Skip to main content

Descripción de la escena

Leidėjų žodis

Aunque repetidamente publicado y leído por sí mismo, el Bhagavad-gītā aparece originalmente como un episodio del Mahābhārata, la historia épica sánscrita del mundo antiguo. El Mahābhārata relata los sucesos que condujeron a la presente era de Kali. Fue al comienzo de esta era, unos cincuenta siglos atrás, cuando Śrī Kṛṣṇa explicó el Bhagavad-gītā a Su amigo y devoto, Arjuna.

Nors „Bhagavad-gītā“ plačiai publikuojama ir skaitoma kaip savarankiškas kūrinys, iš tikrųjų ji yra „Mahābhāratos“ – sanskrito epo, pasakojančio praeities amžių istoriją, epizodas. „Mahābhāratos“ įvykiai aprėpia laikotarpį nuo seniausių laikų iki mūsų dienų, Kali amžiaus. Kali-yugos pradžioje, maždaug prieš penkis tūkstančius metų, Viešpats Kṛṣṇa perteikė „Bhagavad-gītą“ Savo draugui ir bhaktui Arjunai.

Su conversación, uno de los diálogos filosóficos y religiosos más sobresalientes que haya conocido el hombre, tuvo lugar inmediatamente antes del comienzo de una guerra, un gran conflicto fratricida entre los cien hijos de Dhṛtarāṣṭra y, en el lado oponente, sus primos, los Pāṇḍavas, los hijos de Pāṇḍu.

Viešpaties Kṛṣṇos ir Arjunos pokalbis – vienas didingiausių filosofinių ir religinių dialogų, žinomų žmogui, įvyko prieš didįjį brolžudišką karą, kuriame vieni prieš kitus stojo šimtas Dhṛtarāṣṭros sūnų ir jų pusbroliai – Pāṇḍavai, Pāṇḍu sūnūs.

Dhṛtarāṣṭra y Pāṇḍu eran dos hermanos pertenecientes a la dinastía Kuru, que descendía del rey Bharata, un antiguo gobernante de la Tierra de cuyo nombre proviene la palabra Mahābhārata. Puesto que Dhṛtarāṣṭra, el hermano mayor, nació ciego, el trono, que de otro modo hubiera sido suyo, pasó a su hermano menor, Pāṇḍu.

Dhṛtarāṣtra ir Pāṇḍu buvo broliai ir priklausė Kuru dinastijai, kilusiai iš karaliaus Bharatos, tolimoje senovėje valdžiusio Žemę. Jo vardu ir buvo pavadinta „Mahābhārata“. Kadangi vyresnysis brolis, Dhṛtarāsṭra, gimė aklas, sostą, turėjusį atitekti jam, paveldėjo jaunesnysis brolis, Pāṇḍu.

Cuando murió Pāṇḍu, joven aún, sus cinco hijos, Yudhiṣṭhira, Bhīma, Arjuna, Nakula y Sahadeva, quedaron al cuidado de Dhṛtarāṣṭra, quien por el momento tomó en realidad el puesto de rey. Así pues, los hijos de Dhṛtarāṣṭra y los de Pāṇḍu crecieron en la misma casa real. Unos y otros recibieron entrenamiento en las artes militares con el experto Droṇa, y consejo del venerado «abuelo» del clan, Bhīṣma.

Anksti mirus Pāṇḍu, penkis jo sūnus – Yudhiṣṭhirą, Bhīmą, Arjuną, Nakulą ir Sahadevą – imasi globoti Dhṛtarāṣṭra, po brolio mirties tapęs valdovu. Dhṛtarāṣṭros ir Paṇḍu sūnūs auga vienoje karališkoje šeimoje. Ir vienus, ir kitus auklėja gerbiamas genties senolis Bhīṣma, o karo meno moko prityręs karžygys Droṇa.

Pero los hijos de Dhṛtarāṣṭra, sobre todo el mayor, Duryodhana, odiaban y envidiaban a los Pāṇḍavas. Y el ciego y malintencionado Dhṛtarāṣṭra quería que heredasen el reino sus propios hijos, y no los de Pāṇḍu.

Nepaisant to, Dhṛtarāṣṭros sūnūs, ypač vyresnysis Duryodhana, nekentė Pāṇḍavų ir jiems pavydėjo. O piktos valios neregys Dhṛtarāṣṭra troško, kad karalystę paveldėtų ne Pāṇḍavai, o jo sūnūs.

De modo que Duryodhana, con el consentimiento de Dhṛtarāṣṭra, planeó matar a los jóvenes hijos de Pāṇḍu, y solamente gracias a la cuidadosa protección de su tío Vidura y de su primo Śrī Kṛṣṇa pudieron, los Pāṇḍavas, escapar a los muchos atentados que realizó contra su vida.

Duryodhana, Dḥṛtarāṣṭrai pritariant, sumano nužudyti jaunuosius Pāṇḍu sūnus, ir tiktai dėdės Viduros ir jų pusbrolio Viešpaties Kṛṣṇos rūpestingai globojami, Pāṇḍavai išvengia mirties, tykojusios juos ne vieną kartą.

Ahora bien, Śrī Kṛṣṇa no era un hombre corriente sino el mismo Dios Supremo, que había descendido a la Tierra y estaba representando el papel de príncipe de una dinastía contemporánea. En ese papel, Él era también el sobrino de la esposa de Pāṇḍu, de nombre Kuntī, o Pṛthā, la madre de los Pāṇḍavas. De modo que, tanto en el papel de pariente como en el de defensor eterno de la religión, Kṛṣṇa favorecía a los rectos hijos de Pāṇḍu, y los protegía.

Viešpats Kṛṣṇa nėra paprastas žmogus, o Patsai Aukščiausiasis Dievas, nužengęs į žemę ir ėmęsis vienos karališkos dinastijos valdovo vaidmens. Šiame vaidmenyje Jis – taip pat ir Pāṇḍu žmonos (Kuntī, ar Pṛthos), Pāṇḍavų motinos, sūnėnas. Taigi ir kaip giminaitis, ir kaip amžinas religijos globėjas, Kṛṣṇa palaikė teisiuosius Pāṇḍu sūnus ir juos gynė.

Al final, sin embargo, el astuto Duryodhana desafió a los Pāṇḍavas en el juego. En el curso de aquella fatídica partida, Duryodhana y sus hermanos se apoderaron de Draupadī, la casta y consagrada esposa de los Pāṇḍavas, y, de manera insultante, trataron de desnudarla ante toda la asamblea de príncipes y reyes. La divina intervención de Kṛṣṇa la salvó, pero el juego, que estaba manipulado, privó a los Pāṇḍavas de su reino, y les impuso un exilio de trece años.

Galiausiai gudrusis Duryodhana metęs iššūkį priverčia Pāṇḍavus lošti. Lemtingo žaidimo metu ištikima, skaisčios sielos Pāṇḍavų žmona Draupadī tampa Duryodhanos ir jo brolių nuosavybe, kurie įžeidžiamai pamėgina išrengti ją susirinkusių karalių ir princų akivaizdoje. Draupadī išgelbsti dieviškas Kṛṣṇos įsikišimas, tačiau apgavikiško lošimo metu Pāṇḍavai netenka savo karalystės ir pasmerkiami trylikos metų tremčiai.

Al regresar del exilio, los Pāṇḍavas reclamaron con derecho su reino a Duryodhana, el cual se negó rotundamente a entregarlo. Comprometidos por su deber de príncipes a servir en la administración pública, los Pāṇḍavas redujeron su petición a solamente cinco aldeas. Pero Duryodhana respondió con arrogancia que no les concedería terreno suficiente ni para clavar un alfiler.

Grįžę iš tremties, Pāṇḍavai reikalauja iš Duryodhanos grąžinti jų teisėtas valdas, tačiau jis atvirai atsisako tai daryti. Gimę princais, broliai Pāṇḍavai privalėjo valdyti, todėl jie nusileidžia ir sutinka valdyti tik penkis kaimus, tačiau Duryodhana įžūliai atsako, kad neduosiąs jiems žemės ir adatai įbesti.

Hasta entonces, los Pāṇḍavas habían sido tolerantes. Pero ahora la guerra parecía inevitable.

Visą tą laiką Pāṇḍavai buvo pakantūs ir atlaidūs, bet dabar karas rodėsi bus neišvengiamas.

No obstante, mientras los príncipes del mundo se dividían, poniéndose unos al lado de los hijos de Dhṛtarāṣṭra y otros al lado de los Pāṇḍavas, Kṛṣṇa aceptó personalmente el papel de mensajero de los hijos de Pāṇḍu, y fue a la corte de Duryodhana a pedir la paz. Al ser rechazadas Sus súplicas, la guerra fue irremediable.

Sukilo viso pasaulio valdovai – vieni jungėsi prie Dhṛtarāṣṭros sūnų, kiti prie Pāṇḍavų. Patsai Kṛṣṇa imasi Pāṇḍavų pasiuntinio vaidmens ir vyksta į Dhṛtarāṣṭros rūmus prašyti taikos. Kai prašymas buvo atmestas, tapo aišku – karo neišvengti.

Los Pāṇḍavas, hombres de la más elevada estatura moral, reconocían a Kṛṣṇa como Suprema Personalidad de Dios, pero no los impíos hijos de Dhṛtarāṣṭra. Con todo, Kṛṣṇa se ofreció a participar en la guerra según el deseo de los contrincantes. Como era Dios, no lucharía personalmente; pero el que lo desease podía disponer del ejército de Kṛṣṇa, mientras que los adversarios tendrían al propio Kṛṣṇa como consejero y ayudante. Duryodhana, el genio político, se hizo con las fuerzas armadas de Kṛṣṇa, mientras que los Pāṇḍavas se sentían igualmente de satisfechos de tener a Kṛṣṇa.

Pāṇḍavai, labai aukštos moralės žmonės, priešingai nei nedori Dhṛtarāṣtros sūnūs, pripažino Kṛṣṇą Aukščiausiuoju Dievo Asmeniu. Vis dėlto Kṛṣna pasiūlo, kad Jis dalyvaus kare taip, kaip to norės priešininkai. Kaip Dievas, Jis Pats nekovosiąs, tačiau viena pusė tegu pasirenka Jo kariuomenę, o kita – Jį Patį, kaip patarėją ir pagalbininką. Duryodhana, tikras politikas, tuoj pat renkasi Kṛṣṇos kariuomenę, o Pāṇḍavai ne mažiau trokšta Paties Kṛṣṇos.

De este modo, Kṛṣṇa fue el auriga de Arjuna, encargándose personalmente de conducir la cuadriga del legendario arquero. Esto nos lleva al punto en el que comienza el Bhagavad-gītā, con los dos ejércitos formados, listos para el combate, y Dhṛtarāṣṭra preguntando ansiosamente a su secretario, Sañjaya: «¿Qué hicieron?».

Paėmęs į Savo rankas Arjunos, legendinio lankininko, kovos vežimo vadžias, Kṛṣṇa tampa jo vežėju. Čia mes prieiname tą vietą, kuria prasideda „Bhagavad-gītā“: dvi kariuomenės pasiruošė mūšiui, ir Dhṛtarāṣṭra su nerimu klausia savo patarėjo Sañjayos: „Ką jie veikia?“

La escena está descrita, a falta solamente de una breve nota referente a esta traducción y comentario.

Taigi mes jau susipažinome su visais įvykių dalyviais, telieka tarti keletą žodžių apie šį Gītos vertimą bei komentarus.

La línea general que han seguido los traductores al verter al inglés el Bhagavad-gītā ha consistido en dejar a un lado a la persona de Kṛṣṇa para dar lugar a sus propios conceptos y filosofías. Se considera la historia del Mahābhārata mitología fantástica, y Kṛṣṇa se convierte en un elemento poético para presentar las ideas de algún genio anónimo, o, en el mejor de los casos, en un personaje histórico secundario.

Tendencijai, kurios laikėsi dauguma „Bhagavad-gītos“ vertėjų į anglų kalbą, būdingas siekimas nustumti į šalį Kṛṣṇos asmenybę ir iškelti į pirmą vietą savo koncepcijas ir filosofines idėjas. „Mahabhārātos“ siužetas traktuojamas kaip žavi mitologija, o Kṛṣṇa virsta poetine priemone išreikšti nežinomo genijaus idėjoms, arba, geriausiu atveju, nereikšmingu istoriniu personažu.

Pero la persona de Kṛṣṇa es tanto la finalidad como la sustancia del Bhagavad-gītā, según se explica en el Gītā mismo.

Tačiau, jei tikėsime tuo, ką apie save kalba pati „Bhagavad-gītā“, Kṛṣṇa yra ir jos tikslas, ir esmė.

Esta traducción, por lo tanto, y el comentario que la acompaña tienen como propósito dirigir al lector hacia Kṛṣṇa, en lugar de alejarle de Él. El Bhagavad-gītā se vuelve totalmente consistente y comprensible. Puesto que Kṛṣṇa es quien explica el Gītā y a la vez es el objetivo final del mismo, el Bhagavad-gītā tal como es presenta esta gran Escritura en sus verdaderos términos.

O šis vertimas bei komentarai kaip tik ir kreipia skaitytoją į Kṛṣṇą, o ne nuo Jo. Tuo požiūriu „Bhagavad-gītā, kokia ji yra“ unikali. Unikalu ir tai, jog šios aplinkybės dėka „Bhagavad-gītā“ tampa darniu, aiškiu kūriniu. Kṛṣṇa – Gītos pasakotojas, o taip pat galutinis jos tikslas, todėl „Bhagavad-gītā, kokia ji yra“ – neišvengiamai vienintelis vertimas, teisingai perteikiantis šį didį kūrinį.

Los editores

Leidėjai