po daugybės gimimų pasiekęs transcendentinio žinojimo lygmenį, žmogus visiškai atsiduoda Viešpačiui ir tampa tobulas. Toks yra įprastas tobulėjimo kelias. Tačiau tas, kuris iš pat pradžių atsiduoda Viešpačiui ir tarnauja Jam, kaip rekomenduoja ši mantra, iš karto įveikia visas palaipsnio tobulėjimo stadijas. Kaip nurodoma „Bhagavad-gītoje“ (18.66), Viešpats išsyk ima globoti atsidavusią sielą ir išlaisvina ją nuo nuodėmių pasekmių. Karma-kāṇḍos praktikoje yra labai daug nuodėmingų veiksmų. Jñāna-kāṇḍos, filosofinio tobulėjimo, kelyje nusidedama mažiau. Tuo tarpu atsidavimo tarnystės Viešpačiui, arba bhakti, praktikoje galimybių nusidėti beveik nėra. Viešpaties bhaktas išsiugdo ne tik brāhmaṇo, bet ir pačias tauriausias Paties Viešpaties ypatybes. Bhaktas nebūtinai turi būti gimęs brāhmaṇų šeimoje – jis savaime įgyja patyrusio, turinčio teisę atlikti aukas brāhmaṇo ypatybes. Tokia yra Viešpaties visagalybė. Gimusį brāhmaṇo šeimoje žmogų Jis gali padaryti tokiu pat puolusiu, koks yra šunėdis iš žemiausių kastų, o žemos kilmės šunėdį gali iškelti iki patyrusio brāhmaṇo lygio – tereikia, kad šis su atsidavimu tarnautų Viešpačiui.

Puesto que el Señor omnipotente está situado en el corazón de todos, puede instruir a Sus devotos sinceros para que encuentren el sendero correcto. Aun cuando el devoto desee alguna otra cosa, el Señor le ofrece especialmente esas instrucciones. Con respecto a los demás, el Señor les deja hacer lo suyo por su cuenta y riesgo solamente. Sin embargo, en el caso del devoto, el Señor lo guía de manera que nunca actúe equivocadamente. En El Śrīmad-Bhāgavatam (11.5.42) se dice:

Visagalis Viešpats glūdi visų širdyse, todėl Savo nuoširdiems bhaktams nurodo, kaip išeiti į teisingą kelią. Tokius nurodymus Jis duoda net tada, kai mes trokštame visai ko kito. Ypač Dievas globoja bhaktus. O visiems kitiems Jis leidžia veikti savo pačių atsakomybe. Tačiau bhaktui Viešpats vadovauja ir padeda niekada nesuklysti. „Śrīmad-Bhāgavatam“ (11.5.42) pasakyta:

sva-pāda-mūlaṁ bhajataḥ priyasya
tyaktānya-bhāvasya hariḥ pareśaḥ
vikarma yac cotpatitaṁ kathañcid
dhunoti sarvaṁ hṛdi sanniviṣṭaḥ
sva-pāda-mūlaṁ bhajataḥ priyasya
tyaktānya-bhāvasya hariḥ pareśaḥ
vikarma yac cotpatitaṁ kathañcid
dhunoti sarvaṁ hṛdi sanniviṣṭaḥ

“El Señor es tan bondadoso con Su devoto que aunque éste caiga a veces en el embrollo de vikarma - los actos que van en contra de las instrucciones védicas - el Señor en seguida rectifica en el corazón los errores del devoto. Esto ocurre porque el Señor quiere mucho a Sus devotos”.

„Viešpats labai maloningas Savo bhaktui, kuris visiškai atsidavė Jo lotoso pėdoms, ir net tada, kai jis susipainioja vikarmos pinklėse (veikia priešingai, negu nurodo Vedos), Viešpats, būdamas bhakto širdyje, tučtuojau ištaiso jo padarytas klaidas, nes Viešpačiui Jo bhaktai labai brangūs.“

En este mantra el devoto le ruega al Señor que lo rectifique internamente en el corazón. Errar es humano. El alma condicionada es muy a menudo susceptible a cometer errores, y la única medida correctiva para esos pecados desconocidos es abandonarse a los pies de loto del Señor para que pueda guiarlo. El Señor se hace cargo de las almas completamente entregadas; así, todos los problemas se solucionan al entregarse al Señor y obrar en función de las instrucciones del Señor. El devoto sincero recibe estas instrucciones de dos maneras. Una es por vía de los santos, las Escrituras y el maestro espiritual; y la otra es por vía del Señor Mismo, quien reside internamente en el corazón de todos. El devoto queda así protegido en todo aspecto.

Šioje „Śrī Īśopaniṣados“ mantroje bhaktas meldžiasi Viešpačiui, kuris yra Jo širdyje, ir prašo Jo ištaisyti klaidas. Klysti žmogiška. Sąlygota siela labai dažnai suklysta, ir vienintelė patikima priemonė išvengti tokių netikėtų nuodėmių – nusilenkti Viešpaties lotoso pėdoms ir atsiduoti Jam, kad Jis nurodytų, kaip nepakliūti į tokius spąstus. Viešpats globoja Jam visiškai atsidavusias sielas, todėl, atsidavus Viešpačiui ir paklūstant Jo nurodymams, išsisprendžia visos problemos. Šie nurodymai pasiekia nuoširdų bhaktą dviem keliais: per šventus žmones, šventraščius bei dvasinį mokytoją ir per Patį Viešpatį, glūdintį kiekvieno širdyje. Taip bhaktas įgyja tobulą Vedų žinojimą ir tampa visapusiškai apsaugotas.

El conocimiento védico es trascendental y no puede ser comprendido por medio de sistemas educativos mundanos. Sólo es posible comprender los mantras védicos por la gracia del Señor y del maestro espiritual. Si alguien se refugia en un maestro espiritual fidedigno, debe entenderse que ha recibido la gracia del Señor. El Señor aparece ante el devoto en la forma del maestro espiritual. Así, el maestro espiritual, los mandamientos védicos, y el Señor Mismo que se encuentra interiormente, guían al devoto con toda fuerza. Así no hay posibilidad de que el devoto caiga de nuevo en el māyā de la ilusión material. Estando protegido así por todos lados, el devoto seguramente alcanza el destino final de la perfección. En este mantra se presenta una idea acerca de todo el proceso, y El Śrīmad-Bhāgavatam (1.2.17-20) lo explica con mayor detalle.

Vedų žinios transcendentinės, ir jų negalima gauti tais metodais, kokiais paprastai naudojamasi, siekiant mokslo. Perprasti Vedų mantras padeda Viešpaties ir dvasinio mokytojo malonė (yasya deve parā bhaktir yathā deve tathā gurau). Jei žmogus suranda tikro dvasinio mokytojo prieglobstį, vadinasi, jis patyrė Viešpaties malonę. Viešpats apsireiškia bhaktui dvasinio mokytojo pavidalu. Taigi dvasinis mokytojas, Vedų nurodymai ir Pats Viešpats, glūdintis bhakto širdyje, teikia bhaktui nurodymus ir būtiniausią paramą. Todėl bhaktui negresia pavojus vėl nupulti į materialios iliuzijos liūną. Jis gerai apsaugotas ir tikrai pasieks aukščiausią tobulumą. Šioje mantroje apie bhakto tobulėjimo kelią tėra trumpai užsiminta, o „Śrīmad-Bhāgavatam“ (1.2.17–20) kalba apie tai plačiau:

El oír y el cantar las glorias del Señor son en sí actos de piedad. El Señor quiere que todos oigan y canten, debido a que Él es el bienqueriente de todas las entidades vivientes. Al oír y cantar las glorias del Señor, uno se limpia de todo lo indeseable, y se establece su devoción por el Señor. Cuando llega a ese punto el devoto desarrolla la competencia de un brāhmaṇa y desaparecen por completo las reacciones resultantes de las modalidades inferiores de la naturaleza (la pasión y la ignorancia). El devoto se ilumina plenamente en virtud de su servicio devocional, y así logra conocer el sendero del Señor y la forma de llegar a Él. Cuando las dudas disminuyen, se vuelve un devoto puro.

„Viešpaties šlovinimas giesmėmis ir tų giesmių klausymasis savaime yra pamaldus darbas. Viešpats visoms gyvoms būtybėms linki gero, todėl Jis nori, kad visi klausytųsi ir giedotų apie Jo šlovę. Šlovindamas Viešpatį ir klausydamasis pasakojimų apie Jo šlovę, žmogus apsivalo nuo nepageidaujamų dalykų, ir jo atsidavimas Viešpačiui nepaprastai sutvirtėja. Sutvirtėjus atsidavimui, bhaktas įgyja brahmaniškų ypatybių, ir žemesniosios guṇos (aistra bei neišmanymas) jo nebeveikia. Atsidavimo tarnystės dėka bhaktas patiria prašviesėjimą. Jis išvysta kelią pas Viešpatį ir suvokia, kaip juo eiti. Visos abejonės išsisklaido, ir jis tampa tyras bhaktas.“

Así terminan los significados de Bhaktivedanta de El Śrī Īśopaniṣad.

Taip Bhaktivedanta baigia komentuoti „Śrī Īśopaniṣadą“, kurioje išdėstytos tiesos, priartinančios žmogų prie Aukščiausiojo Dievo Asmens, Kṛṣṇos.